Nustemba, kad mokam lietuviškai
Atsilankantieji iš okupuotosios Lietuvos labai nustemba išgirdę lietuvius išeivius kalbant lietuviškai. Kodėl? Ogi todėl, kad ten plačiai varoma propaganda, jog lietuviai išeivijoj yra visai nutautėję ir nebemoka kalbėti lietuviškai ne tik eiliniai, bet net ir didieji visuomeninkai, "lietuvybės skleidėjai". Štai kad ir tokiame laikraštyje kaip "Literatūra ir Menas" (1967, 13 nr.) rašoma:
“Žymus mūsų veikėjas (pavardės prašė neskelbti), viešėdamas JAV, susitiko su dipukų veikėju — lietuvybės skleidėju. Galėjęs būti įdomus pokalbis neįvyko — sutrukdė staiga iškilęs kalbos barjeras. Dipukas jau nebemokėjo lietuviškai, o mūsiškis dar nebuvo išmokęs svetimu kalbų”.
Neturėtų teršti
Iš mokyklos suolo daug kas pamena lietuvių poeto S. Stanevičiaus eilutes “Kur Nevėžis nuo amžių pro Raudoną dvarą savo vandenį čystą į Nemuną varo...” Šios eilutės tai didžiulis kaltinimas civilizuotam šio šimtmečio žmogui, pavertusiam Nevėžį dvokiančia arterija. Apgailėtinas jo vaizdas žemiau Panevėžio atbaido turistus, poilsiautojus, žvejus. Beje, pastariesiems čia nėra kas ir veikti — žuvys iš kart “reagavo” į miesto įmonių “dovanas”.
Panaši padėtis yra ir su Šešupe žemiau Kapsuko (Marijampolės), Kulpe žemiau Šiaulių, Nerimi ir Nemunu žemiau Vilniaus ir Kauno. Apie 100 įmonių įvairias atliekas, tepalus, nuodingus chemikalus suleidžia į vandens baseinus. Ir upės kas parą gauna įmonių bei miestų “duoklę” — 2,15 bilijono kubinių metrų užteršto vandens.
Didžiausiais vandenų teršėjais paprastai tampa mėsos ir pieno kombinatai, chemijos gamyklos, auto remonto dirbtuvės. Pastaruoju laiku vis griežčiau kontroliuojami ir kolūkiai bei tarybiniai ūkiai. Dėl jų kaltės į upelius ir ežerus patenka nerūpestingai saugomas amoniako vanduo, trąšos, traktorių kuras ir tepalai, fermų srutos.
Nerūpestinga gręžinių eksplotacija ir priežiūra daug žalos padarė požeminiams vandenims. Nemažas vandens atsargas gali sunaikinti ir melioracija. Dėl nepakankamai gerai apgalvotų projektų sausinant apyžerius išnyko Biržulio ežeras Telšių rajone, bala pavirto Korkavo ežeras Lazdijų rajone.
Ryšium su tuo gilią prasmę įgauna Lietuvos Gamtos apsaugos draugijos II respublikinės konferencijos priimtas kreipimasis. “Lietuva — sparčiai besivystančios pramonės šalis, — sakoma jame, — tačiau kylanti pramonė neturi paliesti mus supančios gamtinės aplinkos gyvybinių šaltiniu, būtinai reikalingų kitiems žmonių poreikiams — turizmui, poilsiui, sveikatai. Chemijos dirbinių naudojimas žemės ir miškų ūkyje neturi viršyti normų, nekenksmingų gyvosios gamtos klestėjimui, nutekamieji pramoniniai ir komunaliniai vandenys neturi teršti nei paviršutinių, nei gruntinių vandenų” (“Komjaunimo Tiesa”, 1967, 93 nr.).
