II - Tęsinys iš praėjusio numerio

VYTAUTAS BAGDANAVICIUS, M.I.C.

KETVIRTASIS EILĖRAŠTIS

     Ketvirtame eilėraštyje jau nebekalba Viešpaties Tarnas pats apie save, kaip jis darė pirmose trijose įtarpose, bet yra aprašomas visuomenei jo sudarytas įspūdis.

Jis kyla kaip atžala jo (Dievo) akivaizdoje
ir kaip šaknis iš ištroškusios žemės;
nėra jame išvaizdos nei gražumo;
 mes žiūrėjome į jį ir nebuvo ko žiūrėti, kad jis mums patiktų.

Buvo paniekintas ir paskutinis iš žmonių,
skausmo vyras, ir kuris buvo pažinęs negalią;
 jo veidas buvo lyg paslėptas ir paniekintas,
 todėl mes nei nekreipėme į jį dėmesio. (
53, 2-3 J

     Įspūdis, kurį Viešpaties Tarnas daro visuomenei, yra labai menkas ir neturtingas. Nėra ko į jį žiūrėti. Tačiau tai nereiškia, kad jis iš esmės neturi vertės. Jo vertė yra lyg paslėpta. Atrodo, kad jo vertė glūdi tame, jog jis yra tas, kuris "buvo pažinęs negalią". Tai yra babiloniška asmens įvertinimo kategorija. Jei Claude Tresmontant savo biblinėje metafizikoje yra teisus, tai Babilonijos galvosenoje būtybė pasidaro absoliutu tik tada, kai ji sugeba išgyventi skausmą, pažeminimą ir tragiką. "Tragiškumas yra būtinas dieviškajai laimei" (Cross Currents,238 psl.).

     Šita mintis buvo svetima optimistinei žydų tautos galvosenai, kurioje žemiškoji laimė ligi šiol ėjo maždaug lygiagrečiai su esminiu žmogaus vertingumu. Žydų visuomenė laukė dieviškojo išgelbėtojo, kaip karaliaus. Ir dėl to jai giliai svetimas atrodo šis naujas tobulo žmogaus vaizdas. Visos žydų visuomenės kultūrinę nuotaiką atstovauja šios poemos autorius, kai jis apie kenčiantį V. Tarną sako: "Mes žiūrėjome į jį ir nebuvo ko žiūrėti, kad jis mums patiktų... Todėl mes nei nekreipėme į jį dėmesio".

     Tad Babilonijos tremtis laukiančiai Mesijo tautai nebuvo vien nelaimė. Ji buvo kartu dvasinis pasipildymas, savo sąvokų praturtinimas. Žinoma, turinti teisingą Visagalio Dievo sąvoką, žydų tauta neiškeitė jos į babilonišką dievą, kuris pasidaro tik įsisąmoninęs "pasaulio istorijos baimę" (Tresmontant, ten pat, 237 psl.), tačiau ji išmoko, kad tobulas žmogus nesutapatintinas su išoriškai sėkmingu žmogumi.

     Toliau žydų visuomenės laikyseną Viešpaties Tarno atžvilgiu poemos autorius šitaip nusako:

Mes laikėme jį tarsi raupsuotu,
Dievo užgautu ir pažemintu. (
52, ą)

     Šiose eilutėse iškyla santykio problema, kurioje, iš vienos pusės, yra "mes", o iš kitos, Viešpaties Tarnas. Ši situacija yra nauja Senojo Testamento tradicijoje. Ligi šiol pati žydų tauta, kaip nedalomas vienetas, buvo Dievo planų vykdytoja. Net tada, kai karalius atsistojo žadėtojo gelbėtojo vietoje, tauta nestovėjo šalia jo. Ji buvo įimta jame. Karalius buvo tik mesijinių tautos pažadų nešėjas.

