BLOW-UP
Filmas “Blow-up”, gal būt, daugiausia pasižymi savo gera fototechnika ir originalumu statant veikalą. 1966 metais jis laimėjo pirmą vietą National Society of Film Critics įvertinimu, taip pat Didžiąją Premija Cannes filmu festivalyje. Tačiau reikia perspėti, kad šis filmas yra vienas iš moderniųjų, kuris nesilaiko įprastų temos vystymo taisyklių ir susideda iš fragmentinių vaizdelių, kurių suma palieka tam tikrą bendrą mintį.
Filmo veikalą parašė ir režisavo Antonioni, o pastatė Carlo Ponti. Veiksmas vyksta Londone, kur ypač atkreipiamas dėmesys į jo ilgaplaukę jaunuomenę, gyvenančią džiazo muzikos ir abstraktų bei pop meno šešėlyje. Susitinkama ir su taikos plakatus nešiojančių demonstruotojų minia ir su klykiančiu jaunuolių būriu, kuris pajaclškai ištepliotais veidais beprasmiškai siaubia miesto gatves. Neaplenkiamas ir progresyvaus baliuko vaizdas, kur šalia rimtų diskusijų rūkoma ir marijuana.
Svarbiausias filmo veikėjas yra fotografas | (David Hemmings), kuris šalia nuolatinio darbo, modelių fotografavimo savo studijoje, taip pat ieško įvairių vaizdų išleisti fotografijų knygai. Jo modeliai egzotiški, o jų rūbai dar keistesni. Jį persekioja jaunos mergaitės, kurios nori tapti modeliais, įveldamos jį į fantastiškas situacijas. Kai kurios scenos abejotinos vertės, bet gali būti priimtinos, kaipo dalis to didelio beprasmiškumo ir banalumo tokio tipo vedamame gyvenime.
Filmo įtampa pasiekiama, kada fotografas, viešame parke pastebėjęs meilės porelę, juos randa sau įdomiu siužetu ir pradeda fotografuoti. Moteris (Vanessa Redgrave), pastebėjus fotografą, nori iš jo atimti filmą. Jos didelis susinervinimas sukelia fotografo žingeidumą. Jis, išaiškinęs ir padidinęs tas nuotraukas, pamato, kad ten po ta nekalta scena, kurią jis fotografavo, iš tikrųjų vyko žmogžudystė. Norėdamas tuo įsitikinti, jis grįžta į parką ir iš tikrųjų randa lavoną.
Tuo tarpu nuotraukos iš studijos pavogiamos, ir jam nelieka jokio įrodymo apie įvykusią žmogžudystę. Jis grįžta į parką nufotografuoti bent lavoną, bet ir to neberanda. Parke jis sutinka tą grupę jaunuolių pajaciškais veidais, kurie, pantominiu būdu išvaidindami žaidimo judesius, veda įdomų lauko teniso žaidimą be sviedinukų ir rakečių. Net pats fotografas įtraukiamas į šį nerealų žaidimą, kai jų įsivaizduotas sviedinukas peršoka tvorą, prie kurios jis stovi, ir žaidėjai prašo, kad sviedinuką jiems atmestų. Fotografas, suradęs žolėje neegzistuojantį sviedinuką, permeta jį atitinkamu gestu per tvorą ir teniso žaidimas vyksta toliau.
Šiam filmui pabaiga labai tinkanti ir iš tikrųjų vykusiai graži. Jauno aktoriaus David Hemmings vaidyba nepretenduojanti, ir čia gerai pritaikyta. Pastatymas gražus ir paprastas be ypatingo noro veikalą komplikuoti. Filmas tinkamas subrendusiems jaunuoliams virš aštuoniolikos metų ir suaugusiems, kurie mėgsta modernios išraiškos kūrinius.
Dalė Koklytė- Lukienė