KUN. VYTAUTAS BAGDANAVIČIUS, M.l.C.
Besiartinant Velykų šventėms, sustokime prie tų Senojo Testamento vietų, kuriose yra atvaizduoti Viešpaties Tarno kentėjimai. Šie kentėjimai yra tarsi kažkoks tolimas Kristaus kentėjimų pranokėjas. Kristaus amžininkai šiuose Viešpaties Tarno kentėjimuose atpažino paties Kristaus atvaizdą. Bažnyčia liturginėse maldose Didžiosios savaitės metu ne kartą pasinaudoja Viešpaties Tarno poemos žodžiais apibūdinti Kristaus kančiai. Ji kartais yra vadinama tiesiog penktąja evangelija. Kad šie sugretinimai būtų suprantamesni, pastudijuokime truputį šią poemą. Pastudijuokime ją jos pačios natūralioj aplinkoj, būtent, kaip ji yra įsirašiusi pranašo Izaijo knygoje.
Šio straipsnio iliustracijos 50 ir 53 psl.: Ada Korsakaitė-Sutkuvienė (atlikta Valeškos meno studijos), kryžiaus kelio ketvirtoji ir aštuntoji stotys šv. Filomenos bažnyčioje Čikagoje (glazūruota karemika).
KETURI EILĖRAŠČIAI
Pagal paskutiniuosius tyrinėjimus, pranašo Izaijo knyga yra skirstoma į tris dalis ir priskiriama trims skirtingiems autoriams, gyvenusiems ne tuo pačiu laiku. Pirmąją dalį sudaro 35 pirmieji perskyrimai. Jie, su kai kuriomis išimtimis, yra priskiriami pačiam pranašui Izaijui, gimusiam 760 m. pr. K. Antrąją dalį sudaro perskyrimai nuo 40 iki 55. Jie buvo parašyti paskutiniame Babilonijos nelaisvės dešimtmetyje, t. y. tarp 547 ir 538 m. pr. K. Ši dalis vadinasi Antrasis Izaijas. Perskyrimai nuo 55 iki 60 sudaro vadinamąjį Tretįjį Izaiją. Trečiojo Izaijo knyga buvo parašyta jau grįžus žydams į Palestiną.
Šiandien mus domina Antrasis Izaijas ir tai ne visas veikalas, bet jo keturios įtarpos skirtingose vietose (Iz. 42, 1-4; 49, 1-6; 50, 4-9; 52, 13-53, 12). Šie keturi eilėraščiai sudaro vadinamą Viešpaties Tarno poemą arba dramą.
Tie eilėraščiai yra laikomi įtarpomis dėl to, kad veikalo minties eiga yra nuoseklesnė be jų įterpimo; jie gi patys kalba apie išgyvenimus vieno asmens, kuris yra vadinamas Viešpaties Tarnu: pirmajame eilėraštyje jis pristatomas kaip Dievo tarnas, ypatingai jam brangus, kuriam yra pavestas uždavinys apšviesti tautas; antrajame eilėraštyje atvaizduojama daugiau negu žmogiška jo prigimtis; trečiajame — jis persekiojamas ne tik abejingos, bet net jam priešiškos tautos.
Ketvirtajame — jis kenčia atsiteisdamas už mūsų nuodėmes; aukščiausias laipsnis jo atsiteisiamosios kančios yra jo mirtis. Toliau yra apibūdinami jo kančios padariniai jam mirus — jis susilauks pastovios ainijos (542 psl., E. Power, S. J. cit. iš kolektyvinio leidinio "A Catholic Comentary on Holy Scripture").
PIRMASIS EILĖRAŠTIS
Štai mano tarnas, as jį palaikau.
Mano išrinktasis, jį mėgsta mano dvasia;
aš padėjau ant jo savo dvasią;
jis nes tautoms teisėtumą.
Jis nesauks, nežiūrės asmens,
ir nesigirdės jo balso lauke,
jis nesulaužys sutrintos nendrės
ir neužgesys gruzdančios dagties.
Jis vykdys teisėtumą pagal tiesą.
Jis nebus nuliūdęs, bet nenurims,
Kolei neįgyvendins žemėje teisybės.
Ir salos lauks jo įstatymo. (42, 1-4)
Antrojo Izaijo knyga buvo parašyta Persijos karaliaus Kyro didingų nugalėjimų laikais. Daugelį kraštų jau jis buvo užvaldęs ir sukūręs imperiją, didesnę už Babilonijos. Pati Babilonija dar nebuvo užimta, bet kiekvienam buvo aišku, kad jos likimas jau yra nuspręstas. Dėl to Antrasis Izaijas šitaip ironizavo Babelio likimą:
Nuženk, atsisėsk dulkėse
mergaite, Babelės dukterie.
Sėskis žemėje;
nebėra sosto Chaldejų dukteriai.
Daugiau tu nebūsi vadinama
lepūnėle ir gražuolėle.
