14 - Meilė gyvenimo ir literatūros šviesoje
ALFONSAS GRAUSLYS
Šalia didžiosios vienpusės ir grynai dvasinės meilės, dar yra ir kitų didžiosios meilės tipų. Čia pažvelgsime tik į vieną tokios meilės tipą, būtent erotiniai seksualinę, pradžioje abipusę, vėliau virtusią vienpuse didžiąja meile. Tokio tipo poros pavyzdžiu imsime V. Hugo ir J. Drouet.
VIKTORAS HUGO IR JULIETTA DROUET
Viktoras Hugo (1802-1885) buvo genialus prancūzų rašytojas ir poetas. Poezija, romanai ir scenos kūriniai — jo plunksnos vaisiai. Jo literatūrinė kūryba buvo lydima nepaprasto pasisekimo, garso ir garbės. Jis stipriai dalyvavo politiniam gyvenime, kovodamas už žmoniškumą ir teisingumą. Mums čia rūpi jo meilė, kuri jį kitu, ne literatūriniu, atžvilgiu išgarsino ir kuri pasidarė žinoma pasauliui.
1822 m. V. Hugo veda. Turi tris vaikus. Po dešimties metų vedybų tarp jo žmonos ir rašytojo - kritiko Saint-Beuve prasideda flirtas, kuris tveria eilę metų. Kaip tik tuo laiku 30 metų amžiaus V. Hugo pripuolamai susipažįsta su 26 metų amžiaus nepaprasta gražuole Julietta Drouet.
Julietta Drouet (1806-1883), jau 19 metų amžiaus buvusi kurį laiką pas vieną dailininką pozuotoja, turėjo dukterį iš jo. Būdama graži ir neturtinga, įvairių žymesnės padėties vyrų gundoma, su keliais iš jų ji turėjo seksualinių ryšių.
Turėdama tam tikrų meniškų gabumų, o labiausiai dėl savo grožio Julietta, kad ir savamokslė šiuo atžvilgiu, tampa nežymių rolių aktore teatre. Tikros meilės dar nepatyrusi, ji meilės ilgisi. Būdama tokioj padėty, ji susitinka V. Hugo.
Rašytojas kaip tik tuo laiku, dalinai nusivylęs savo žmona (nuo kurios tačiau jis nesiskyrė iki jos mirčiai), bet didele dalimi Juliettos grožio paveiktas, įsimyli į ją. Dar didesnė meilė įsiliepsnoja jos širdyje: ji pamilsta jį tokia galinga, iki pat jos mirties 50 metų tvėrusią ištikimiausia meile, kad toji meilė virto didžiausia didžiųjų tarpe, kuriai lygios nežino pasaulio literatūra. Tai literatūrai yra likę josios meilės laiškai jam.
V. Hugo susipažinęs ir pamilęs Juliettą, padaręs ją savo sekretore (o buvo daug darbo perrašinėti jo skaitlingus raštus), apgyvendinęs ją artimame jo rezidencijai name, susitinka su ja kasdien. Be to, beveik kasdien susirašinėja. Julietta virto jo gyvenimo centrine moterim ir tai tik ta prasme, kad, atrodo, jo ištikima meilė jai tvėrė apie dešimt metų. Vėliau dėl savo ypatingai stiprios seksualinės prigimties jis tapo jai neištikimas, iki pat savo mirties turėdamas daug artimų ryšių su kitomis moterimis, tačiau niekada nenutraukdamas draugiškų ryšių ir su ja. Suprantama, kad dėl tokio jo elgesio jos meilė buvo virtusi atvira žaizda.
Didžiosios tad meilės vardą pilnai užsitarnauja tik Juliettos meilė. Tačiau ir jo meilė jai buvo jo gyvenime pati stiprioji ir laiko atžvilgiu ilgiausiai tvėrusi.
JULIETTOS DIDŽIOJI MEILĖ JOS LAIŠKU ŠVIESOJE
Juliettos tikrai didžiąją meilę liudijantys dokumentai yra jos laiškai V. Hugo. Nemažai yra likę ir jo meilės laiškų jai, bet tų laiškų vertę labai mažina ir jų autorių žemina visai panašaus turinio ir formos meilės laiškai, jo rašyti vėliau kitoms moterims.
