DR. ALBINAS LIAUGMIN AS
Nemaža yra šeimų, kuriose kažkodėl viešpatauja nuolatinė nesantaika. Kai pasiklausai vienos ir antros pusės, girdi tik nuolatinius išmetinėjimus: žiūrėk, koks jis;na, ar įmanoma su juosugyventi? Iš jo vėl patiri, kad jituri visas galimas ydas. Per pirmą pusvalandį pasidarai šalininku jos:pradedi ją užjausti. Per kitą pusvalandį klausydamasis jo, pamatai, kad ir jam su ja nėra lengva sugyventi. Po to bandai kalbėt su abiem kartu. O to tik jiedviem ir tereikėjo: dabar jiedu gauna geriausią proga viens antra iškoneveikti —ir dar prie liudininko! Kuo ilgiau klausaisi, tuo kova eina aršyn. O sekantį kartą vėl tas pats, tik, paprastai, griebiamasi jau senesnių, įvykusių prieš mėnesį ar du, ginčų, incidentų. Ir taip tai istorijai nėra galo. Jie su didžiausiu malonumu puola ir teisinasi, nes per tokius pokalbius pasiekia dvigubo tikslo: pašalina savo sąžinėje rusenantį nerimastį dėl užsipuolimų praeity, ir tuo pačiu gauna lyg "moralinės" teisės dar labiau sustiprinti savo aršią taktiką. O atrodo, kai pasiteirauji, kad abu vedė viens kitą iš meilės arba bent be jokių kitų išskaičiavimų ir be priesparos iš šalies. Kas daryt? Čia nei geras, abiejų mėgstamas dėdė, nei kunigas, nei kaimynas neįstengia padėti. Tenka griebtis psichologinės analizės: kodėl jie tokie pasidarė, kokios nežinomos jiem patiem jėgos verčia juos taip elgtis vienas kito atžvilgiu.
Albinas Liaugminas, psichologas ir pedagogas, dėsto naująsias kalbas Lojolos Universitete Čikagoje ir privačiai teikia psichoterapinę pagalbą jos reikalingiems.
Nėra vienos formulės šiai problemai spręsti. Kiekvienas atvejis turi savo ir savitas priežastis, glūdinčias kažkur giliau ir stipriai užmaskuotas nuo paties subjekto. Kad nepasinėrus perdaug į teorinius samprotavimus, imsime keletą konkrečių atvejų.
NE PRIEŠ ŽMONĄ, BET PRIEŠ SAVE
1. Vedusiųjų pora turi trejetą mokyklinio amžiaus vaikų. Iš pradžių, rodos, sugyveno neperblogiausiai. Bet kasdien įtampa augo ir augo. Žmona pradėjo statyti despotiškus reikalavimus: padaryk man tą, sutvarkyk aną, bet tučtuojau. O kadangi vyras net ir viršvalandžius tempė, kad tik daugiau uždirbtų pinigų, norėdavo valandėlę, grįžęs iš darbo, pasiilsėti. Tada jam priekaištaudavo tinginyste. Paskui: "O kur tie tavo pinigai? Kiek tu čia teuždirbi? Aš eisiu pati dirbti. Tada aš būsiu nepriklausoma ir su tokiu tinginiu, nemokša ir "grubijonu" negyvensiu". Na, ir pradėjo tarnauti, bet savo pinigus naudojo atskirai, tik sau ir savo giminei remti. Nesantaika dar padidėjo: miegojo atskirai ir per ištisas dienas viens su kitu nekalbėdavo. Vyras pasidarė nervingas, užgaulus; pradėjo jos nekęsti ir visaip ją įžeidinėti. Jis kaltino ją stoka moteriškumo, šaltumu, žodžiu, — nenormalumu. Klausė patarimo šeimos daktaro, o tas pasiuntė pas moterų ligų gydytoją. Ten nieko patologiško neradus, atsiduria abu pas psichologą.