Imk girnas ir malk miltus.
Atidenk savo gėdą.
Atidenk petį ir parodyk blauzdas;
brisk per upes. (47, 1-2)
Šitaip poetas ironizuoja belaukiančią babiloniečių rinktinės visuomenės tremtį. O kaip jis sutinka naujos imperijos kūrėją Kyrą? Jis, pasak Antrąjį Izaiją, yra Dievo pašauktas, jo sprendimų vykdytojas.
Štai ką sako Viešpats mano pateptajam, Kyrui,
kurį as paėmiau už rankos,
kad pavergčiau jam tautas,
atgęįžčiau karalių nugaras,
atidaryčiau ties juo duris;
ir vartai nebus užrakinti.
Aš eisiu pirm tavęs
ir pažeminsiu žemės garbinguosius;
sutrupinsiu skaistvarinius vartus
ir sulaužysiu skaistvarinius užkaiščius.
Aš duosiu tau paslėptus turtus
ir slėptuvių paslaptis,
kad tu žinotumei, jog aš Viešpats,
kurs šaukiu tave vardu, Izraelio Dievas.
(45*,1-3)
Matome, kokį garbingą vaizdą autorius piešia apie naujos persiškos imperijos kūrėją. Ir šis optimizmas nebuvo be pagrindo. Kyras, užėmęs Babiloniją, išleido dekretą, leidžiantį žydams grįžti tėvynėn ir ją atstatyti.
Šio vaizdo akivaizdoje įkvėptajam autoriui galėjo kilti klausimas, ar ne šis Kyras yra tas žadėtasis idealusis žmogus, tas Dovydo ainis, kurio turės klausyti visos tautos. Tačiau pasirodo, kad įkvėptas autorius moka skirti gerus dalykus nuo gerųjų. Dievo žadėtasis žmogus bus greičiau tarnas, negu valdovas. Jis neis su triukšmingomis kariuomenėmis. Jis bus toks švelnus, kad net sutrintos nendrės nesulaužys ir net menkiausios liepsnelės neužgesins. Tačiau jis nepaskęs slaptoj nežinioj. Jis neš tautoms teisę, jis net pats vykdys teisę ir nenurims iki jos žemėje neįgyvendins. Šitoks yra Dievo žadėtasis idealusis žmogus.
ANTRASIS EILĖRAŠTIS
Idealusis žmogus, kuriam yra lemta būti žmonijos gelbėtoju, yra daugiau, negu žmogus. Šio uždavinio negalima atlikti vien stipriai išvystytu žmogaus veiklumu. Dėl to Viešpaties Tarnas yra pašaukiamas savo pareigoms dar tada, kai jis yra motinos įsčiose. Antroji poemos įtarpa Izaijo knygoje turi šiuos Viešpaties Tarno žodžius apie save:
Klausykitės salos ir atkreipkite dėmesį jūs,
toli esančios tautos.
Viešpats pašaukė mane nuo pat motinos įsčių;
kai aš dar tebuvau mano motinos viduriuose, jis atsiminė mano vardą. (49,1)
Dievo santykis su Tarnu nėra koks vien dalykinis, vien funkcinis. Dievas atsimena jo vardą. Žinoti kieno vardą reiškia turėti ne vien funkcinius, bet asmeninius santykius.
Apskritai Senojo Testamento religijai yra būdingas asmeninis Dievo santykis su žmogumi.
Antrojoj strofoj Viešpaties Tarnas toliau nusako paslaptingą savo prigimtį:
Jis (Dievas) padarė mano burną lyg aštrų kalaviją ir dengė mane savo rankos šešėliu; jis padarė iš manęs lyg rinktinę strėlę ir paslėpė mane savo saidoke. (49, 2)
Čia naujomis vaizdinėmis priemonėmis piešiama Viešpaties Tarno priklausomybė nuo Dievo; tiesiog jo buvimas Dievuje, kaip strėlė guli strėlių krepšyje. Jis turi kurį laiką dar būti nematomas. Jis yra pridengtas Dievo rankos šešėliu.
Tai reiškia, kad istorinis žmonijos vyksmas nėra grynas atsitiktinumas. Yra dalykų, kurie dabar dar negali įvykti, bet jie įvyks vėliau, pvz. lietuvių tautos išlaisvinimas. Yra dalykų, kurie negalėjo įvykti anksčiau, bet kurie dabar gali įvykti; pvz. kai kurie Bažnyčios reformos reiškiniai. Viešpaties Tarnas turi žinoti laikus ir valandas.
Viešpaties Tarnas turi savyje ryškų aštrumo bruožą. Jis yra prilyginamas strėlei, kuri kaiką nužudo; jo burna prilyginama aštriam kalavijui. Tai reiškia, kad Viešpaties Tarnas nėra visko užgyrimas; nėra visko teigimas. Jis tam tikra prasme yra riba, nuo kurios prasideda didelis susiskirstymo procesas.
