Vatikano II susirinkimo metu Paulius VI sudarė komisiją gimimų kontrolės klausimui studijuoti. Į komisiją įėjo teologai, biologai, gydytojai. Komisijos apimtį parodo ir faktas, kad paskutinėje komisijos sesijoje Collegio Spagnolo, Romoje, dalyvavo šešiasdešimt penki asmenys. Komisijos atstovai įteikė popiežiui du dokumentus 1966. VI. 26: pirmasis jų yra komisijos daugumos nuomonė gimimų kontrolės klausimu; antrasis — konservatyviosios mažumos komentarai bei įrodinėjimai, kodėl daugumos priimtos išvados netikslios ir pavojingos.
Apie dokumentų turinį nieko nebuvo žinoma iki šių metų balandžio mėnesio vidurio: tuo metu prancūzų žurnalui “Le Monde” pavyko gauti autentiškus dokumentų tekstus, kurie ir buvo jame atspausdinti balandžio 17 d. Už dviejų dienų anglišką dokumentų vertimą atspausdino JAV einąs savaitraštis “The National Catholic Reporter”.
Nors tie komisijos pranešimai turėjo būti slapti, tačiau dabar, pasidarius jiems per spaudą visiems žinomu faktu, norisi juos dėl jųjų svarbos, santraukiniai aprašius, trumpai apibūdinti. Apibūdinimui pasinaudosime vienu iš žymiausių amerikiečių katalikų teologų John C. Murray, S. J., taip pat viešais pasisakymais.
Daugumos pranešimas skiriamas į dvi dalis: pirmojoje svarstomi pamatiniai principai; antrojoje žvelgiama į pastoracijos reikalavimus. Svarstymui medžiagos duoda Vatikano II susirinkimo pastoracinė konstitucija “Gaudium et spės” apie Bažnyčią moderniajame pasaulyje, kurios skyriuje apie šeimą ir vedybas kalbama apie tėvu atsakingumą. Dabartinis dokumentas tęsia minti: “Ši pastovi vyro ir moters bendruomenė, ugdoma vedusiųjų meile, yra tikrasis žmogaus vaisingumo pagrindas. Šioje bendruomenėje asmuo save atranda, atsiverdamas kitam; ši bendruomenė yra geriausia aplinka, kurioje vaikai gali būti išauklėti pilnais žmonėmis. Vedusiųjų pora, ugdydama bendravimą ir intymumą visuose gyvenimo aspektuose, gali sudaryti tą meilės, savitarpio supratimo ir nuolankaus priėmimo aplinką, kuri būtina autentiškam auklėjimui ir brendimui”. Dokumento redaktoriams atrodo, kad šių dienų sąlygose gimimų kontrolės klausimas neišvengiamas: “Atrodo, kad daugeliui porų šių dienų sąlygose reikia reguliuoti vaisingumą, jei jos nori tapti atsakingais, atvirais ir išmintingais tėvais. Vedusieji yra reikalingi padorių ir žmogiškų priemonių apvaisinimo reguliavimui, jei jie nori puoselėti pagrindines vedybų vertybes. Čia jie turi galėti tikėtis visų bendradarbiavimo, ypatingai mokslo žmonių talkos, kad jie turėtų po ranka priemones, kurios būtų vertos žmogaus, siekiančio tapti atsakingu tėvu”.
Aišku, dokumento skaitytojui čia kyla mintis: kaip su ilgalaike pažiūra į lytinius santykius vedybose, tik kaip į priemonę žmonių giminei pratęsti? Dokumente pastebima: “Vedusiųjų lytinių santykių moralumas pirmoje eilėje įgauna prasmę iš jų bendro gyvenimo visumos... jų prasmė nepriklauso nuo tiesioginio kiekvieno akto vaisingumo”. Taip pat pastebima, kad vedybinių santykių moralė svarstoma jau nuo pirmųjų Bažnyčios šimtmečių, tačiau taip pat pabrėžiama, kad ši moralinė tradicija vystėsi polemikos ir konflikto su gnostikų ir manichėjų herezijomis, kurios žiūrėjo į lytinius santykius bei į gimdymą, kaipo į blogį. Todėl, svarstant moralinę tradiciją šioje srityje, reikia atsiminti ir jos išsivystymo istoriją.
Dokumentas siūlo keturias gaires vedybų moralei, kiek tai liečia gimimų kontrolės metodus — jas apsvarsčiusios, vedusiųjų poros pačios turi pasirinkti tinkamiausius metodus. Pirmiausia, lytinis aktas turi būti neatskirtas nuo asmens gyvenimo visumos, taip kad akto abipusio atsidavimo ir žmonių giminės pratęsimo aspektai būtų svarstomi tikros meilės kontekste. Antra, pasirinktų priemonių efektingumas turi būti proporcingas teisei ar reikalui išvengti (laikinai ar pastoviai) naujo apvaisinimo. Trečia, kiekvienas metodas išvengti apvaisinimo — neišskiriant periodinio ar visiško susilaikymo — neša su savimi negatyvų elementą, kurį pora giliau ar lėkščiau jaučia. Pasirinkta priemonė turėtų turėti mažiausia šio negatyvaus elemento, atsižvelgiant i poros padėtį. Ketvirta, priemonių pasirinkimas priklausys nuo poros aplinkos ir ekonominės situacijos. Dokumentas baigiamas mintimi, kad vedybinė bendruomenė nepastatoma iš kart, todėl reikalinga jaunuolius ruošti šeimos gyvenimui.
