Pagal šešiamečių - aštuonmečių diskusijas ir dešimtmetės dienoraštį
Gabija Juozapavičiūtė
Gana sunku sužinoti vaikų nuomonę apie suaugusiųjų pasaulį. Vaikas jaučiasi menkesnis už kiekvieną, kuris bent kiek didesnis ar vyresnis už jį. Dėl to iš pradžių labai nenoromis, nedrąsiai atsakinėja į klausimus. Norint iš vaiko išgauti teisingą, atvirą atsakymą, pirmiausia reikia laimėti jo pasitikėjimą, nes vaikas žino, kad yra prašomas kritikuoti klausinėtojo pasaulį, ir iš pradžių jaučiasi nesmagiai. Paėmus vaikų grupę, vieni joje greičiau atsiveria, kitų reikia maldauti ir tiesioginiai klausinėti, norint gauti atsakymą ar sužinoti jų nuomonę. Tik po kiek laiko jie įsidrąsina.
Rašysiu, ką vaikai galvoja apie suaugusiųjų pasaulį, pasiremdama trijų vaikų grupių nuomonėmis. Pirmiausia, dešimties metų mergaitė man rašė dienoraštį, per tris mėnesius stebėdama suaugusius ir jų pasauli. Ji atsakinėjo į klausimus, kuriuos buvau jai surašiusi. Taip pat prašiau jos laisvai iš savo patirties parašyti, ką ji galvoja apie kasdieninius suaugusiųjų džiaugsmus, ginčus ir t. t. Antrasis mano šaltinis yra diskusijos, kurias pravedžiau šešiamečių - aštuonmečių grupėje per vieną jų susibūrimą vienoje lietuviškoje parapijoje. Trečia, naudojausi knyga “Exploring the Child’s World”, parašyta Helen Parkhurst, vedusios radijo programas vaikams ir su vaikais.
Įdomu pastebėti, kad žmogui, kurį mes vadiname “vaiku”, tarp šešių ir aštuonių metų amžiaus “suaugęs” yra kiekvienas už jį aukštesnis arba trylikos su viršum metų amžiaus asmuo.
KĄ MANO DEŠIMTMETĖ
Dešimtmetė mergaitė savo dienoraštyje rašė, kad jinai negalinti suprasti suaugusiųjų. “Suaugę kartais labai nuobodūs žmonės, bet kartais gali būti labai įdomūs. Jie yra įdomūs ir linksmi, kada gerame ūpe, bet kartais, be jokios priežasties, staiga pradeda pykt ir rėkt ant tavęs. Ir vėl atsiranda gerame ūpe”, — taip ji rašė savo dienoraštyje. Vienas berniukas, cituojamas H. Parkhurst knygoje, pasakė: “Aš tikrai nesuprantu suaugusiųjų, nes aš niekad nesu buvęs suaugęs”.
Mergaitė bandė atsakyti į klausimą, o berniukas tiesiai pasakė nesuprantąs suaugusiųjų; atrodo, kad jų nė nesupras, iki jis pats taps suaugusiu.
Truputį vėliau savo dienoraštyje mergaitė rašė: “Suaugę yra pasibiauretini! Jie elgiasi su tavim, lyg tu būtum skruzdėlė. Jie žiūri į tave iš aukšto, lyg tu būtum prie žemės prismeigta, ir įsakinėja tau tą ar tą daryti. Aš norėčiau geresnio elgesio iš suaugusiu — ne kaip karalienė, bet ir ne kaip skruzdėlė”. Tai simbolinė kalba, bet pakartojanti ir kitų vaikų nuomonę -— jie visi norėtų, kad suaugę daugiau i juos atsižvelgtų.
Toliau apie suaugusių elgesį su vaikais anoji mergaitė rašė: “Suaugusieji mano, kad tik jie gali pasakyti ar parinkti, kas yra geriausia ar blogiausia. Aš manau, suaugę turėtu palaukti, leisdami mums pasakyti savo nuomonę. Man labai patiktų, jeigu suaugę klaustų mano nuomonės apie įvairius dalykus”.
KĄ DISKUTAVO ŠEŠIAMECIAI-AŠTUONMEČIAI
Diskusiniame būrelyje visi vaikai laisvai kalbėjo apie savo naminius gyvulius, suaugusius ir rūkymą, o paskui pradėjo juokauti. Pagaliau — pavargo atsakinėdami į mano klausimus, ir pradėjo mane klausinėti. Vaikai klausinėjo — bent po vieną klausimą kiekvienas, o kai kurie vyresnieji bandė duoti klausimus,
Gabija Juozapavičiūtė gyvena ir lanko gimnaziją Hamiltone, Ont., Kanadoje. Mėgsta rašyti. Neseniai buvo pakviesta i “Ateities” jaunimo žurnalo redakcinį kolektyvą.
kurių nesugebėčiau atsakyti. Buvo labai savimi patenkinti, jei negalėjau ko atsakyti. Maždaug po dviejų valandų jie pradėjo nerimauti, o užklausti, ar jiems patinka tokie pasikalbėjimai, jie visai pakeitė savo nuomonę ir tiesiai atsakė: “Ne!”
JŲ NUOMONĖS APIE BAUSMĘ
Spėjau sužinoti jų nuomones ir apie pyktį bei baudimą. Gal todėl, kad šie vaikai, užaugę europietiškoje dvasioje, atsakė, jog jų tėvai, nors pirmiau ir nebūtų jų prieš tai išklausę, turi teisę juos mušti. Tačiau dauguma norėtų, kad prieš bausdami tėvai išklausytų ir jų pusę. Kanadiečių ir amerikiečių vaikai labai prieštarauja bet kokiai bausmei, jeigu, jų nuomone, ji nėra teisinga. Jie atviriau apie tai kalba ir daugiau priešinasi tėvams ar bet kokiam autoritetui. Jiems dėl visko reikia priežasties. Paklaustas, kas jo šeimoje gauna diržų, mažas berniukas atsakė, kad jo sesutė. Užklaustas “kodėl?”, paprastai atsakė. “Nes ji negera”.