Čia iš analizės susidarė toks vaizdas: ji buvo bebaigianti vienos labai pelningos profesijos studijas, kai susipažino su dabartiniu savo vyru. Turėdama finansinių sunkumų baigti paskutinius mokslo metus, išteka už jo, tikėdamasi tuo būdu dar lengviau pasiekti užsibrėžto tikslo. Bet netrukus gema vienas vaikas, o paskui antras, ir trečias, ir taip pamažu buvo pamirštos pradėtos studijos. Šiandien, matydama kitus mokslo draugus ir drauges kuo puikiausiai įsikūrus, ir pavydi jiems ir gailisi, kad ji ne jų vietoj. O kas kaltas? Ji pati: kodėl pasiskubino tekėt. Bet niekas juk nemėgsta sau pačiam į antausį duot, nes skauda, nepatogu ir juokinga net atrodytų. To viso išvengiama, kai užvožiama kitam! Štai ir čia jos pasąmonėj pamažu susidarė toks miglotas vaizdas, kad to viso nepasisekimo kaltininkas yra tas "nemokša", "apsileidėlis" vyras: nebūtų pasipiršęs, nebūtų ištekėjus.
Tai dar ne viskas. Ši moteris nuo pat vaikystės augo tėvo jausmų orbitoj, dėl ko jos santykiai buvo kuo blogiausi su motina. Tekėdama ji, be to, tikėjosi išeit ir iš tos susidariusios nemalonios atmosferos jos šeimoje. Vyras jausminio prisirišimo atžvilgiu būtų turėjęs perimti tėvo rolę jos širdyje. Bet, deja, jis tų lauktųjų vyriškumo savybių neturėjo, o tos, kurias turėjo panašias į jos tėvo, buvo labiau neigiamos, pvz. mėgimas stikliuko. Pats vyras buvo panašiai "beibinamas" savo motinos, kaip jo žmona — savo tėvo. Išvadoje: jis irgi ieškojo žmonos, kuri pasiimtų kartu ir motinos rolę, kad jis galėtų sau nerūpestingai jaustis jos šiltoje priegloboje. To jis čia nesulaukė. Spontaniškai besiekdamas savo tikslo, iš pradžių bandė visiškai pasiduoti, kas žmonai irgi nepatiko, nes laukė iš jo daugiau vyriškumo, ir ji tą jo vaikišką paklusnumą išnaudodavo blogam. Po nepasisekusio manevro jis bandydavo sukilt prieš ją visokiais grubiais užsipuolimais bei jos niekinimu, kas sukeldavo didelius barnius ir gilino tarp jų nesantaiką.
Įsigilinus galima lengvai suprasti, kad šis sukilimas ir priekaištai esmėje buvo ne prieš žmoną, o prieš save patį;žmona čia tebuvo vidurasmeninės (intrapersonalinės) įtampos atpalaidavimo laukas. Lygiai taip pat ir jos neapykanta vyrui buvo ne kas kita kaip savęs pačios smerkimas, nukreiptas į vyrą. O tie vadinamieji "objektyvi-niai" priekaištai tereiškė tik savęs paties bei pačios pasiteisinimą dėl judviejų aklo paklusnumo jų pačių vidinėm tendencijom.
Per daugelį seansų išaiškinus jų nesantaikos pasąmoninį mechanizmą, jiems pasidarė juokinga save pačius apgaudinėti; ir po to nustojo kalbėję apie skirybas, kas buvo, jų manymu, vienintelė išeitis iš susidariusios padėties.
KALTE, BAIMĖ, MENKAVERTYSTĖ
2. Štai kita istorija. Jau dešimt su viršum metų, kaip vyras su žmona randa didžiausią pasismaginimą ginčydamiesi be paliovos. Grasina viens kitam skirybom, bet vis nesiskiria. Jie turi paaugusią dukterį, kuri irgi vengia būti namuose, nes motina jos nekenčia, o tėvas maža ką su ja bendro teturi. Žodžiu, visi trys gyvena tam tikroje įtampoje. Tarp vyro ir žmonos jau eilė metų, kaip nėra vedybinių santykių tikra to žodžio prasme. Kas gi galėtų būti tarp jų intymaus: jis nekenčia jos, o ji — jo. Ta neapykanta kaip ir kiekviena gera ar pikta emocinė būsena yra pakrauta tam tikru energijos kiekiu, kurį būtinai reikia iškrauti asmens lygsvarai palaikyti. Juk neapykanta sieloje yra lyg atdaras nuodų buteliukas kūne, kurs garuodamas žaloja patį organizmą. Savisaugos instinktas spiria tokį kenkėją pašalint. Geriausias neapykantai šalinti kelias — priekaištai, užsipuolimai, suniekinimas. Bet kaip tatai padaryti, kad, šiuo būdu beatsipalaidodamas nuo susitvenkusios savy piktos energijos, kuri kelia vidinį nerimą, neužsitrauktum sau naujo sąžinės graužimo bei super-ego išmetinėjimų dėl paties atsipalaidavimo būdo: koliojimų, niekinimo ir panašiai? Reikia ieškot kokios nors, kad ir menkiausios, priežasties. Kai dabarty jų nebesurandama, griebiamasi praeities. Juk liaudies priežodis sako: kas šunį nori mušti, lazdą visuomet suras.
