MINDAUGAS BANĖNAS
Lietuviai Montrealin — U.S.S.R.
“Kauno Politechnikos Instituto ultragarso laboratorijos kolektyvas pasaulinėje Montrealio parodoje eksponuos originalią mokslinę aparatūrą. Į Kanadą išsiųstas sudėtingas, bet kompaktiškas matavimo prietaisas — skaitmeninis ultragarso interferometras. Ši automatizuotą elektroninį prietaisą, skirtą ultragarso greičiui skysčiuose matuoti, sukūrė laboratorijos mokslinis vadovas, fizikos-matematikos mokslų kandidatas E. Jaronis, vyresnysis inžinierius A. Voleišis, aspirantas R. Žilinskas. Naujasis interferometras skirtingai nuo savo pirmtakų galutinius matavimų rezultatus iš karto parodo skaičiumi” (“Tiesa”, 1967 sausio 19).
Į Montrealio pasaulinę parodą bus pasiųsta ir daugiau Lietuvos gaminių ir meno objektų, tik kažin ką jie reprezentuos rusiškomis raidėmis CCCP simbolizuojamą Sovietų Sąjungą?! Lietuvos vardą pasauliui tikriausiai vėl garsins užsienio lietuviai, nes Lietuvos gaminiai, sportininkai, menininkai ar mokslininkai pasauliui yra parodomi tik su USSR štampu.
Antireliginės temos senai girdėtomis frazėmis
Mokytojai iš Šiaulių 10-osios vidurinės mokyklos “Tarybiniame Mokytojuje” 1967 sausio 21 aprašo savo patirtį ir problemas dėstant ateizmą: “Literatūros programoje labai daug kūrinių, kurie nagrinėjant reikalauja ateistinio kryptingumo. Kiekvienas mokytojas tam suranda savus kelius, savitus žodžius. Kartais mokiniai ir patys kelia gan svarbius klausimus. Pavyzdžiui, XI klasėje, kartojant kursą, mokiniai paklausė, kodėl daugelis mūsų praeities rašytojų buvo kunigai. Ir vis dėlto jie daug davė lietuvių literatūrai. Vadinasi, bažnyčia irgi mums nusipelnė...
“Kaip mokinys sugeba savarankiškai galvoti, koks jo akiratis, geriausiai parodo rašiniai laisva tema. Temas “Dievo vardu”, “Iš altorių šešėlio į dienos šviesą” ir panašias, reikalaujančias religinės moralės demaskavimo, mokiniai parašo neblogai. Jie pateikia daug faktų kunigų veidmainystei atskleisti, jų piktadarybėms Didžiojo Tėvynės karo metu ir pokario laikotarpiu parodyti. Sunkiau sekasi temos, kur reikia remtis kitų dalykų žiniomis. Štai paskelbiau IX klasėje temą “Mokslo ir religijos prieštaravimai”. Mokinių tarpe pasigirdo aikčiojimai: — Ką čia rašyti!? Mes — ne mokslininkai! Ir tikrai rašiniai buvo skurdoki, mokiniai kalbėjo senai girdėtomis, nieko naujo nepasakančiomis frazėmis.
“Per vidurinio mokslo baigimo egzaminus daugelis mokinių rašė tema “Pirmoje eilėj aš kaltinu bažnyčią, nes ji išmokė žmogų atsiklaupti”. Bet ir čia jiems pritrūko konkrečių kaltinimų bažnyčiai, gilesnių apibendrinimų. Net ir ateistų būreliuose kartais mokiniams daugiau kalbama apie vietinių davatkų ir kunigų darbus, bet ne apie bažnyčios daromą žalą mokslui, liaudies švietimui”.
Bimba: Kaip gi taip galima?
