Joseph L. Felix
Dažnai vaikai neklauso, nes mes jų nesiklausome
“Jūs mėginkit kalbėti su juo. Jis manęs neklauso”, šiuos žodžius neretai tenka mokytojui ar kunigui išgirsti iš tėvų, nusiminusių savo vaikų neklusnumu.
Kokios aplinkybės bebūtų, šie žodžiai vaizduoja dilemą, kuri kankina daugelį tėvų. Nors susikalbėjimo - susiklausymo problema yra aktualiausia paaugliuose, tačiau ji užtinkama ir jaunesniuose.
“Kam mums kalbėti su tavim? Tu vis tiek niekuomet neklausai! Supranti tik diržo kalbą”, taip sako motinos; taip sako ir tėvai. Pagaliau, taip pasako ir mokytojai. Visgi, jeigu mes kada taip sakėme savo vaikams ar buvom gundyti taip sakyti, tuojau sustokime ir pasvarstykime, ką tai reiškia
Ką tas “tu niekuomet neklausai” iš tikro reiškia? Stebėkim kūdikį motinos rankose. Ar kūdikis klauso? Kai jis pradeda kontroliuoti jusles, galima dažnai pastebėti, kad jis kiekvieną iš jų įtempia, ieškodamas žinių. Jo akys seka kiekvieną judesį; jo ausys jautrios kiekvienam garsui. Aišku, naujagimiui visas pasaulis naujas. Jis instinktyviai klauso, nes jam tai reikalinga. Mokytis yra įgimta. Ir mokytis tenka vis toliau.
Kai vaikas auga, jis įgyja užtenkamai žinių išsilaikyti biologiškai. Tada, to atsiekę, vaikai ir jų tėvai dažnai nustoja susikalbėti. Šiurpas ima žinant, kad daug tėvų nesugeba laisvai su savo vaikais diskutuoti bet kurių problemų. Apklausinėjimais nustatyta, kad daugumas paauglių pageidauja aptarti dalykus su savo draugais. Daug jų visai apie jas nekalba.
Jauna mergaitė, jausdama, kad mama ją augina per griežtai, imasi apgaulysčių. Sūnus, matydamas, kad jis negali atsiekti tėvų aukštų reikalavimų, pasiduoda nepasisekimo jausmui. Mokyklose dažnai pasitaiko, kad jaunuolis, per ilgai užsidarydamas savo verdančiuose jausmuose, galų gale visiškai pasipriešina.
Sunkiausia susikalbėti - susiklausyti yra paauglystės metuose, tačiau sunkumų šaknys randasi ankstyvesnėj vaikystėj, kada vaikas palaipsniui prarado motivaciją kalbėti su savo tėvais.
Taigi, ta problema, kuri išsivystė laikui bėgant, reikalaus laiko ir jai atitaisyti. Visgi jauni žmonės greitai pamiršta praeitį. Kas mūsų vaikas bebūtų — kūdikis ar paauglys — pats geriausias laikas susikalbėjimui - susiklausymui pagerinti yra dabartis.
VAIKAI DĖMESIO CENTRE
Svarbiausia yra duoti tikslą kalbėjimuisi-klausymui. Disraeli yra rašęs: “Kalbėk žmogui apie jį, ir jis klausys valandomis”. Šį patarimą galime pritaikyti sau savo vaikų atžvilgiu.
Daugumas psichologų, kurių profesinis pasisekimas priklauso nuo geros komunikacijos, remiasi dėsniu, kalbantis su klientu, tesiinteresuoti juo pačiu. Šio metodo pagrindai yra “nedirektyviniai” ir, kaip pats žodis nurodo, pačių pasikalbėjimų metu leidžia pačiam klientui atkreipti dėmesį į jo paties reikalus. Vaikas, gavęs naujų, jam naudingų žinių, norės pasikalbėti su savo tėvais. Panašiai elgsis ir tas, kuris dažnai patiria norimo pagyrimo, paskatinimo ir paramos.
Vaikui ši nauda gali atsirasti tik per ilgą su tėvais bendravimą — pagarboj ir meilėj. Vaikui tėvų rodoma meilė turi būti pagrįsta vaiko asmens kilnumu. Vaikas turi būti užtikrintas, kad tėvų meilė lieka pastovi, nepaisant jo elgesio. Jaustis vertinamam dėl savo veiksmų vertės, o ne dėl buvimo esmės niekuomet neišvystys psichinio saugumo ir savarankiškumo.
TIKRAS RŪPESTIS
Viena tėvų klaidų yra vaiko pažeminimas. Motina, kuri duoda savo keturmečiui įmesti pinigą į automatą, bet atima jį iš jo, kai jis, jį bemesdamas, truputį nesusičiupinėja, tikrai jį nužemina.
Dažnai mes nenorime padėti į šalį savų užsiėmimų, kai turime pasirūpinti vaikais. Įsigilinusiai skaitant knygą ar rašant yra sunku išreikšti pilną užuojautą savo trečiamečiui, kai jis uždusina mūsų minti, su ašarom skųsdamasis, kad kažkoks kaimynų vaikas “nušlavė” jo plastikinių plytų namą.
Bet savo geresniuose momentuose klausykimės savo vaikų, tikrai jais domėdamiesi.
UŽUOJAUTA
Tėvai, klausydamiesi vaikų, turėtų mėginti suprasti jų pergyvenimus ir jausmus, t. y. juos užjausti. Kliento orientuotos psichoterapijos sugalvotojas Carl Rogers taip apibrėžia užuojautą: “Jausti kliento asmeninį gyvenimą taip kaip savo, bet nepaleidžiant to taip kaip elemento”. David Steward savo knygoje “Preface To Empathy” sako, kad užuojauta yra “apgalvotas išreiškimas tapatybės su kitu asmeniu”.
