Mano problema pradžioje buvo tik mažas grūdelis, kuris vėliau, laikui bėgant, išaugo į nepalaužiamą medį ir nepajėgiu jo išrauti. Kad aiškiau savo problemą išdėstyčiau, imu kaip pavyzdį vaikus.
Petras pajėgus, didelis. Jonukas lėtas, mažas. Jonukas sėdi ramiai užsiėmęs savo reikalais. Petras, eidamas pro šalį, neiškenčia ir užgauna Jonuką; greičiausia, dėl to, kad rado už save silpnesnį ir kad parodytų, kad jis esąs galingesnis. Jonukui skauda, bet jis tik pykteli savyje ir Petrui nieko neatsako. Petras dabar pasidrąsina ir, radęs tame malonumą, pradeda vis dažniau užkabinėti Jonuką, tai pašiepimu, tai užgauliojimu. Į jo žaidimą įsijungia kiti, ir taip vienas po kito sudaro Jonukui nepakenčiamas sąlygas.
Jonukas pradeda nebeapkęsti visų. Jis eina išpažinties, iš pradžių apgailėdamas savo pyktį, bet, matydamas, kad Petras nesiliauja, kad jis nelaiko tai nuodėme, bet jaučiasi smagus ir, jo nuomone, jis tik juokauja, tad nėra ko terliotis tokiais dalykais Išpažintyje, Jonukas suabejoja, ar jis turi prisipažinti užpykęs, juk jis užgaunamas ir kenčia, tai jau savaime jam atleista, bet neramumas užlieja jį, kai jis būna kitų apkaltintas blogu charakteriu ir net kitokiais neteisingais išgalvotais kaltinimais, nes jam taip gerai limpa. Nuo to nukenčia ne tik Jonukas, bet ir jo šeima, kuri pradeda taip pat Jonuką apkaltinti blogu charakteriu, lyg jis būtų kaltas dėl susidariusios situacijos.
Jonukas kartą per išpažintį išpasakoja savo problemas. Kunigas teatsako: “Bandyk atleisti ir melskis”, bet tas Jonukui nepadeda. Savyje jis jaučia kartumą ir linki savo priešams to, ką jie jam padarė. Jis mėgina būti malonus, prisitaikyti prie visų, bet palaikomas už kvailą, būna stumdomas ir pajuokiamas dar labiau.
Jonukas suabejoja, ar iš viso jis gali eiti sakramentų, ar jam nepasišalinus iš Bažnyčios, nes atrodo, kad ir Dievas jį atstūmė. Kai kurie pradeda įtarti, kad Jonukui reikia gydimo, kad nusikratytų neapykanta ir savo keista elgsena, bet kas iš to. Jonukas niekada nepajėgs pilnai išsigydyti, jei bacilas nešiojęs Petras ir kiti su juo nuolat iš naujo jį užkrečia. Ar neturėtų Petras ir kiti jo draugai išsigydyti pirma? Tada Jonukas išgis savaime.
Dažnai girdima pamoksluose ir laikraščiuose, kad šeima ir visuomenė kenčianti nuo tokių, kaip Jonukas. O ką jis jiems blogo padarė? Jis vienas likęs su savo jėgomis prieš jį nusistačiusią minią nieko negali padaryti, o tie, kurie jį užkabinėja, dar drįsta sakyti, kad jie kenčia.
Klausimai:
Kodėl Jonukas atrodo toks blogas kitų akyse? Ar jis gali eiti sakramentų, jausdamas nenusikaltęs, ar turi pasitraukti iš Bažnyčios, nes kitokiu atveju jis padaro šventvagišką išpažintį, netikrai apgailėjęs savo nuodėmių?
Kokioje padėtyje yra Petras, ar jam tikrai nėra nuodėmė? Kodėl? Jei jis atsiprašytų Jonuką ir pasižadėtų daugiau taip nedaryti, Jonukas, savaime aišku, atleistų.
Kuo kaltas Jonukas, kad jis nemoka gintis nei tyliai kentėti?
Kodėl prieš jį nusistatę galvoja, kad jie kenčia nuo Jonuko ir kad jis yra jiems našta?
PoniaM.
Situacija nuo vaikystės
Čia nei Jonukas, nei Petras, nei kiti vaikai nekalti, bet susidariusi situacija, kurios šaknų nepastebėjo tėvai, o temato tik jos gerokai susikomplikavusias pasekmes. Taip esti ir su kitais mūsų psichiniais bei emociniais negalavimais, kuriuos pastebime jau gerokai pavėluotai.
Gaila, kad neparašėte amžiaus skirtumo tarp Jonuko ir Petro, ir kokio amžiaus tie kiti vaikai. Reikia manyti, kad toje šeimoje po Petro, bent iš berniukų, eina Jonukas. Petras jau nuo seniai bus pradėjęs, bent vidujiniai, savyje Jonuko nekęsti. Kodėl? Todėl, kad Jonukui atsiradus, visas tėvų dėmesys nukrypo į jį, o Petras liko nuošaliai. Jis užkabinėja Jonuką ne kad parodytų savo stiprumą, bet kad negali nuslėpti pavydo ir neapykantos.