Lankydamasis Lietuvoje, Amerikos lietuvių komunistas Antanas Bimba “Jaunimo Gretose” (1966, 12 nr.) padarė keletą pastabų - priekaištų. “Po vienų vaišių kolūky man kilo mintis organizuoti pas jus blaivininkų draugiją. Tiesa, kol kas dar neturiu įrašęs nė vieno nario... Negražu, kad per daug geriat. Būtų mano valia, kasdien spausdinčiau medikų, sociologų ir kitokių specialistų straipsnius. Aiškint juk reikia žmonėms. Kaipgi taip galima! O dabarties, kaip prisižiūrėjau, tostas paskui tostą. Ir dar būtinai iki dugno... Paaiškinkite man, tamsta, kodėl taip?”
Kiek toliau tęsia A. Bimba: “Štai viename kolūky važiavome prie fermos. Pastatai — puikiausi. Ką tik pastatyti. Tik prieik, būk gudrus. Klampynė, purvynė... Pas mus Amerikoje, jei jau stato, tai pirmiausia kelią nutiesia. O kaip gi kitaip? Argi čia sunku: truputį žvyro, truputį dar ko. Jau čia niekuo nepasiteisinsi: grynas apsileidimas ir tiek. Ūkiškumo — štai ko jums dar reikia išmokti.”
Baigdamas A. Bimba sako: “Gal būt, mes Amerikoje turime daugiau duonos. Bet ne vien duona būna sotus žmogus”. Teisingi žodžiai, kad ne vien tik duona žmogus gyvas. Jei Lietuva ir jos žmonės turėtų daugiau laisvės, nebūtų pažeminti (gal teisingiau, nužeminti) į pavergto krašto padėtį, sumažėtų girtavimas. Nereikėtų savo sielvartą, savo skaudžią dalį skandinti degtinėje. Nereikėtų lietuvius mokyti ūkiškumo ir tvarkos, jei jie turėtų laisvę tvarkyti savo reikalus.
“Nemunas” daugiau informuos
Nuo šių metų pradžios Lietuvoje turėjo pasirodyti naujas jaunimui skirtas literatūros žurnalas “Nemunas”. Atrodo, kad žurnalo išleidimas dėl kažkokių tai priežasčių nukeltas į balandžio mėnesį. “Literatūra ir Menas” (1967 sausio 7) savaitraštyje busimojo žurnalo redaktorius Antanas Drilinga buvo užklaustas: “Kaip žadate atspindėti žurnale socialistinių šalių ir apskritai užsienio kultūrinį gyvenimą?” Į šį klausimą jis taip atsakė: “Labai svarbus klausimas. Į tai mes manome kreipti didelį dėmesį. Juk ne paslaptis, kad dar silpnai pažįstame mūsų draugiškų socializmo šalių rašytojus, menininkus. Dar blogiau, kad daugelis dalykų, kurie pasaulyje populiarūs ir visiems žinomi, mums kartais tampa uždraustu vaisiumi, apie kurį kalbama pakuždomis. Kadangi to “uždrausto vaisiaus” niekas nečiupinėjo savo rankomis, kartais susidaro klaidinga ir, deja,, mums nenaudinga nuomonė apie jį. Jaunimą reikia supažindinti, visų pirma, su kapitalistinio pasaulio pažangiaisiais literatūros ir meno atstovais, spausdinti daugiau jų kūrybos pavyzdžių. Antra, konkrečiau ir giliau kalbėti apie reakcinės ideologijos Įsikūnijimą literatūros ir meno, kultūros reiškiniuose, plačiau pasakoti apie buržuazinę filosofiją ir estetiką. Trečia, teikti daug daugiau informacijos apie užsienio jaunimo gyvenimą. Norėtųsi, kad būtų mažiau tų “ai!”, ir “oi!” dėl visokių menkniekių, kurie iš užsienio pasiekia mūsų jaunimą, ir kad jaunimas iš tikrųjų žinotų, kas vertinga ir gera anapus, ką veikia pažangioji užsienio inteligentija ir pažangusis jaunimas bei jaunimas apskritai. Visa tai laikyčiau svarbiu “Nemuno” uždaviniu”.