     Dabartinis Popiežiškojo Biblinio Instituto rektorius tėvas MacKenzie sako: "Izraelis buvo vienas ir nedalomas. Dievo kalbos, perspėjimai ir pažadai Sinaio kalne ir Moabo krašte buvo taikomi ne tik šiai, bet ir ateinančioms generacijoms". Tai yra Pakartoto įstatymo knygos mokslas (R. MacKenzie Faith and History in the Old Testament,Mineapolis, 1963 m., 34 psl.).

     Tuo tarpu čia mes susitinkame su skirtumu: Viešpaties Tarnas — tai ne mes; jo nepažinome, mes nekreipėme į jį dėmesio. Šis skirtumas galėjo atsirasti tik bręstant tautoje individualinės dorovės sąmonei. Šviesesnio įžvelgimo žmonės pastebėjo, kad ne visi izraelitai yra ištikimi Sandorai, ne visi yra geri, ir dėl to ne visi automatiškai gali būti Dievo pažadų nešėjai.

     Kokią išvadą reikėjo padaryti esant šitokiai situacijai? Paprasčiausia išvada būtų buvusi: žmones su trūkumais atmesti iš dieviškų pažadų sąrangos. Tačiau žmogui, tikinčiam į visagalintį ir mylintį Dievą, yra ir kita galimybė. Jei yra tautoje nuodėmių, jei Dievo ištikimybė neištikimai tautai yra beribė ir jei, iš kitos pusės, nuodėmė nėra tuščias dalykas, bet esminis žmogaus pasigadinimas, tai turi būti kokia institucija, kuri šią būties spragą užpildytų. Tuo būties trūkumo užpildymu kaip tik pasirodo Viešpaties Tarno kentėjimai.

Tikrai jis pasiėmė mūsų skausmus
ir jis nešė mūsų sopulius.
(53,4)
Jis buvo sužeistas dėl mūsų neteisybių,
 sumuštas dėl mūsų kalčių;

plakimas dėl mūsų ramybės krito ant jo
ir jo randais mes esame pagydyti.
Mes visi klydome, kaip avys,
Kiekvienas pasuko į savo kelią,
o Viešpats uždėjo jam visų mūsų neteisybę.

Jis buvo paaukotas, nes pats norėjo
ir neatvėrė savo burnos;
ir kaip avis, vedama piauti,
ir kaip avinėlis nutilsta prieš tą, kuris jį kerpa,
taip ir jis neatvėrė savo burnos. (
53, 5-7)

     Čia iškyla vienas klausimas, turįs didelės socialinės ir religinės reikšmės. Jeigu Viešpaties Tarnas kenčia už žmoniją, jei "Viešpats uždėjo jam visų mūsų neteisybę", tai reiškia, kad vis dėlto yra galimybė nekaltam atsiteisti už kaltą. Tai reiškia, kad žmonijoje negalioja atomizmo principas. Tai reiškia, kad kiurio nors man nepažįstamo žmogaus geras darbas yra man naudingas. Dėl to aš negaliu sakyti, jog, jei kur yra padarytas nusikaltimas, tai tas man yra visai vis tiek, ar jis būtų buvęs padarytas, ar ne. Aš, kaip žmonijos narys, nesu visiškai jo neliečiamas.

     Viešpaties Tarno asmenyje mes susitinkame su socialiniu veiksniu, kurį galime studijuoti kaip pasiaukojimo sociologiją. Kad geriau jos reikšmę suprastume, atsiminkime, kaip vieno už kitus atsiteisimo klausimas stovėjo Senojo Testamento religijoje iki šiol.

     Išrinktoji tauta nuo Mozės laikų turėjo didelę vienybės sąmonę. Visi jautėsi Dievo pažadų dalininkai. Bet šiai tiesai priešais atsistojo tautos nusikaltimai. Kilo klausimas, kaip suderinti tautos nusikaltimus su ypatinga jos misija. Visiems natūraliai piršosi atsakymas, kad ir už tautos nario nusikaltimus visi tautos nariai yra atsakingi. Atrodė, kad ir Dievas šios pažiūros laikėsi, nes baudė už kaltes visą tautą, atrodo, nežiūrėdamas kaltų ir nekaltų. Tačiau taip atrodė tik iš išorės. Dievas mokėjo nekaltųjų nelaimes paversti palaimomis, pvz. Danielio ir Ezekielio tremtį iškeisdamas į labai vertingus uždavinius, kuriuos jie atliko tautai ir žmonijai.