Dabar, kada jau vienas padarė kokį priekaištėlį, antram atsiranda "teisėtas" motyvas atsikirst ir dar smarkiau užsipult. Jei, pvz., vyras pradėjo nedrąsiai, tai žmona, to padrąsinta, atsikerta trigubai. O dabar jau ir vyro priekabė moraliai pasiteisino; ne tik kad pasiteisino, bet dargi jam duoda naują paskatą pulti toliau ir dar smarkiau. Šis jo puolimas daro žmoną lyg kokią kankinę, dengdamas josios jam neapykantą. Kaip matome, žaidimas — tu man, o aš tau — eina be galo, kol abu pavargsta, išsisemia, bet tuo pačiu ir išsituština. O kitą dieną vėl tas pats. Aišku, tokiai padėčiai esant, negali būti jokio intymesnio santykiavimo, kurs daugeliu atvejų sušvelnina menkesnes trintis tarp vyro ir žmonos. Jis jai priekaištauja dėl šaltumo, o ji jam — dėl neturėjimo nieko aukštesnio kaip gašlumą ir t.t. Nors kalba apie skirybas, bet jie širdies gilumoje neįsivaizduoja, kaip galėtų viens be kito gyventi: juk nebebūtų kur iškratyt tų dvasios nuosėdų, nuo kurių jie kenčia abu atskirai. Pagaliau, jei taip ir atsitiktų, kad likimas juos perskirtų, jiedu kiekvienas turėtų susirasti sau neapykantos objektą: kokį kaimyną, šefą, bendradarbį ir pan. Tos neapykantos yra neišsemiamas šaltinis: vieną puolamąjį pateisinsi, per kitą seansą pateiks tau kitą. Juk pūlius šluostydamas pirštais, žaizdos nepagydisi, o tik ją palaikysi. Reikia sunaikinti bei pašalinti pačią bakteriją, dėl kurios tų pūlių atsiranda.
Tad kas gi yra ta psichinė bakterija šių dviejų asmenų atveju? Tai kaltės, baimės ir menkavertystėsjausmai. Žmona vaikystėje augo atstumta ir skriaudžiama savo motinos; ji šalia kitos dukters namuose tebuvo tikra "pelenė". Ištekėjo už pirmo pasitaikiusio, kad tik greičiau galėtų ištrūkti iš namų. Vyras pasitaikė girtuoklis. Pirmaisiais keliais metais gyveno ji su mažu kūdikiu dideliame skurde ir apleista. Vieną naktį dėl kažkokio priepuolio buvo prie mirties ir negalėjo nieko prisišaukti (vyras tavernoj sėdėjo!). Pagaliau kaimynai ją nuvežė į ligoninę. Nuo to laiko ji pasijuto visų apleista: ir motinos, pas kurią nebuvo kelio grįžti, nes jos viena antros nekentė, ir vyro, kuriuo ji nebepasitikėjo. Vystėsi joje baimės jausmas iki tokio laipsnio, kad nebegalėjo nei į darbą eiti, nei viena namie būti. Ta fizinio pavojaus baimė, kad vėl gali kas panašaus atsitikti, buvo dar sustiprinta kaltės jausmo už motinos neapykantą; juk nusikaltęs visuomet bijo, kad nebūtų nubaustas. o vyras dėl savo girtuokliavimo negalėjo jokios profesijos įsigyti ir buvo priverstas dirbti naktinėse pamainose. Dėl to jį kankino menkavertytėsjausmas, o dėl nesirūpinimo šeima — ir kaltėsjausmas. O kas gi save peikia? Nori savo minusus užtušuot, ieškok, kas daugiau jų turi. Šiuo atveju jis projektuodavo (reflektuodavo) savo silpnybes į žmoną. O kadangi ji jau tikrai nebepajėgė nei mašina viena važiuot, nei į gatvę išeit, tai buvo iš tikrųjų kas jai primesti. O ji dėl savo paliegimo kaltino vyrą. Nors jis vėliau kiek susitvarkė, tačiau jam primetami kaltinimai nemažėjo, o didėjo, nes jai reikėjo savąjį, kad ir dalinai nugalėtą silpnumą maskuot nuo savęs pačios, įžiūrint kitame dar didesnių silpnybių.