Vienas jos laiškų rinkinys, išleistas Prancūzijoje vadinasi "Mille et une Lettres d'amour a Victor Hugo, Juliette Drouet, Gal-limard" (Tūkstantis ir vienas meilės laiškas Viktorui Hugo). Tos knygos įžangoje pažymima, kad joje telpa tik tų laiškų dalis. Ir tikrai, ji yra parašiusi 18 tūkstančių meilės laiškų! Tuos laiškus vertindamas, patsai Hugo jai yra rašęs: "Tavo laiškai, mano Julietta, yra mano lobis, mano brangenybių dėžutė, mano turtas. Tenai telpa diena prie dienos, mintis prie minties, mūsų bendras gyvenimas. Visa, ką tu svajojai, ką tu kentėjai, yra ten. Tai tiek mažų žavingų veidrodėlių, kurių kiekviename atsispindi tavo gražios sielos dalis".
O ir tų laiškų leidėjai, matydami, kokia meile tie laiškai liepsnoja, vadina juos "meilės legenda" ir drauge tvirtina, kad "niekada moteris nėra pastačiusi vyrui tokio pagarbinimo paminklo", kaip tai padarė šių laiškų autorė.
Kad įsitikintume tos meilės didumu, pažvelkime į ją iš visų pusių, pasinaudodami tais laiškais.
Juliettos meilės dvasinė įtampa,didumas ir stiprumas yra nuostabūs. Tikra psichologinė mįslė, kaip tokią milžinišką įtampą metų metais galėjo pakelti dvasia, neperdegdama, neišprotėdama. Savo meilės baisų nepasotinamą didumą ji išreiškia palyginimu: jo visi bučiniai, anot jos, kaip vandens lašai krinta ant jos sielos, tartum ant raudonai įkaitintos geležies, jos neatvėsindami, bet tapdami praryti. Nenuostabu tad, kad ji rašo: "Aš be pertraukos galvoju apie tave ir mano siela, tartum krūtinė oro, ieško tavosios. Kaip reikia kvėpuoti, taip man reikia minčių apie tave, kad gyvenčiau"... Jos tariamuose žodžiuose "myliu tave" telpa jos visas gyvenimas, praeitis, dabartis, ateitis, džiaugsmas ir skausmas, beprotiškas linksmumas ir kruvinos ašaros. Todėl ji pasisako nenorinti jokių pašalinių pramogų, nenorinti išeiti, nes "tave matyti, tave matyti, mano Dieve, tai mano viskas. Neturiu kito reikalo, kito troškimo, kitos laimės, kaip tik tave matyti. Visa kita man abejinga, net, pasakyčiau, nepakenčiama... Kai man tavęs trūksta, visko trūksta, tad, oro, saulės, džiaugsmo, laimės..."
Tie žodžiai nebuvo vien gražūs žodžiai, nes iš tikro ji buvo nuo visų atsiskyrusi meilės kalinė, kuri gyveno tik jam: "Mano galvojimas, mano širdis, mano siela, tartum adatėlė į ašigalį krypsta į tave", nes jos gyvenimas, kaip ji pasisako, glūdi ne jos karštame kraujuje, ne jos širdies plakime, bet jos visa apimančioje meilėje.
Jei taip būtų buvę rašoma pirmais, antrais meilės metais, tai nebūtų nieko nuostabaus, bet visa eilė čia ką tik minėtų pasisakymų buvo rašyta devyniolikai metų praslinkus nuo meilės pradžios. Tasai jausmo intensyvumas, kurio toks ilgas laikas neįstengė atbukinti, yra tikras psichologinis meilės stebuklas.
SEKMADIENIS
Sekmadienis
Yra brangiausia ir trumpiausia
Mūsų gyvenimo diena,
Kur susitinka
Ir išsiskiria
Visoki žmogiški džiaugsmai,
Kur abejojimus
Jungiančios lūpos
Yra maža dalelė meilės
Prieš ilgas ir šiurkščias
Šešių dienų naštas.