Tėvai turi išgyventi vaiko sielos judesius, mėginti patirti jo jausmus. Šis yra sąmoningas veiksmas; jis skiriasi nuo paviršutiniško susitapatinimo, kurį patiriame stebėdami dramos veiksmą. Tokia užuojauta nelengva, nes suaugusieji sunkiai sugeba stebėti pasaulį vaikų akimis.
Mes mėginame pergyventi savo jaunystę, prisiminti, kaip anuomet žvelgėme į visa. Visgi mūsų atmintis dažnai yra gerokai iškraipyta. Be to, mes nepastebime, kad dabar mūsų vaikų stebimas pasaulis yra labai skirtingas nuo mūsų jaunystės pasaulio. Specialistai pastebi, kad toks “sušalęs”, nepastebįs skirtumų, vertinimas yra viena iš didesnių nesusipratimo priežasčių.
Yra ir kitų kliūčių, trukdančių tėvams įsijausti į vaikų jausmus. Motinai su būriu vaikučių dėl kitų pareigų telieka labai maža laiko ne tik jausti, bet net atidžiai jų klausytis. Juk ji turi mėginti užjausti savo vaikus net krentant lašui nuo tirpstančių valgomųjų ledų, rūpestingai keičiant vystyklą ar valant balą vidury kambario.
KAIP KLAUSYTI
Kita kliūtis yra ta, kad mes verčiau kalbam, negu klausomės. “Gundymas popiežiauti kamuoja beveik mus visus”, rašo Remmers ir Radler knygoje “The American Teenager”. Mes esam taip užsidegę įspausti savo vertinamas tiesas į vaikų protą, kad mes uždarom savo mintis. Užjausdami vaikus, turime parodyti jiems, kad klausome, ką jie sako. Klausydamiesi jų kalbos, turime parodyti, kad mes suprantame jų jausmus ir kartu atjaučiame. Pasiklausykime motinos pokalbio su sūnumi, kuris jai pasisako:
“Norėčiau būti suaugęs ir baigęs mokyklą”.
“Ta diena ateis greitai. Džiaukis, kol gali”.
“Bet aš niekuomet neturiu jokio pasitenkinimo. Niekuomet nerandu, su kuo žaisti”.
“Kaip tu tai gali sakyti? Tu turi daug mažų draugų apylinkėje”.
Ši motina nepalieka savo, suaugusiojo, pasaulio, bet mėgina užkrauti savo galvoseną ant vaiko. Bet tegul ji priima vaiko jausmus ir tegul juos atspindi:
“Norėčiau būti suaugęs ir baigęs mokyklą”.
“Iš tikro?”
“Taip. Tada aš galėčiau turėti tai, ko noriu — didelį būrį gerų draugų”.
“Suprantu. Tu nori užaugti, kad galėtum turėti daug draugų”.
Lauktina, kad pirmajame atvejyje vaikas nustotų mėginęs įtikinti savo motiną. Iš tikro, jo vienišumo jausmas nebus motinos sumažintas. Antrajame atvejyje vaikas greičiausiai pasidalins savo jausmais ir palengva juos įjungs į savo perspektyvą.
“Aš suprantu”. Tėvai gali sakyti daug dalykų, parodydami, kad jie priima vaikų jausmus. “Taip” pasakytas tyliu ir sudominančiu balsu, gali perduoti norą klausyti toliau ir norą suprasti vaiko jausmą. “Iš tikro?” — klaustas be jokios staigmenos, gali parodyti, kad priimame tai, ką vaikas pasakė, ir kad norime daugiau pasidalinti savo jausmais.
“Aha, aha” komunikuoja ir užuojautą, ir supratimą.
“Suprantu” — šis sentimentas yra pagrindinis. Tai yra, ką vaikas iš tikro nori sužinoti, kai jis bando tėvams padėti aiškinti savo problemą. Tėvai neturi pasirodyti išdidūs, bet vaiką atjaučią. Vaikas tuojau suvoks, kada esame ir kada nesame nuoširdūs.
Kitais žodžiais pasakydami maždaug tą patį, ką vaikai įsijautę sakė, tėvai leidžia vaikui suprasti, kad jie supranta jo pergyventus jausmus, ir tuo pačiu parodo savo nuoširdžius jausmus jo atžvilgiu.
Kai motina sako: “Tu nori užaugti, kad turėtum daug draugų”, ji atspindi vaiko jausmus. Vaikas tuo būdu yra paskatintas giliau panagrinėti savo jausmus, nes jis žino, kad jo mama klausosi ir susivokia jo problemoje.
Vaikas turi būti pasikalbėjimo centras. Tėvai neturėtų savo, kaipo suaugusiųjų, jausmais užtvenkti vaiko išreiškiamus jausmus.
Aišku, suaugusiojo kalba turi būti vaikui suprantama. Ji turi užtikrinti jaunajam žmogui, kad jo jausmai yra priimti ir suprasti.
Tuo būdu vaikas bus užtikrintas tėvų meilėje ir jų pagarboje. Užjausdami, atidžiai klausydamiesi, priimdami ir atspindėdami jo jausmus, tėvai gali natūraliai skatinti vaikus pasisakyti, išsikalbėti, atsiklausti. Visa tai ties kelią į geresnį tarpusavį supratimą.
Vertė Augustinas Tijūnėlis