TREČIASIS EILĖRAŠTIS
Trečioje įtarpoje Viešpaties Tarnas toliau atidengia savo apaštalinę prigimtį. Jis yra kartu kalbėtojas ir klausytojas. Kiekvieną "rytą žadina jis. (Dievas) mano ausį, kad aš klausyčiaus jo, kaip mokytojo" (50, 4). V. Tarno kalba dėl to yra mokinio kalba. Bet jo žodis yra naudingas atitinkamu laiku, būtent, tada, kai tauta yra išvargusi.
Kad pavargęs žmogus galėtų naudotis pranašo pagalba, jam irgi reikia sugebėjimo klausytis. Žydų tauta, nepaisant savo neištikimybės Dievo žodžiui, vis tiek yra parodžiusi daugiau sugebėjimo jo klausyti, negu kuri kita tauta. Negalima manyti, kad, jeigu žydų tauta yra išrinktoji, tai kitų tautų žmonės dėl to buvo nuskriaustos ir nebuvo Dievo kalbinamos. Etnologinės studijos iškelia pakankamai dieviško apreiškimo nuotrupų įvairiose tautose ir kultūrose. Tik ten tie Dievo pakalbinimai istorinio proceso nesukūrė. Jie neperėjo iš tėvų vaikams. Jie pasiliko vieniši, kaip tyruose šaukiančiojo balsas. Tuo tarpu žydų tauta ant to apreiškimo statė savo kultūrą.
Toliau poetas pereina į savo antrąją temą, būtent, kaip klausa dieviškajam įkvėpimui sueina į konfliktą su realiu gyvenimu.
Viešpaties Tarnas sako, kad, kilus pasipriešinimui, jis nepasitraukė atgal, bet:
Aš daviau savo kūną mušantiems
ir mano skruostus raunantiems;
aš nenugręžiau savo veido nuo tų,
kurie koliojo ir spiaudė į mane. (50, 6)
Kančia, kuri atvaizduota šeštoje eilutėje, nėra pasyvi, bet aktyvi. Nepasakyta čia, kad "aš buvau mušamas ar persekiojamas", bet "aš daviau savo kūną mušantiems" ir t. t. Ši kančios laisvė išvirsta į kančios suverenumą. Kenčiantysis net savo veido nenugręžia nuo kankintojų.
Čia išryškėja persekiojimą kenčiančio žmogaus tvirtybė. Tomas Akvinietis svarsto klausimą, kas turi daugiau tvirtybės, ar užpuolėjas ar tas, kuris užpuolimą iškenčia. Ir jis nedvejodamas pasisako už pastarąjį. Užpuolikas tvirtybės parodo tik trumpu užpuolimo momentu, o tas, kuris užpuolimą iškenčia, tuo būdu tvirtybės nuotaiką padaro asmenine savo būtybės nuosavybe, būdamas su ja ilgą laiką. Paslaptingasis Viešpaties Tarnas kenčiančio žmogaus tvirtybę išreiškia religiniu būdu: jis stovi kartu su Dievu.
Viešpats Dievas yra mano padėjėjas,
todėl aš nebuvau sugėdintas;
todėl aš padariau savo veidą, kaip tvirčiausią uolą, ir aš žinau, kad nebūsiu sugėdintas.
(5O- 7)
Dėl to Viešpaties Tarnas drąsiai kviečia savo priešininką stoti kartu su juo į Viešpaties teismą.
Stokime kartu; kas mano priešininkas,
teprisiartina prie manęs. (50, 8)
Šaukimas savo oponento į Dievo teismą yra sena Šumerų religinė tema, apie 2000 metų senesnė už Žydų tremtį Babilonijoje. Šumerų mitologijoje du susikivirčinę dievo vaikai su savo byla ateina pas jų tėvą vyriausią dievą Enlil. Pralaimėjęs brolis nuolankiai jo sprendimą priima (pal. S. N. Kramer studija "Sumerian Religion", kolekt. leidinyje "Ancient Religions", V. Ferm, 1965, 59 psl.)
Šiame teisme Viešpaties Tarno priešo likimas yra palyginamas su sunešioto drabužio likimu. Drabužis yra įspūdingas, kol yra naujas. Kai sunešiotas, jis yra skarmalas, kurį suėda kandys. Šį drabužį galima imti kaipo laikinos žmonių kultūros simbolį. Savo laiku ji, kaip drabužis, tiesiog reprezentuoja žmogų, bet kultūrinėms nuotaikoms pasikeitus, ji yra tik maistas istorijos kandims. Tai atsitinka ir su pačiomis dvasingiausiomis ir galingiausiomis kultūromis. Šios poemos autorius savo akimis matė žūstant vieną didžiausių ir galingiausių žmonijos kultūrų, būtent, Babilonijos, nes Persijos Kyras jau daugelį jos kraštų buvo užėmęs. (Tęsinys kitame numeryje.)