Šiose sąlygose abiejų vaikų charakteriai gadinasi. Jonukas bando save suprasti: “Ar mano charakteris blogas, ar aš kvailas, kodėl aš pajuokiamas ir stumdomas. Jau taip jis susimaišęs (confused), o kunigas, iš kurio jis tikėjosi gilesnio supratimo ir tėviškos globos (ko jis stokoja namie), stumteli ji depresijos linkme. Kas jam belieka? Kerštas ir kokiais nors “gangiškais žygdarbiais” įrodyti ne tik broliams ir tėvams, bet ir aplinkai, kad jis netoks jau “žiopliukas”! Saugokimės!
Raktas į šios problemos sprendimą — kol dar nevėlu — yra tėvai. Reikia juos išmokyti padalinti savo meilę ir dėmesį tarp visų vaikų teisėtai ir objektyviai. Šiems įsijautus į savo uždavinį, jau galima eiti prie vaikų, padedant jiems suprasti, kodėl jie daro tai, ką jie daro. Vaikų terapijoje niekuomet neįmanoma imti vaiką atskirai, jis turi būti įstatomas į trikampį, kurio kitus du kampus sudaro tėvas ir motina.
Prof. Albinas Liaugminas
Jei sąžinė rami
Gerbiamoji Ponia,
Jūsų aprašytoji problema pirmu pažvelgimu galėtų atrodyti labai aiški, bet ji iš tikrųjų gal yra daug komplikuotesnė, nes už Jūsų žodžiu, atrodo, daug kas slepiasi, ko laiške nebuvo galima paminėti. Tie Jūsų įvestieji Petro ir Jonuko charakteriai taip pat gal nėra pakankamai ryškiai ir objektyviai atvaizduoti. Tad į Jūsų klausimą labiau įsigilinti nėra galimybės. Būtų geriausia, jeigu nueitumėte pas koki nors kunigą ir asmeniškai viską išsiaiškintumėte. Čia tik labai trumpai atsakysiu į Jūsų laiško pabaigoje pateiktus klausimus.
Tas kunigas, kuris Jonukui patarė stengtis atleisti ir melstis, gal kitaip ir negalėjo atsakyti, jeigu Jonukas jam nepakankamai pilnai nušvietė visą savo padėtį ir visas savo sunkenybių priežastis. Dažnai išpažintyje nėra laiko daugiau į kokį nors komplikuotesnį klausimą įsigilinti, todėl šalia išpažinties patariama tinkamu laiku asmeniškai apie tai pasikalbėti. Bijoti ar gėdytis čia tikrai nėra ko. Kiekvienas žmogus turi vienokių ar kitokių problemų.
Dievas žmogų teisia pagal jo paties sąžinę. Žmogus nežinodamas negali nusidėti. Tad jeigu Jonukas nesijaučia nusikaltęs, jeigu jo sąžinė visiškai rami, tai jam nėra ko nė gailėtis. Jam nėra reikalo apie tai nė išpažintyje kalbėti. Jis gali ramiai eiti sakramentų.
Petras taip pat bus teisiamas pagal jo paties sąžinę. Jeigu jis galvoja, kad tas jo elgesys su Jonuku yra tik linksmas juokavimas, tai jis, taip elgdamasis, nenusideda. Tačiau tai gali atsitikti tik vieną kitą kartą, bet jeigu jis jau tiek kartų pastebėjo, kad tie jo “juokavimai” Jonuką skaudžiai įžeidžia, jis turi tuoj liautis taip elgęsis. Kitą užgaulioti ir įžeidinėti yra nusikaltimas prieš artimo meilę. Jis negali teisintis, kad jo sąžinė rami. Jeigu jis mato, kad tie jo veiksmai ar žodžiai kitą įskaudina, tai jis turi suprasti, kad tie jo veiksmai yra blogi, nuodėmingi. Reikia kiekvieną žmogų imti tokį, koks jis yra. Gal Petro tokie veiksmai ar žodžiai neįžeistų kitko, bet Jonuką įžeidžia, nes jo prigimtis yra jautresnė.
Be abejo, Petras turėtų vieną kartą susiprasti ir stengtis tuoj klaidą atitaisyti, nevartodamas tokių veiksmų ar žodžių, kurie Jonuką įžeidžia.
Kad Jonukas nemoka gintis ir tyliai kentėti, tai čia greičiausiai pareina nuo jo charakterio ir nervų. O ką kiti žmonės galvoja, tai nereikia į tai kreipti dėmesio. Dažnai kitų sprendimai būna klaidingi, nes jie sprendžia tik iš išorės, visai nesuprasdami įvairių reiškinių gilesnės priežasties.
Jonukui patartina ramiau į viską žiūrėti, nekreipti tiek daug dėmesio į kitų elgesį, nes kartais tai būna tik dėmesio nevertos smulkmenos. Gal būtų jam labai naudinga pailsėti, užsiiminėti tokiais darbais, kurie suteiktų daugiau džiaugsmo, ir stengtis į viską žiūrėti iš gerosios pusės. Kai žmogus yra nepavargęs, pailsėjęs, tai ne taip jį erzina ir kitų žmonių netinkamas elgesys. Melsdamasis tegul paaukoja Dievui savo jautrumą ir savo kitų gal nepastebėtas ir nesuprastas kančias. Dievas jį tikrai supras ir jo aukas įvertins.
Juozas Vaišnys, S. J.