Kaimo paminklų paroda
“Kultūros Baruose” rašoma: “Nebe pirmi metai vilnietis fotografas M. Sakalauskas, dirbdamas spec, restauracinėse dirbtuvėse, fotografuoja mūsų miestų architektūros paminklus, o keliaudamas po Lietuvą fiksuoja benykstantį archaišką senojo lietuvių kaimo grožį — medines varpines, bažnyčias, koplyčias, malūnus, koplytstulpius, mūsų kraštui būdingą architektūrinį peisažą. Fotografo archyve surinkti tikri liaudies kūrybos lobiai. Dalelę jų turėjome progos išvysti Vilniuje, projektavimo institute veikusioje M. Sakalausko foto darbų parodoje.
Ekspoziciją sudaro apie 120 didelio formato nuotraukų. Joje matome dvi dešimtis įvairaus tipo medinių kulto pastatų bei kryžių, kuriuos vainikuoja kaltos geležinės viršūnės. Dėmesio centre — kaltų metalinių kryžių nuotraukos. Jų čia daugiau kaip devyniasdešimt. Šie reto grožio metalo darbai — unikalus reiškinys Europos tautų liaudies mene. Lietuviškieji geležiniai kryžiai stebina savo formų tobulumu, turtingumu ir įvairove; užsienyje jais susidomėta jau prieš keliasdešimtis metų. Mūsų menotyroj, deja, iki šiol jie buvo užmiršti.
“Parodą aplankiusiems Vilniaus svečiams ir netgi daugeliui meno mėgėjų tai buvo netikėtas atradimas. “Jau vien dėl šios parodos vertėjo atvažiuoti į Vilnių”, — pareiškė čia svečiavęsi čekų architektai. Leningrado ir Maskvos architektų pageidavimu, ekspozicija ketinama nugabenti ir į šiuos miestus. Truputį apmaudu, kad pačame Vilniuje tokia vertinga paroda buvo mažai išpopuliarinta” (1966, 12 nr.).
Nuo ko gramatika
Bevartydami dabartinę lietuvių kalbos gramatiką, mokydamiesi jos taisyklių, susipažindami su kalbos bei sakinio dalimis ir kt., gal būt, neretai pagalvojame, o nuo ko gi gramatika pradėjo savo kelią, kokia buvo pati pirmoji lietuvių kalbos gramatika? Atsakydami į šiuos klausimus susiduriame su Danieliaus Kleino vardu.
Danielius Kleinas gimė 1609 m. gegužės 30 d. (kai kuriuose šaltiniuose nurodoma 1610 m. data) Tilžėje, kur mokėsi elektorinėje mokykloje. 1627-1636 m. studijavo Karaliaučiaus universitete, kurį baigė magistro laipsniu. Nuo 1637 m. jis kunigavo Tilžės lietuviškoje bažnyčioje. Mirė 1666. XI. 28 d.
Pagrindinis D. Kleino darbas yra 1653 m. Karaliaučiuje išleista pirmoji lietuvių kalbos gramatika “Grammatica Litvanica” ir po metų (1654) pasirodžiusi šios gramatikos santrauka “Compendium Litvanlco-Germanicum”. Be šių darbų D. Kleinas dar parengė bei išspausdino 1666 m. lietuvišką giesmyną “Naujos Giesmju Knygos” ir maldaknyges “Maldų Knygeles”.
Kaip rodo D. Kleino darbai, ypač gramatikos, jis buvo didelės erudicijos žmogus, talentingas kalbininkas, mokėjęs keletą kalbų. Kaip žinoma, be lietuvių ir vokiečių kalbų, kuriomis laisvai kalbėjo, jis dar mokėjo tris senąsias — graikų, lotynų ir hebrajų kalbas, buvo neblogai susipažinęs su naujosiomis — lenkų, čekų, prancūzų kalbomis. Šių kalbų pavyzdžiais jis plačiai operuoja gramatikose, lygindamas su lietuvių kalbos faktais. Tiek ir težinome apie šio taip mūsų kultūros istorijoje nusipelniusio žmogaus gyvenimą.