Sekmadieni mes juokiamės
Ir visas pasaulis
Juokiasi.
Sekmadienį mirties
Nebijome,
Ir išsiskleidžiame savo grožiu
Tiems,
Kurie mus myli.
Julija Švabaitė-Gylienė
Toji meilė buvo tikra ekstazė, dvelkianti jau kuo tik negamtiniu, aukštesniu susižavėjimu, kuri tokiais laiškų žodžiais prasiveržia: "Aš tave myliu visokeriopa meile tuo pačiu metu, būtent, rūpestinga motinos, pagarbia dukters, besistebinčia bei garbinančia moters ir ekstatine angelo meile", nes žodyje "myliu" jai telpa ekstazės ir susižavėjimai, žvaigždės ir saulė. Tikrai be pilnos susižavėjimo meilės nebūtų įmanomi tokie jos laiškų žodžiai: "Norėčiau tau atsiklaupusi tarnauti, apsupti tave savo globa ir glamonėjimais ir tavo... kojų pėdsakus bučiuoti... Norėčiau būti ta žeme, kuri tave nešioja, tas oras, kuris tavo plaukus bučiuoja; ta saulė, kuri tau šypsosi". Kitame laiške ji pasisako, kad norėtų pasiimti ir nusinešti tas sienas, į kurias jis rėmėsi; grindinį, kuriuo jis vaikščiojo; ir net tas dulkes, kurių jis nemėgsta. "Norėčiau praleisti dienas ir naktis terašydama tau vieną žodį — meilė, nepastebėdama, kad pasikartoju". Ji pasisako bučiavusi tas geradares, pasidariusias jai pagarbos vertas gydytojo rankas, kurios jos mylimojo žaizdas lietė ir jam susirgus jį gydė.
Julietta jaučia, kad tokia ekstatinė, eilę metų tverianti meilės įtampa, kurią ji išgyvena, nepriklausomai nuo savo valios, tartum per stipri elektros srovė ją kaip lempą gali perdeginti. Todėl ji rašo: "Kaip šakos, kurios po gausia vaisių našta linksta, taip mano vargšė dvasia, tokio per didelio meilės svorio apsunkinta, gali palūžti".
Tokia gili, galinga meilė negali būti aiškinama kažkokiom ypatingai vertingom mylimo partnerio ypatybėm, nes ir didžiausias vertingumas ilgainiui nublunka, ir puikiausias žmogus daugiau ar mažiau apvilia. Didžioji meilė — tai likiminė meilė. Todėl ji dažnai taip tragiška, nes pavergia vieną žmogų kitam, nekartą nevertingam. Štai kodėl Julietta rašo: "Aš tave myliu, nes aš negalėčiau tavęs nemylėti". Tos meilės likiminį tragiškumą įrodo ir tas faktas, kad ji nevisada jaučiasi laiminga mylėdama. "Aš tave myliu, verkiu, kenčiu ir keikiu dieną, kurią tave pamačiau... tai labai didelė nelaimė mylėti per daug. Tai šiandien jaučiu daugiau, negu bet kada, tačiau nenorėčiau mylėti mažiau... juo daugiau tave myliu, tuo mažiau jaučiu džiaugsmo ir laimės..." Galimas dalykas, kad tie ir sekantieji laiškų žodžiai skausmingai išsiveržė, kai ji pamatė jo neištikimybę: "Pasitikėjimas pasišalino nuo manęs, bet ne mano meilė. Netikiu, kad ateityje galėčiau būti laiminga, bet kasdien tave myliu daugiau, daugiau kaip pirmąją meilės dieną, daugiau kaip vakar, daugiau kaip šį rytą, daugiau kaip ką tik dabar, o tačiau neesu laiminga..."
Gilindamiesi į tos meilės atskirus pasireiškimus, čia turime dar sustoti prie begalinio bei nuolatinio jos meilės ilgesio,prie tos meilės branginimo,bet ir prie meilės pavydokančių.