Pašalinti nesugyvenimo reiškinius, kurie čia tėra tik simptomai giliau glūdinčių priežasčių, reikėjo padėt jiems užmiršti praeities žaizdas ir išvest juos iš menkavertystės jausmo į savim bei kitais pasitikėjimą. Tatai lengva pasakyt, bet įvykdymas reikalauja keliolikos mėnesių laiko, turint vieną savaitinį interviu.
NENORI NEBEBŪTI TRAKTUOJAMI KAIP VAIKAI
3. Štai kitas pavyzdys. Nesugyvenimo scenos kaip ir pas anksčiau minėtas poras. Jie vaikų neturi. Abu labai nervingi. Nieko intymaus tarp jų nėra. Žmona tai labai "myli" savo vyrą, tai žemina jį kitų akyse sakydama: "Ką tas mano menkutis silpnutis vyrelis gali? Jis to nepajėgs. Tai ne jam. Jis ne kaip kiti tokie stiprūs. Aš turiu jam viską į rankas paduot, nes pats nieko nesugeba pasiimt". O vyras, iš savo pusės, reikalauja begalinio dėmesio ir priežiūros. Dažnai jis skundžiasi įvairiom nesamom ligom, kad tik gautų daugiau dėmesio. Bet žmona, kiek tik jį belepintų, negali jam įtikti. Kai nusibosta jam jau būti lepinamam, jis tiesiog gauna nervinį priepuolį beplūsdamas ją. Kartais po kelias dienas nekalba viens su kitu. Vienas kitam primetinėja psichinį nenormalumą. Vienas sako: "Aš tave vesiu pas psichologą". Kitas atsako: "Ne aš, bet tu reikalingas psichiatro". Taip besiginčydami ir nuvedė vienas antra pas psichologą.
Čia per keletą seansų pradėjo aiškėti toks vaizdas. Vyras buvo išlepintas mamos sūnelis. Vesdamas siekė pakeisti šiltą mamytės globą žmonos globa. O žmona buvo išaugusi kaip dievinama tėvo lėlė. Ji tekėjo dėl to, kad laikas atėjo, kad neliktų sena pana... Tad nuo pat jų vedybinio gyvenimo pradžios ji kažkodėl vengė vyro švelnumo. Vaikų jie galėjo turėti, bet ji nenorėjo; sakydavo: koks iš jo gali būti tėvas — jis pats kaip vaikas ir dar toks nervingas. Šis motyvavimas — tai užmaskavimas tikrosios to priežasties: ji nenorėjo vaikų turėti todėl, kad jai nepatogu prieš tėvąir kad tuo nustotų privilegijos pati būti traktuojama kaip vaikas. Kai tėvas mirė, ji savo pasąmonėj "įsisūnino" savo vyrą ir ėmė jį vadinti kelių laipsnių mažybiniais vardais. Ji dirba už jį, išlaiko jį, visaip lepina ir slaugo. Šisai tikrai taip buvo pasiekęs motiniškos globos, "netekdamas", aišku, žmonos, bet tatai jam dygteldavo kartais į jo kaip vyro ambiciją, ir tada jis užsipuolimais bei niekinimais išversdavo visą savipeikos (savęs peikimo, selfblame) vežimą į žmonos sklypą.
Kaip matome, šiedu asmenys yra vergai jiems patiems nepažįstamų ir nejaučiamų tendencijų.
