■ Pasikarščiavimai...
Pasikeitimų laikotarpy visose žmonių grupėse bus ir tų, kurie sieks greitesnės bei dar didesnės permainos, ir tų, kurie neskubės dalykų keisti ar net norės, kad viskas būtų taip, kaip buvo. Visai suprantama, kad tarp tokių pakeitimų siekiančiųjų ir juos stabdančiųjų gali atsirasti įtampa, privedanti kartais net prie pasikarščiavimų.
Panašios įtampos ir net pasikarščiavimų šiuo metu pasitaiko ir Katalikų Bažnyčioje. Pasikarščiavimai lengvai priveda prie nepagarbos ar net artimo meilės stokos kitaip manantiems, kaip, pavyzdžiui, iš "pažangiųjų" pusės, JAV ir kituose kraštuose kartais susilaukiama nebe konstruktyvios kritikos, bet hierarchines vietas užimančiuosius nepagarbaus žeminimo; iš "tradicijonalistų" pusės — ekumeninių pamaldų ar gimtąja kalba kalbamų Mišių trukdymo šūkavimais ar garsiu rožančiaus "kalbėjimu", kaip Detroite.
Yra tikrai krikščioniško pažangos siekimo ir yra tikrai krikščioniško tradicijos išlaikymo. Juosius nesunku atskirti nuo įsikarščiavusio "pažangumo" ar "konservatyvumo", nes pastarųjų šalininkai parodo savo nekrikščioniškumą nepagarba ir artimo meilės stoka kitaip manantiems...
■ Pamoka, malda, linkėjimai
Pastaruoju metu Bažnyčioje atkreipiamas dėmesys į tokius pasikarščiavimus. Žymus amerikiečių sociologas kun. Andrew Greeley nurodė ekumeninį sąjūdį, kaip neįprastą, bet reikalingą pamoką: "Tikimasi, kad po to, kai mes, katalikai, išspręsime problemas, kaip vesti pokalbį su nekatalikais, mes pradėsime išmokti mandagumo ir pagarbos taisyklių, reikalingų dialogui pačioj Bažnyčioj".
Kitur šaukiamasi ne pamokos, bet maldos. Pittsburgho vysk. J. J. Wright krikščionių vienybės oktavoj sausio 18-25 d. prie maldų už visų susiskaldžiusių krikščionių vienybę prijungė ir šią intenciją: "atsiekti vienybės Katalikų Bažnyčioje".
Lietuvių išeivių tarpe nėra pastebima tokių aštrių kraštutinumų, kaip kitose tautose. Tačiau taip yra ne dėl to, kad lietuviai būtų krikščioniškesni ar bent mandagesni, bet, atrodo, grynai dėl to, kad mes: 1) sunkiau išjudinami (tad, kur nėra kraštutinumo vienon pusėn, ten ne taip lengvai jo atsiras ir kitoj pusėj) ir 2) mūsų tarpe, jei tokių kraštutinumų ir pasitaiko, jie nesusilauka didesnio viešo dėmesio.
Linkėtina yra mūsų lietuvių krikščioniškai visuomenei turėti daugiau permainą jaučiančių ir ją ne besikarščiuojančiai, bet pastoviai judinančių žmonių. Juk ton pusėn žingsniuoja pasaulis ir pati Bažnyčia.
■ Kas naujo Bažnyčioj?
Katalikų Bažnyčioj įkurtos dvi naujos aukščiausios įstaigos: Taryba Pasauliečiams ir Komisija Taikos ir Teisingumo Studijoms. Taip pat rengiamasi sukviesti Bažnyčios Vyskupų Senatą, patarsiantį popiežiui Bažnyčios valdyme.
Katalikai ir protestantai susitarė išversti ir išleisti bendrą Šv. Raštą. Šį susitarimą Vatikano Sekretoriato Krikščionių Vienybei prezidentas kardinolas Bea pavadino "vienu didžiausiu dabartinės krikščionybės įvykių".
Šiuo metu visame pasaulyje yra apie 200 vyskupų, sulaukusių 75 m. amžiaus. Klausydami Vatikano II susirinkimo ir popiežiaus pasiūlymo, iš jųjų 60 jau yra padavę prašymus atsistatidinti iš vyskupijų administravimo. 32 atsistatidinimai jau yra patvirtinti.
Atlaidų gavimas yra kiek suprastintas. Daugiau atsižvelgiama ne į objektus, ar vietas, ar skaičius, bet į atlaidus gaunančiojo pastangas ir dispoziciją.
Bažnyčios Apeigų Kongregacija pasisakė prieš neautorizuotus bandymus laikyti Mišias nepatvirtintu būdu, o taip pat prieš "profanišką ir pasaulietišką" muziką liturgijoj. Sprendimas paliekamas vietos vyskupui.