Nuolatinis jos ilgesys ir laukimas, nežiūrint kasdienio susitikimo ir susirašinėjimo, ilgesys tvėręs dešimtmečiais, šiaip eilinėje, kad ir didelėje meilėje, yra psichologinė negalimybė. "Visada tavęs laukiu. Atrodo, kad praėjo šimtmetis, kai tave mačiau... Kad pabuvus su tavim tik valandos ketvirtį, aš eičiau laukais, žeme ir vandeniu, pėsčiom, raita ar vežimu... Kada matysiu tave? Žiūrėk, kad tai neužsitęstų per ilgai, nes, kad ir būtų greičiausiai, tai bus visada man per ilgai... Nustojus tave matyti, neramumas ir liūdesys, kurių negaliu apvaldyti, apima mane... Jei kurią dieną tavęs nematau, atrodo, kad praradau savo gyvenime metus... mano širdis miršta, kai yra toli nuo tavęs... mano širdis bėga paskui tave..." — tai vis jos laiškų meilės ilgesio pasisakymai. Tad nenuostabu, kad tokio ilgesio kankinama, jam trim savaitėm susirgus, ji kasdien rašo jam po keturis laiškus!
Ta meilės įtampa ir ilgesys — tai meilės branginimo vaisius. Jinai jo meilę ir viską, kas turi ryšio su ja ir kas ją primena, brangina: "Be tavęs nebūčiau pažinus to, kas yra geriausio ir švelniausio žemėje — meilės!... Dėkui tad, dėkui, kad man suteikei vienintelį tikrą žemės gėrį — meilę!" taip rašo ji jam. Brangindama jį patį, ji brangina ir jo paveikslą, fotografiją. "Be abejo, tavo paveikslas niekada negalės man tavęs pavaduoti, tačiau, jis bus tarsi žvakė, kuri uždegama, kad nepasilikus gilioje tamsoje, kai saulė pasislepia už horizonto... Mano saulė — tai tu. Mano meilė tūkstantį kartų gražesnė ir labiau šviečia už ją. Kai tavęs nėra, man naktis... josios šviesa bus tavo paveikslas". Ji brangina visus tuos daiktus, kurie jam priklausė, kuriuos jis vartoja. "Aš kalbu į tavo paveikslą, aš bučiuoju tavo kėdę, aš naudojuosi tavo nosine, kurią palikai... nes, visa ką tu padarei, viską, ką lietei, man pasidaro brangesni, negu pirkliams ir šykštuoliams auksas ir deimantai". Bet nieko kito ji taip nebrangina, kaip jo laiškus.
"Aš ką tik iš naujo perskaičiau tavo gerąjį mažąjį laiškutį; aš jį moku mintinai. Nuo vakarykštės dienos aš jau jį tiek sykių bučiavau, kad bijau, jog jis susinaikins.
Reikėtų man kito, parašyto tais pačiais žodžiais, bet ypač ta pačia širdim, kad pakeistų pirmąjį. Kad tik jis būtų visiškai panašus į tą, kurį turiu. Tik tam, kad galėčiau pakeisti ir jį nešioti prie savo širdies, nes mažiausiai dviejų dienų bėgyje tasai, kurį turiu, išsitrins ir susinaudos... Aš sutinku aštuonias dienas nevalgyti, jei tu tik man laišką parašysi..." Nenuostabu, kad jai jo laiškai yra neįkainuojamas turtas, kurio negali palyginti prie jokių brangenybių: "Vienas tavo rankos žodis man brangesnis už visus pasaulio banko čekius".
Jurgis Daugvila. Stiklo ir plastikos eksperimentas.
Ir todėl su tikra religinio pobūdžio nuotaika ji elgiasi su jo laiškais: "Atsiklaupusi, mano mylimasis, atsiklaupusi aš skaičiau tavo laišką... tavo laiškas — tai saulės spindulys". Ji pasisako vis iš naujo skaitanti jo laiškus ir jų puslapius bučiuojanti nuo viršaus iki apačios, kiekvieną eilutę, kiekvieną žodį ir kiekvieną raidę...