Daugumas vaikų sako, kad išbarimas yra skaudesnė bausmė, negu fizinis diržo skausmas. “Jeigu jiems neduodama progos pasiaiškinti, kodėl blogai elgėsi, ir jeigu, jų nuomone, jie buvo neteisingai nubausti, vaikai dažnai tą blogą elgesį vėl pakartoja — atsilyginimui, nes mato, kad tai pykina tėvus ar baudėją”. “Jeigu motina sako, kad jis darė negerai, o paskui pamato, kad jis nėra kaltas, jinai turėtų jo nebausti”. “Aš manau, kad, jeigu tėvai paaiškintų, kodėl jie baudžia vaiką, tas vaikas bandytų pasitaisyti”.
Vaikams labai sunku suprasti, kodėl suaugę nesilaiko savo nusistatymo, kodėl dažnai kaitalioja savo nuomones; pavyzdžiui, kai kurie suaugę sako: “Pats apsispręsk, bet daryk, kaip aš noriu”. Arba kartais motina palieka baudimą tėvui, kuris yra darbovietėj; kai tėvas, grįžęs, pradeda vaiką bausti, motina bando jį stabdyti sakydama, jog jau užtenka. Tai labai klaidina vaikus. Vienas motinos elgesį aiškino sekančiai: “Motina jaučia, jog vaikas vertas bausmės, bet kai pamato tėvą bebaudžiantį vaiką, jai pasidaro gaila. Jinai tave myli ir atsimena, kad ir tu ją myli”.
Šešiametė pasakojo, kaip ji jaučiasi po nubaudimo: “Kartais atimu truputį meilės. Jeigu jie atsiprašo, negrąžinu tos meilės taip greitai... Atsiprašymas reiškia atleidimą. Po atleidimo aš nebegaliu pykti. Ir aš noriu kartais pati pa-pykt... Jeigu jie neatsiprašo, jiems grąžinu tą meilę labai greitai...”
Dvylikametė sako: “Kai tėvai atsiprašo tuoj po nubaudimo, aš juos nemažiau myliu, bet mažiau gerbiu”.
Helen Parkhurst savo knygoje bausmės temą baigia šiais žodžiais: “Bausmė yra niekam tikus, jeigu ji neiššaųkia vaiko pasikeitimo į gera, nes tik, kai tai įvyksta, galima sakyti, jog jis yra disciplinuotas”.
Vaiko pasaulėžiūra visada skirsis nuo suaugusiojo, nes jis nėra tiek pergyvenęs, kiek suaugęs. Nors vaikas turi natūralią meilę tėvams, jis nepakenčia neteisingumo, tampa apkartęs. Šis jausmas gali galutinai nustelbti pagarbą tėvams. Vaikas tada bus suaugusiųjų pusėje, o ne prieš juos, kai jis jaus, jog suaugę yra teisingi, jog jie tikrai atsižvelgia į valko nuomonę, norėdami suvokti situaciją pilniau, ir kai pajus, jog jo galvojimui rodoma pagarbos. Tėvai gali per daug vaiką kreipti, pasidarydami varovais. Tada vaikas prieštarauja ir priešinasi suaugusiems, jiems mėginant jam padėti.
SUAUGĘS VAIKO PASAULYJE
Būtinumas nuotykių padaro vaiką vaiku, o jo begalinis džiaugsmas, kai pats ką nors išmoksta ar suranda, skiria jį nuo suaugusio. Vaikas susikuria pasaulį, kuriame jis gali prisiglausti. Tame pasaulyje suaugęs yra laikomas maloniu nepažįstamuoju, iš kurio vaikas tikisi patirti teisybės ir žinių, neklausinėdamas ir nebūtinai turėdamas paaiškinti savo elgesio priežastis.
“Norėdami įžengti į šį vaikų pasaulį, turėsite atsisakyti bausmių, susivaldyti nuo papirkinėjimų ir savo būdu turėsite vaikus įtikinti, kad jūs tikrai, nuoširdžiai norite padaryti jų pasaulį geresnį ir linksmesnį... Iš tikrųjų, kiekviename suaugusiame yra būtina kas dieną iš naujo mokytis, nes kiekvieną dieną vaikas keičiasi, besivystydamas pagal tą suaugusiojo įvaizdi (image), kurį jūs jam parodėte” — rašo Helen Parkhurst.
Redakcijos pastaba: Kaip įvairus yra suaugusiųjų elgesys, taip įvairios yra ir vaikų nuomonės apie juos. Yra gerų, vidutinių ir blogų suaugusiųjų. Pagal tai susidaro ir vaikų nuomonės: teigiamos, neigiamos, matančios ir bloga ir gera. Šiame rašinyje surinkta daugiau neigiamų nuomonių. Esame įsitikinę, kad yra ir kitų, teigiamų, vaikų nuomonių, bet kartu pripažįstame, kad yra priežasčių suaugusiuose, kodėl tokia neigiama nuomonė vaikuose atsiranda. Dėl to šis rašinys yra naudingas, nors nepasako viską. Laukiame skaitytojų pasisakymų.
Psichologijos mokslo nedaug reikia, kad suaugusiųjų pasaulis atpažintų jaunimo akiračio mėgiamiausius laikotarpius. Nėra abejonės vasaros stovyklų pasisekimu, nes, užimdamos didesnę organizacijų pastangų dalį, jos yra šeimoje kasdieninis žodis ir finansinis rūpestis.