Įvairiuose kraštuosevyksta vyskupų suvažiavimai Vatikano II susirinkimo nutarimams įgyvendinti. Rodomas atvirumas: dažnai atsiklausiama kunigų ir pasauliečių. Bažnyčioj liberališkiausiais laikomi Olandijos vyskupai nesivaržydami pakvietė Romos kurijos atstovus stebėti Bažnyčios gyvenimą Olandijoj iš arčiau.
■ Kodėl Paulius VI susitiko
Visiems žinomos popiežiaus Pauliaus VI pastangos siekti teisingumu paremtos taikos tarp tautų. Daugelį kartų jis ragino tautas tarpusavius ginčus spręsti ne ginklu, bet taikiu būdu, nekartą siūlydamasis tarpininkauti.
Taip pat prisimintina, kad prieš keliolika mėnesių prie Romos katakombų Paulius VI stipriai (kaip joks kitas valstybės ar bažnyčios vadovas!) pasmerkė religinę priespaudą totalitariniuose kraštuose. Dargi visai neseniai šių metų pradžioj jis užstojo tikinčiuosius, persekiojamus Raudonojoj Kinijoj.
Ne dėl ko kito, bet tik siekdamas taikos ir religinės priespaudos panaikinimo Paulius VI susitiko su sovietų prezidentu Podgorny. Visai klaidinga tą susitikimą laikyti krikščionybės principų išdavimu, kai iš tikro, remiantis tais principais, siekiama teisingos taikos tarp tautų. Lygiai taip pat būtų naivu tai laikyti už geležinės sienos esančiųjų išdavimu, kai iš tikro bandoma jiems tuo padėti. Žinoma, kad sovietai stengsis tai išnaudoti, bet taip pat žinotina, kad ir Vatikanas saugosi išnaudojamas.
■ Pasišventę patarnauti
Savanoriškai kurį laiką dirbusi tarp Brazilijos neturtingųjų N. Semėnaitė-Etzwiler Drauge (I. 14) rašo: "Dviems savaitėms ar dviems metams ar net daugiau savanoris gali paragauti tokio gyvenimo, kokio jis nė neįsivaizdavo savo gimtame mieste. Nežiūrint tamsaus nusivylimo momentų, jis pasijus nepalyginamo džiaugsmo pajutimo, pažinimo ir dvasinio pasitenkinimo sūkury, kurį tas darbas jam gali duoti. O labiausiai už visa kita, tokiose sąlygose kiekvienas patirs, ką reiškia būti tikrai savo dvasioje gyvu krikščioniu".
Iš mūsų tautiečių tarpo pasišventusieji, kaip ši lietuvaitė, kurį laiką patarnauti kitiems mums patiems pasitarnauja, praplėsdami mūsų akiratį ir parodydami viso pasaulio reikalus.
■ Taikos kuopa po dvejų metų
Pernai lapkričio 19 d. Taikos Korpo savanoriu į užsienį išvyko 25,000-asis amerikietis jaunuolis, 26 m. John C. Phillips. Toji prezidento Kennedžio įsteigta organizacija yra dar labai jauna: iš tų 25,000 net 15,000 dar nėra baigę savo dvejų metų tarnybos.
Prieš dvejus metus ta pati Taikos Korpo mintis buvo iškelta mūsų lietuvių išeivių tarpe, bet iki šiol dar nėra nė vieno rimtai apsisprendusio jaunuolio tai tarnybai, nors jau yra gauta teisė iš amerikiečių organizacijos pasinaudoti jų parengiamaisiais kursais.
■ Kaip neeikvoti laiko
Laikas yra lyginamas pinigams ar net amžinybei. Betgi tikrovėj, nors branginamas žodžiais, jis gyvenime dažnai eikvojamas.
Siūlydamas visiems — tiek įmonės administracijos vedėjui, tiek namų šeimininkei — ne eikvoti, bet taupyti laiką, administracijų patarėjas ir ne vienos knygos autorius Harper's žurnale (December, 1966) Peter F. Ducker siūlo kiekvienam atsakyti į šiuos klausimus: 1) ką aš darau, ko iš tikro visai nereikėtų daryti, 2) kurie darbai galėtų būti vietoj manęs kito tiek pat gerai ar net geriau atlikti (čia kalbama ne apie darbo kitam "užmetimą", bet pavedimą, pvz. viršininko — žemesniam pavaldiniui, tėvo — vaikui) ir 3) ką aš darau, kas kitų laiką eikvoja.
Atsakydamas į pirmąjį klausimą, vienas valdžios agentūros aukštas valdininkas, išanalizavęs savo oficialių pietų pakvietimus, surado, kad bent trečdalis jų būtų visai puikiai be jo apsiėję, o kai kada šeimininkai, jį pakviesdami, net nesitikėjo jo ateisiant. Atsakydamas į tretįjį klausimą, vienas viršininkas nutarė nebeeikvoti savo pavaldinių laiko visuotiniais susirinkimais, bet kviesti einamaisiais reikalais pasitarti mažas asmenų grupes, kitiems paliekant laisvę dalyvauti, "jei jie patys jaučia, kad bus naudinga".