     Kai per didelis visuomenės suplakimas vienybėn grėsė susilpninti individualinę dorinę iniciatyvą, pranašai išėjo su aiškiu individualiniu principu: Dievas nei vieno nebaus už kito kaltes.

     Viešpaties Tarno poemos autorius, matyt, nevisai buvo patenkintas šiuo individualistiniu sprendimu, nes jis, priekaištaudamas sau pačiam, sakė: "Mes visi klydome kaip avys ir kiekvienas pasuko į savo kelią".

     Ir štai po ilgos idėjinės raidos mes stovime prieš Viešpaties Tarną, kuris kenčia už kitų nuodėmes. Kas čia pasidarė? Ar vėl grįžta senasis komunizmas? — Ne. Pagrindinis dalykas čia yra tas, kad Viešpaties Tarnas kenčia ne dėl to, kad būtų koks būtinumas jam kentėti, bet kad jis laisvai šią pareigą sau pasiima. Motyvas, dėl kurio jis šią pareigą pasiima, yra meilė žmogaus, meilė visos žmonijos, ne tik geros, bet ir blogos.

     Tai nėra lengvai suprantamas žmogaus elgesys. Tad ir poemos autorius klausia apie Viešpaties Tarną: "Kas supras jo giminę?" (52, 8).

     Ir mes čia prieiname prie raktinio klausimo: Kas yra tas Viešpaties Tarnas šios poemos autoriaus akyse? Mes žinome, kad pirmieji krikščionys šią poemą suprato kaip Kristaus išpranašavimą. Jais sekdama krikščionija žiūri į ją, kaip į penktąją Evangeliją, vaizduojančią Kristaus kentėjimus pranašišku būdu. Bet kaip į ją žiūrėjo pats autorius? Čia yra trys galimybės. Ar čia yra aprašymas kokio buvusio kovotojo kentėjimų? Ar šis asmuo yra personifikacija išrinktosios tautos, turinčios Dievo duotą misiją žmonijoje ir dėl jos kenčiančios? Ar čia yra gryna projekcija į ateitį, vizija seniai laukiamo. Dievo žadėto žmonijos gelbėtojo?

     Praėjusio šimtmečio pabaigoje Šv. Rašto tyrinėtojai dėjo labai daug pastangų suprasti šį asmenį, kaip pačią išrinktąją tautą — nors kenčiančią, bet persotintą dieviškos palaimos. Antrasis Izaijas, įglausdamas šią poemą (kai kas ją vadina drama) į savo knygą, atrodo, buvo artimas šiai minčiai. Tačiau pati poema, paimta atskirai, neduoda pagrindo ją laikyti žydų tautos personifikacija. Priešingai, poema neturi žydų tautos atstatymo aspiracijų, kuriomis alsuoja Antrojo Izaijo knyga. Vietoj to Viešpaties Tarnas kreipiasi į visas tautas ir, kaip jis sako, į visas salas ir joms visoms neša palaimą, kuri apima ne vieną kartą, bet ir būsimas kartas. Dėl to nėra galimybės Viešpaties Tarno suprasti Izraelio tautos personifikacijos prasme.

     Kaip žiūrėti į jį, kaip į buvusį individualų kentėtoją, kurio likimą poetas čia apgieda? Iš tikrųjų, Viešpaties Tarnas turi tiek daug individualinių bruožų, kad sunku išvengti minties, jog poetas čia turi galvoje kokį tolimesnėje ar artimesnėje praeityje kentėjusį žmogų. Kenčiančių žmonių netrūksta. Ir šioje poemoje yra perdaug konkrečių bruožų, kad viską būtų galima išaiškinti be jokio istorinio pagrindo.