Jaunimo teatro sunkumai
“Apie teatrą, kuris labai nori gyventi”. Parašiau tokį pavadinimą ir jau girdžiu klausimą: o kuris teatras to nenori? Ir vis dėlto dar kartą pabrėžiu, kad yra pas mus toks kolektyvas, kuris itin atkakliai, užsispyręs skina sau kelią į gyvenimą. O tas kelias iš tikrųjų tarsi pasakoje: sunkus, pilnas netikėtumų ir kliūčių. Tačiau mūsų herojus tuo keliu eina ir tiek. Ką gi, kiekvieno teatro gyvenimo pradžioje būna sunkumų. Susidūrė su jais ir Valstybinis Jaunimo teatras. Reikėjo suburti trupę, rasti jai meno vadovus — su visu tuo paprastai susiduria daugelis teatrinių kolektyvų. Bet juk ateina metas, kai organizacinis etapas baigiasi. Deja, naujai įkurtas Jaunimo teatras tokio meto vis dar nesulaukia. Iki šiol teatrui opus ir, deja, kasmet vis opesnis yra patalpų klausimas, savo stacionaro (pastovios apmokamos aktorių grupės — Red.) problema. Jaunimo teatras yra prisiglaudęs prie Profsąjungų kultūros rūmų. Tik tam tikrom dienom jis gali rodyti spektaklius. Kitom dienom rūmai kone plyšta nuo įvairiausių renginių. Sutinkame, kad salė, kurioje Jaunimo teatras rodo spektaklius, ne pati geriausia, nors ir labai didelė. Bet tai pagaliau ne pats didžiausias sunkumas. Net tom dienom, kai rodomi spektakliai, paskelbta, taip sakant, teatro diena, rūmuose vyksta dar daugybė kitų kultūrinių rengimų: čia ir tradiciniai šokiai (šeštadieniais, sekmadieniais), ir žiburėliai, gastrolių koncertai ir t. t. Žiūrovų salė blogai izoliuota, ir dažnai vargšė Džuljeta miršta, pritariant džiazui, o Romeo — skambant bokalams bufete... Pasitaikė atvejų, kai teatras negalėdavo net laiku pradėti spektaklio, kol nesibaigdavo eilinis renginys antrame aukšte. Sunku tokiais atvejais žiūrėti į režisorių, aktorius, kurie, užuot susikaupę prieš spektaklį, tildo ir ramina kiekvieną vaikščiojantį erdviais rūmų fojė. Kūrybinė nuotaika... (daugtaškis originale — Red.). Pribrendo reikalas apie tai prabilti visu balsu, nes čia toli gražu jau nebe organizacinis klausimas, o kūrybinis. Kaip dirbti toliau tokiomis sąlygomis? Ar ne per didelis “išbandymas” jauniesiems? (“Pergalė”, 1967, 4 nr., 146 psl.).
Okupuotos Lietuvos spaudoje dažnai galima pastebėti dejavimų, kad platesnės masės mažai domisi menais, kalbama, kad reikia mokyti jaunimą iš mažens pamilti meną, pratinti darbininkiją domėtis muzika, teatru... Neretai griaudenama apie nedėkingą lietuvių kūrėjų, menininkų, teatralų padėtį užsienyje, dažnai rašoma, kad "kapitalistinis vakarų pasaulis yra nejautrus menui..." Užuot verkšlenus dėl lietuvių kūrėjų ir bendrai dėl meno užsienyje, draugai propagandistai tegul geriau pasirūpina minimalinėmis kūrybinio darbo sąlygomis Jaunimo teatrui Vilniuje. Vietoj tos visos propagandos ir agitacijos, kuriai yra išleidžiama daug lėšų ir energijos, tegul būna pastatytas jaunimui patrauklus teatro pastatas.
Geriau normos neviršyk
Iš mezgėjos laiško, paskelbto "Jaunimo Gretose", 1967, 4 nr.:
Aš dirbu mezgimo ceche. Dirbu, kaip sakoma, išsijuosusi. Kas nenori daugiau uždirbti, kas nesistengia viršyti normas! Bet vieną kitą mėnesį viršijus normas, tuoj prisistato normuotojai. Tada jau galas mūsų pastangoms. Tuoj padidėja išdirbio normos, atlyginimas lieka tas pats, o jei normos (t. y. padidintos, naujos —
Red.) neįstengi įvykdyti, tai dar ir sumažėja. Kodėl negalima būtų normuoti taip, kad žinotume, jog už mūsų pastangas bus atitinkamai atlyginta. Juk dėl to laimėtų ir gamyba, ir mes, darbininkai... Geriausias akstinas — leisti mums dirbti tiek, kiek sugebame”.