BAŽNYČIA IR KULTŪRA
... Nors Bažnyčia, turi specialų uždavinį pašvęsti žmonių sielas ir padaryti jas antgamtinių gėrybių dalyviais, tačiau yra taip pat susirūpinusi kasdieninio gyvenimo reikmėmis, kurios liečia ne tik kūno maistą ir materialinę gyvenimo dalį, bet taip pat gerovę ir kultūrą visuose jos aspektuose ir istorijos laikotarpiuose.
Jonas XXIII
Antrasis dokumentas atstovauja komisijos mažumos nuomonę. Čia visų pirmiausia ryžtamasi imti jautį tiesiai už ragų: centrinis klausimas Bažnyčiai šiomis dienomis esąs, “ar kontracepcija yra visuomet rimtas blogis?” Pirmiausia žvelgiama į atsakymus, kuriuos Bažnyčia yra davusi šiam klausimui iki šių dienų — cituojamos ištraukos iš Pijaus XI “Castii Con-nubii” (1930), 1951 m. Pijaus XII kalbos akušerėms ir Jono XXIII enciklikos “Mater et Magistrą” (1961). Pastebima, kad anglikonų 1930 metu Lambeth konferencijos pasisakymas už gimimų kontrolę iššaukė kardinolo Bourne priekaištą, kad tuomi anglikonai vyskupai atsisakė visų pretenzijų į autentišką krikščioniškos moralės interpretavimą. Šioj vietoj dokumentas atsisuka į argumentus už Bažnyčios mokymo pakeitimą, nes šis mokymas buvęs istorinių aplinkybių motyvuotas — bandomi atremti net penki argumentai. Savo ruožtu pateikiami penki argumentai, kodėl Bažnyčia mokanti, kad gimimų kontrolė esanti rimtas blogis. Argumentuojama, kad Bažnyčia negali pakeisti atsakymo į šį centrinį klausimą, nes Bažnyčia negalinti klysti tokiame svarbiame klausime — jei ji pakeistų nuomonę, visas Bažnyčios mokomasis autoritetas būtų padėtas po klaustuko ženklu. Iš viso, dokumento rašytojams atrodo, kad sklindančios naujos ir pavojingos nuomonės, kurios būtų linkusios apriboti Bažnyčios mokymą. Galop argumentuojama, kad nuomonės pakeitimas gimimų kontrolės klausimu logiškai vestų iki leidimo sterilizacijai ir abortams.
Antroji mažumos nuomonės dokumento dalis savotiškai atkartoja pirmąją — čia tyrinėjama filosofiniai daugumai priimtinų argumentų pagrindai, kartu stengiantis parodyti jų klaidingumą. Trečioji dokumento dalis skiriama aprašyti blogoms išdavoms, jei Bažnyčios mokymas būtų pakeistas. Šioji dokumento dalis pasižymi gana dramatišku tonu — išdavos pramatomos tikrai skandalingos. Tiktai gaila, kad vėl svarbiausiu argumentu statomas galimas pavojus Bažnyčios mokomajam autoritetui, nes “jei “Casti Connubii” buvo iškilmingas atkirtis Lambeth Konferencijos skelbtai doktrinai 1930 m., ... tai kaip dabar galima prisipažinti, kad Bažnyčia klydo jos darbe, o Šventoji Dvasia talkino anglikonų bažnyčiai!” Dokumento galas todėl ir skamba savotiškai patetiškai.
Spaudoje pasirodė taip pat ir trečias dokumentas: jame daugumos vardu atremiami ką tik cituotame dokumente pateikti argumentai.
John C. Murray, S. J., teigia, kad tos komisijos mažuma, pasisakiusi už tradicinį draudimą vartoti dirbtinas priemones gimdymams kontroliuoti, tebeturi “klasicizmo” galvoseną, o klasicizmas nėra krikščioniškas, bet platoniškas: “Supratimui apie vedybinį gyvenimą esant nepakankamam, nebuvo suprastas nei vedybinis aktas, nei visuotinė dauginimosi problemos padėtis, ypač josios demografinėj dimensijoj. Taip pat nebuvo pakankamai suprastas Bažnyčios autoritetas nei jo vartojimas natūralioj moralėj. Gimdymų kontrolės problemą jie išėmė iš moralinio pagrindimo, iš viso neargumentuodami apie gimdymų kontroliavimą, bet apie užtikrinimą bei Bažnyčios autoritetą”.
Tuo tarpu tos komisijos dauguma, pasisakiusi už žmogaus išrastų priemonių leistinumą gimdymams kontroliuoti, pagal John C. Murray, turi “istorinį pajutimą”. Ji ieško naujo supratimo, tebetęsdama praeitį, bet ir atstovaudama pažangą: “Mes pradedame matyti naują sistematizaciją. Anoji gi tebuvo teologija, bet ne dogma. Tai buvo sistema, ne tikėjimas” (“The Catholic Review”, V. 12).
A. L.