Taip brangindama jo laiškus, ji pasisako, kad ir jai pačiai jam laiškus rašyti yra džiaugsmas: "Nėra abejonės, mano brangusis, kad didžiausia laimė, kurią galėčiau turėti, kai neesi pas mane, yra rašyti tau". Tai rašymas, į kurį ji deda visą savo sielą, nes, anot jos, "niekada negalvoju, kad tau rašau, bet visada tikiu, kad tau kalbu..."
Juliettos meilę lydi pavydo kančios, kai tam pavydui V. Hugo duoda tiek progų. Jos paskutiniais dešimtmečiais iškentėtų kančių didumą galima nujausti ir pasverti tik atsimenant jos meilės didumą. "Ar tu žinai, kas mane varo iš proto, daro neteisingą ir piktą? Tai baimė, kad gal neesu pirmoje vietoje tavo širdyje... Iš susigraužimo einu iš proto. Niekada nebuvau laiminga, kai gyvenu pasaulyje. Negaliu gi laimės vardu vadinti tą baisią kančią, kuri jau penki metai kankina mane ir drasko mano širdį... Esu pavydi. Tame žodyje telpa daug neteisybių, daug nesąmonių ir žiaurumų, bet jame telpa ir meilė, taigi rojus ant žemės... Nežinau, ar esu neteisinga, bet žinau tik viena, kad galėčiau nužudyti visas tas moteris mintimi, kad jų ilgiau nebūtų ir kad aš būčiau tavo kūno, tavo žvilgsnių, minčių ir tavo sielos valdovė".
Tačiau, nežiūrint tokios nuotaikos, galimai pavojingų jam kitų moterų atžvilgiu, nežiūrint jos sunkių ir pagrįstų kančių, jos meilė jo atžvilgiu lieka pilna heroiško prakilnumoir altruizmo. Tas prakilnumas pasireiškia noru tobulėti dėl jo, kad pasidarytų jo meilės verta. Ji ryžtasi taisytis iš visų savo būdo ydų, kurios jį galėtų užgauti ir juos abu nuliūdinti. "Aš prašau gerojo Dievo, kad jis man suteiktų malonę nusikratyti tuo visu, kas mano būde neigiamo, kas dvelkia pavydu, pavyduliavimu ir susierzinimu, kad liktų manyje vien pasiaukojimo pilna, kilni ir tavęs verta meilė, kuri tave padarytų labai laimingą".
To meilės kilnumo vedina, Julietta nori apsaugoti V. Hugo nuo kiekvienos kančios ir todėl rašo šiuos nuostabius žodžius: "Aš nenoriu niekada, kad tu būtumei nelaimingas be manęs. Aš tau leidžiu būti laimingam be manęs bent ta leistina laime, kuri nenusikalstų mūsų meilei, bet nenoriu, kad tu kentėtumei be manęs... Norėčiau tave apsupti savo meile, kad skausmas negalėtų praeiti per tave..." Jos meilės tikrai heroiškas kilnumas ypač aiškėja, kai, jai sužinojus, kad jau eilę metų jis neištikimas jai, ji rašė jam: "Leiskite jam būti laimingu su kita, o ne nelaimingu su manim... kad tik tu būtumei laimingas — tai viskas, ko aš noriu. Man reikia tavo laimės, kaip paukščiui sparnų. Negaliu gyventi be tavo laimės. Nebijok manęs kankinti, jei mano kančios gali tau duoti tikros laimės šiame pasaulyje..."
Tik tas, kuris į tokią meilę įsimąsto, tegali suprasti tokių jausmų ir tokių žodžių, apvalytų nuo bet kurios savimylos, didingumą. Kreipdamasi savo laiške į Dievą, ji maldavo: "Padaryk, kad jis būtų laimingas, nesvarbu su kuo ir kaip, kad tik būtų laimingas, ir padaryk su manim, kaip nori..." Ar begalima dar po to viso pagalvoti ar net įsivaizduoti didesnę ir didingesnę meilę už jos!?