Dabartinėje Lietuvos pramonėje, taip kaip visoje Sovietų Sąjungoje, darbininkas ar darbininkė normalų užmokestį gauna tik tuomet, kai pajėgia išpildyti nustatytą darbo normą. Norėdami uždirbti daugiau, darbininkai stengiasi pagaminti virš normos. Suprantama, kad tai pareikalauja didesnio darbo tempo, didesnės įtampos ir nuovargio. Bet žmonės, norėdami pagerinti savo gyvenimą, stengiasi kiek galėdami viršyti darbo normas, kad gale mėnesio gautų vieną kitą dešimtinę daugiau. Deja, neilgai tenka džiaugtis savo prakaito vaisiais. Pradėjus viršyti darbo normas, fabrikų ir įmonių administracija pakelia normų dydį taip, kad dabar, norint uždirbti tą patį normalų uždarbį, reikia dirbti jau pakeltu darbo tempu, už ką anksčiau darbininkai gaudavo priedo. Jeigu darbininkai neįstengia išpildyti naujų darbo normų, jų užmokestis krenta. Taip darbo žmogus yra pagautas tarp kūjo ir priekalo, faktiškai jis savo sunkiu darbu negali pagerinti savo gyvenimo, nes juo labiau jis stengiasi, juo labiau jį spaudžia. Žiauresnio darbo žmogaus išnaudojimo negalėjo išsigalvoti nei ciniškiausias kapitalistas. Nenuostabu, kad tokiose sąlygose darbininkai ima "kombinuoti"...
Pajuodę vėl skamba — kai kurie
“Praeivis nejučia sulėtina žingsnį. Kiti specialiai ateina į Gedimino aikštę. Žmonės stovinėja, klausosi. Iš varpinės bokšto atplaukia vis naujos melodijos. Jau kelios dienos naujieji kurantai prabyla tiksliai nustatytu laiku — vidurdienį, dvyliktą valandą, skamba signalas “Sesuo žydrioji Vilija”, vakare, dešimtą valandą — liaudies dainų melodijos.
Varpų muzikos koncertai jau seniai susilaukė pasisekimo Kaune. (Skambinama iš buvusio Karo muziejaus bokšto — Red.). Dabar savo kurantų su malonumu klausosi ir vilniečiai. Nelengva buvo surinkti Gedimino aikštės varpinei tinkamus varpus: daugelį jų, anksčiau garsinusių “Vilniaus bonias”, okupacijos metais išgabeno hitlerininkai. Nelengva buvo įrengti naujuosius kurantus, juos suderinti. Bet sunkumai jau įveikti. Varpų muzikos koncertai tampa nauja Lietuvos sostinės tradicija. Visiems jos kūrėjams norime pasakyti nuoširdų ačiū”. (“Tiesa”, 1967, 111 nr.).
Beje, varpų muzika Vilniuje ir kituose Lietuvos miestuose nėra naujiena ar "nauja tradicija". Ir tas "nuoširdus ačiū" pirmiausia priklauso tiems varpų kūrėjams, kurie juos "kadaise" įkėlė į bažnyčių ir koplyčių bokštus, kad jis skambėtų kiekviename Lietuvos mieste ir bažnytkaimyje, kviesdami žmones į Mišias ir kitas religines pamaldas. "Komjaunimo Tiesoje" (95 nr.) yra aiškiai sakoma: "Varpai yra surinkti iš visos respublikos kampelių... Nuo laiko pajuodę varpai, anksčiau nenaudojami, džiugins vilniečius". Ir per pačius vokiečių okupacijos metus varpai gausdavo Vilniuje ir stiprindavo lietuvių viltį. Tiesa, hitlerininkai dalį Lietuvos varpų išsivežė, bet atėjusi raudonoji komunistų okupacija likusiuosius Lietuvoje varpus beveik visiškai nutildė. Naciai konfiskavo varpus; atėję komunistiai padarė "pažangą" — konfiskavo ne tik varpus, bet ir bažnyčias. Dabar, daugiau kaip po dviejų dešimtmečių okupacijos, dalį konfiskuotų varpų leido sukelti į Gedimino aikštėje stovinčią varpinę.