GYVENIMAS BEPRASMIS NEDARANČIAI NIEKO POZITYVAUS
4. Paskutinį jau kito tipo pavyzdį paimsime iš psichiatro R. Dreikurs praktikos. Turtingo tėvo vienintelė išlepinta dukrelė išteka už dar turtingesnio pirklio. Jos reikalavimams nėra galo: kuo daugiau gauna, tuo daugiau nori, bet pati ničnieko produktyvaus nedaro. Dėl to joje išsivysto jausmas, kad jos gyvenimas yra beprasmisir kad ji niekam netikus(inadequate). Šalia to, dar diegia jos savigarbą tas faktas, kad ji tapo visiškai priklausoma nuo savo vyro malonės ir geraširdumo: kuo jis geresnis bei atlaidesnis jai, tuo ji menkesnė darosi ne jo, bet savoakyse. Tada ji pradeda nemėgti savo vyro (t. y. pirmoj vietoj savęs pačios!).Ji išnaudoja jį visokiais būdais: mėnesiais negyvena su juo, važinėdama po užsienius. Čia pagaliau susitinka tokį nusigyvenusį muzikantą. Meta savo vyrą ir išteka už to kone valkatos. Bet išteka tam, kad galėtų jam padėti ir pasijausti pranašesnė už jį, kas nebuvo sunku. Šį kartą ji tikrai buvo suradus progą įprasminti savo gyvenimą. Bet, būdama pati nepasirengus gyvenimui, negalėjo nieko pozityvaus jam duoti, kaip sako autorius, išskyrus visokeriopą atsisakymą: atsisakymą vaiko, savo socialinės padėties, turtingo gyvenimo ir patogumų. Tačiau to buvo per maža, kad galėtų užpildyti savo sieloj menkavertystės spragą.Todėl grįžta vėl seni reikalavimai, kurių patenkinimas būtų teikęs kad ir fiktyvinį nusiraminimą. Bet šis vyrelis — tai nebe anas. Greit pasijutęs esąs išnaudojamas, pradėjo smarkiai priešintis. Kilo nepaprasta nesantaika. Viskas baigėsi tuo, kad jos naujasis vyras pabėgo, o ji pati atsidūrė pas psichiatrą. O jei ne, tai, vedama tokių neurotinių tendencijų ir padedama savo nepaprasto grožio, ji būtų sudariusi dar keletą nelaimingų santuokų.
NESUGYVENIMO PRIEŽASTYS — VIDINĖJ NEDARNOJ
Iš šių kelių pavyzdžių nesunku pastebėti, kad nesugyvenimo priežastimis tarp vyro ir žmonos dažniausiai nėra tos, kurias patys nuo to kenčiantieji nurodo; jos slypi kažkur giliau ir esti net nuo jų pačių paslėptos. Mat, psichologiškai reikia skirti vidurasmenines(intrapersonal) ir tarpasmenines(interpersonal) trintis; šios pastarosios, paprastai, tėra anų išvėdinimas išorėj. Kai mumyse viešpatauja vidurasmeninė, t. y. vidinė, darna, mes pajėgiam save ir kitus tinkamai suprasti; būdami atlaidesni savo artimo atžvilgiu, reiškiamės konstruktyviai bet kurios rūšies socialiniuose santykiuose, neišskiriant nė vedybinių. Ir priešingai, vidinė nedarna, savęs neapykanta yra žalingos vidurasmeninės būsenos, kurios veikia į mus, tarsi kartus, sugedęs maistas į mūsų organizmą, sukeldamas jame automatišką pašalinimo reakciją. Ši vidinė kiekvieno nedarna spontaniškai projektuojasi jo socialinėje aplinkoje nesugyvenimo pasireiškimu. Todėl ir skirybas negalima laikyti paveikia priemone ginčams išvengti ir sielos ramybei surasti, kol abu partneriai psichologiškai nepažįsta patys savęs.
Nesvarbu, su kuo begyventum, vis tiek ten visą save atrasi. Peiksi ir naują savo gyvenimo draugą; kiekviename atrasi pakankamos plotmės tave dusinančiam sielos kartėliui įsveikdinti. Psichologiškai yra daug racionaliau remontuoti tą patį namą, pakeičiant netinkamus rąstus naujais, negu griauti ir statyti naują, vartojant tą pačią apgadintą medžiagą. Kadangi pačiam yra sunku pastebėti savo vidines tendencijas bei giliąją savo elgsenos motyvaciją, kuri yra stipriai užmaskuota nuo mūsų sąmoningojo pažinimo, reikia prieš einant pas advokatą pasitarti su savo kunigu, o — sunkesniais atvejais — ir su psichologu bei psichiatru.