D. Kleino gramatikų, mūsų žiniomis, buvo likę tik du egzemplioriai. 1957 m. Lietuvos Mokslų Akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros institutas parengė pirmosios lietuvių kalbos gramatikos naują mokslinį leidimą (“Jaunimo Gretos”, 1966, 12 nr.).
Dainų karalienė
“Tūkstančiai kelių iš įvairiu Lietuvos kampelių atveda dainos mylėtojus į Lietuvių kalbos ir literatūros instituto tautosakos sektorių. Atvažiavo čia ir Albina Katelytė-Žiūkienė ir atsivežė didelį troškimą dainomis praturtinti lietuvių kultūros lobyną.
— Prašau, prašau paklausyti, ką mes turim pasakyti... — taip Albina pradeda savo 515 dainų repertuarą. Tiek daug liaudies dainų mokančių dainininkių jau sutinkama retokai (1964 m. 511 dainų padainavo dainininkė A. Čepulienė). Už tai ne be pagrindo tautosakos sektoriaus bendradarbiai Albiną Žiūkienę pavadino dainų karaliene.
Kai jau buvo užrašyta paskutinė daina, Albina kukliai prisipažino: “Aš labai norėjau, kad sulaukus senatvės protas nepasentų”. Vienok liko ne tik nepaprastai gera jos atmintis, bet ir skambus balsas” (“Tarybinė Moteris”, 1966 m., 4 nr.).
Šalin gitara
“Vilniuje, šiek tiek atokiau nuo centro, ten kur susikerta Subačiaus ir Zarasų gatvės, stovi vienišas telefono stulpas. Prie jo”, rašo liūdną įvykį stebėjęs autorius (“Jaunimo Gretos”, 1966, 12 nr.), “kone kiekvieną dieną po darbo rinkdavosi trys draugai: Arnas, Arvydas ir Aleksandras. Visi trys buvo vos peršokę septyniolika metų ir mėgo skambinti gitara. Žmonės, kurie vaikinus pažinojo, vadino juos 3A. Atrodo, kad jie buvo geri vaikinai ir niekam su savo dainavimu ir gitara neužkliūdavo... Dainuoti jie stengdavosi labai liūdnai, lyriškai, todėl nešaukdavo, traukdavo taip stropiai, kad visi tapdavo iki užsimiršimo panašūs, tikrais 3A.
“Šitame skersgatvyje milicininkas — ne naujiena. Čia pat krautuvė su visokių svaigalų pasirinkimu, dažnai pasitaiko girtų. O ir šeimyninės scenos, nevisada išsitenkančios tarp keturių sienų, čia dažniau, negu centre, persikelia į gatvę. Tačiau tą kartą buvo matyti, kad milicininkas rėžia sparną apie stulpą. Praėio jis pro šalį kartą, kitą. O kai vaikinai pradėjo derinti stygas, prisiartino prie 3A ir, atidavęs pagarbą, kažką pasakė. Tie nutilo, pažiūrėjo nueinančio milicininko įkandin ir vėl pradėjo skambinti. Tada jis sugrįžo, nukabino vienam A nuo kaklo gitarą ir sudavė ja į stulpą. Gitara, aišku, lūžo ir pabiro šipuliais ant žemės.
“Tvarkos saugotojas gitarą sudaužė, aišku, prisiminęs įsaką, kuris, kad netrukdytumėme žmonėms ilsėtis, draudžia gatvėse triukšmauti ir groti muzikos instrumentu. Tačiau aš tada buvau įsitikinęs, o ir dabar duodu galvą nukirsti, kad, jeigu vaikinai būtų groję ne gitara, o, pavyzdžiui, skudučiais, milicininkas būtų praėjęs pro šalį: buvo pavakarė... ir ilsėjosi tuo metu nebent tik naujagimiai. Taigi, savo nelaimei, vaikinai grojo gitara. Tuo tarpu šis instrumentas jaunimo tarpe madingas, o mes kartais prieš madą — och! — visom keturiom. Gitara chuliganų instrumentas! Per gitaras negalima gyventi! Šalin gitara! Užuominos, šūkiai, apibendrinimai, priemonės ir taip toliau”.