Čekė apie Lietuvą
Čekoslovakijos Olomouco Palackio universiteto docentė, istorijos mokslų daktarė Hrabova jau seniai domisi mūsų respublika, lietuvių ir čekų tautų ryšiais. Dabar viešnia svečiuojasi Vilniaus Valstybiniame universitete, renka medžiagą apie kryžiuočių veržimąsi į Rytus, domisi, kaip Lietuvos istorikai tiria šiuos klausimus.
Gegužės 11-tą dieną universiteto kolonų salėje docentė L. Hrabova skaitė paskaitą “Lietuvos ir čekų santykiai XIII - XV amžiuje” (“Komjaunimo Tiesa”, 1967, 93 nr.).
Viena tauta, vienas filmas?
"Literatūra ir Menas" šių metų 13 nr. persispausdino iš italų spaudos nuotrauką ir po entuziastiška, tiesiog sensacinga antgalve "Bendras lietuvių - italų filmas? Taip!" rašoma:
Nuotraukoje matome mūsų kino režisierių Vytautą Žalakevičių, aptariantį naujo bendros lietuvių-italų gamybos filmo “Pusė ir pusė” kūrybinį planą su garsiuoju italų režisieriumi Mikelandželu Antonioniu. Abu režisieriai susitiko milionierių mieste — Neapolyje. Menininkai greitai rado bendrą kalbą — plačiaformatinis, stereofoninis ir spalvotas filmas “Pusė ir pusė”, tur būt, dar šiais metais pasirodys ekranuose (premjera numatoma Romoje, Paryžiuje ir Vilniuje). Laikraščio “Osservatore di Napoli” reporteris kalbėjosi su abiem režisieriais.
— Aš ką tik Londone baigiau filmuoti filmą “Blow up”, — pareiškė Mikelandželas Antonionis. — Labai džiaugiuos, galėdamas imtis bendro darbo su pagarsėjusiu lietuvių režisieriumi Vyt. Žalakevičium. Juo labiau, kad, kaip bebūtų keista, lietuviai ir italai yra viena tauta. Apie tai sužinojau perskaitęs Mykolo Lietuvio veikalą “Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius”. Tenai 51 psl. sakoma: “Mūsų protėviai italai, kurie vėliau vadinosi litalais, o dar vėliau gavo lietuvių vardą”. Mane jau seniai jaudino lietuviško kolūkinio kaimo tematika, stipriai ir pastoviai atsispindinti lietuvių prozininkų kūryboje. Štai tų kūrinių pagrindu ir ėmėmės ekranizacijos.
— Filmas iš esmės jau beveik baigtas, — pareiškė Vyt. Žalakevičlus — tetrūksta scenarijaus, bet tai ne esminis dalykas. Lietuvą filmuosime Kryme, Turkmėnijoje, Madagaskare ir Neapolyje. Jame filmuojasi publikos mylimi aktoriai Žanas Mare, Donatas Banionis, Marčelas Mastrojanis, iš Joniškio kilęs lietuvis, anglų aktorius Jonas Skinkė arba Laurensas Harvėjus, taip pat sutiko dalyvauti Sofija Loren ir lietuviškojo kino juostoje “Naktys be nakvynės” puikiai užsirekomendavęs lietuvių aktorius Zakarijus Grigoraitis”.
Įdomu, kad apie šią tikrai sensacingą žinią kituose Lietuvoje išeinančiuose laikraščiuose visiškai neužsiminta. Bijomasi, kad garsūs kinomatografijos menininkai nepagadintų lietuvių?! Jei gaminamam filme nebus propagandos, mes šį lietuvių-italų filmą sutiksime džiaugsmingai.
Paruošė Mindaugas Banėnas