     Tačiau visa Viešpaties Tarno prasmė tuo būdu nebūtų išaiškinta. Pasak E. Power, S. J., "individualiniai šio aprašymo bruožai, gal būt, galimi rasti istorijoje, bet ne visa ši gigantiška figūra" (A Catholic Commentary of Holy Scripture, 1953, 542 psl.). Čia yra ne kas kita, kaip nauja Dievo žadėto Mesijo vizija, talpinanti Viešpaties Tarno asmenyje dieviškos ir žmogiškos prigimties turtingumą, visą Dievo ir žmogaus nutrūkusių santykių tragiką ir pilnutinę Dievo ir žmonių santykius atstatančią veiklą. Tai yra drama tiesiog klasine prasme, su visomis trimis jos fazėmis.

     Kad šis personažas yra tampriai susijęs su Dievu, matėme pirmosiose poemos įtarpose, kur jis vaizduojamas Dievo mylimuoju, jo pažintu dar prieš gimimą ir esančiu tiesiog Dievuje, kaip strėlė saidoke.

     Dievo ir žmogaus nutrūkusių santykių tragika yra ypač ryški ketvirtoje įtarpoje. Dievas sako: "Aš užgavau jį dėl mano tautos kaltės" (8). Šis užgavimas nebuvo fiktyvinis: "Viešpats norėjo sulaužyti jį kentėjimu" (10). Net "su bedieviais buvo skirtas jo kapas" (9).

     Ši tragika yra atsveriama vispusiškos palaimos, tiek iš Dievo, tiek iš žmogaus pusės. "Jis (Viešpaties Tarnas) atimtas iš suspaudimo ir teismo" (8). Tai padarė Dievas, "nes jis (Viešpaties Tarnas) nebuvo padaręs neteisybės ir nebuvo vyliaus jo burnoje" (9). Tai yra žmogaus įnašas. Šio sugebėjimo susiderinti su Dievo valia palaima siekia plačiai. Dievas sako:

Už tai, kad jo siela kentėjo vargą,
 jis matys ir bus pasotintas.
Savo žinojimu mano teisusis nuteisins
 daugelį ir jis nes jų neteisybes
(53, 11).

Ir todėl aš atskiriu jam labai daugelį,
ir jis dalins galingųjų išplėšąs
dėl to, kad jis atidavė mirčiai savo gyvybę
ir paskaitytas su nusikaltėliais,
kad jis nešė daugelio nuodėmes
ir meldė už nusidėjėlius.
(53, 12)

     Baigdami šią analizę paklauskime savęs, kokia yra šios poemos religiškai dorinė teologija. Pirmiausia, iš jos aiškėja, kad Dievas neatmeta nusikaltusio žmogaus. Tačiau jis nelaiko nusikaltimo nereikšmingu dalyku. Nusikaltimas turi būti atitaisomas asmenine žmogaus auka. Žmonės gali vieni už kitus atsiteisti. Tačiau tai nereiškia, kad žmogus yra atsakingas už kito kaltes. Tik laisvu būdu prisiimta atsakomybė gali virsti atsiteisiamąja auka už kitų nusikaltimus.

     Dar yra pasilikęs vienas klausimas: Kas yra šios poemos-dramos autorius? Dauguma tyrinėtojų mano, kad juo yra tas pat žmogus, kuris yra parašęs Antrąją Izaijo knygą. Pasak jų, į ją jis yra įjungęs savo paties anksčiau parašytą poemą, ją suskaldydamas. Mums tačiau atrodo, kad grei-

J. Daugvila. Stiklo ir plastikos eksperimentas.

čiau kitas žmogus yra šio kūrinio autorius. Jeigu pats Antrasis Izaijas būtų buvęs jos autorius, jis būtų ją įjungęs labiau nejučiomis, ją suliedamas su savo vėlesniu kūriniu. O dabar yra aiškus skirtumas tarp jo labiau izraelitiško požiūrio ir šios poemos labiau visuotinio požiūrio.    ***