i-':
V. Hugo noru ir patvarkymu paskutinį dešimtmetį Julietta jau gyveno tam pačiam name, kur ir jis su šeima. Jo žmona jau prieš keliolika metų buvo mirusi. Iki pat Juliettos mirties V. Hugo nevengė su ja viešai rodytis ir savo buvusios meilės jai nesigynė. Tos meilės 50 metų sukakties proga jis jai dovanojo net savo fotografiją su atitinkamu užrašu. Tačiau iki pat savo mirties; Juliettai tai jaučiant, žinant ir skaudžiai išgyvenant, jis labai artimai bendravo su įvairiomis jaunomis moterimis. Tokie įvykiai ją labai jaudindavo. Dėl tokio jo elgesio nekartą jų likęs sentimentalus ryšys pasiekdavo visiško atsiskyrimo ribą. Bet jos tikra meilė jam viską atlaikė, o to atsiskyrimo ir jis gal žmoniškumo sumetimais nenorėjo. Sulaukusi 77 m. amžiaus, 1883 m. gegužės 11 d. ji mirė vėžiu. Palaidota Saint-Mandė kapinėse — vietoje, kurią ji pati buvo pasirinkusi.
V. Hugo, sulaukęs 83 m. amžiaus, miršta plaučių uždegimu 1885 m. gegužės 22 d. Palaidotas didžiųjų žmonių laidotuvių vietoje — Paryžiaus Panteone. Į laidotuvių vietą jį palydėjo 2 milijonai žmonių. Jo biografiją ir jo meilę Juliettai su visais kitų ryšių užkulisais yra aprašęs žinomas prancūzų rašytojas Andre Maurais knygoje "Olympio ou la vie de Victor Hugo".
❖ ❖ ❖
Vertinant šią meilę krikščionišku mastu, ji buvo neleistina ir nuodėminga. Iš viso, didžioji meilė, dažniausiai dievindama tvarinį, nėra krikščionio idealas, kurio turėtume siekti. Juk Išganytojas sako: "Jei kas pas mane ateina ir nelaiko neapykantoje savo tėvo, motinos, žmonos, vaikų, brolių, seserų, dar gi ir savo gyvybės, tas negali būti mano mokytinis" (Luk. 14, 26). Anot šv. Rašto aiškintojų, žodžiai "nelaiko neapykantoje" reiškia, kad net artimiausių žmonių negalime mylėti daugiau, kaip Dievą. Kitais žodžiais tariant, joks tvarinys negali taip užpildyti žmogaus širdies, kad joje nebeliktų vietos Dievui. Jei taip, tai kodėl šiame straipsnyje aprašėme tokią meilę? Todėl, kad nežiūrint tokios meilės neigiamumų, čia minima Juliettos Drouet meilė visgi buvo tikra meilė, taigi su stipria dvasinio prado persvara. Dvasinis gi pradas kaip tik ir sudaro tikros meilės pačią esmę. Kai šiandien meilė ir teorijoje, ir praktikoje virsta tik seksualumu (taigi "meile" be meilės, kuri žemina žmogaus kaipo žmogaus vertę), reikia susipažinti su tokiais tikros meilės atvejais. Didžioji meilė primena mums dvasinio prado, taigi, meilės reikalingumą taip vadinamoje šiandienėje meilėje. Tais klausimais reikia kalbėti, nes žema, falsifikuota meilės sąvoka demoralizuoja žmones, ardo šeimas ir virsta visokio nedorumo šaltiniu.
Juliettos Drouet meilė buvo stipriai dvasinė, taigi tikra meilė. Tai yra aišku iš to, kad yra neįmanoma laikytis to paties asmens keliasdešimts metų vadovaujantis vien aistra, nes aistra tam pačiam žmogui perdega nepalyginti greičiau. Jos meilės stiprų dvasingumą įrodo ir jos laiškai. Kiek ten pasisakymų apie egoizmo apvaldymą, kiek ten gero kitam linkėjimo, kiek savęs paneigimo. Štai kodėl, nežiūrint, kad didžioje meilėje yra neigiamybių, kad čia aprašyta didžioji meilė buvo nuodėminga ir neleistina, visgi josios dvasingume buvo daug tokių pradų, kurie tą meilę padaro žmogišką ir kurie verčia mus susimąstyti ir net kai kuriais atžvilgiais pasimokyti. *