MAŽOJI SESUO
ŽYDĖK, BALTOJI GĖLE!
Ant žemės Ostija baltąja žydi Meilė,
Nebodama žiauriausių uraganų ir šalnų.
Bet kur ji gautų užvėją sukrauti žiedui,
Jei nebebūtų kunigo pašventintų delnų?!
Be jos— ką duotume Švenčiausiajai Trejybei?
"Garbė" ir "ačiū" kas ištartų Viešpačiui už mus?
Nusilpęs nuo žaizdų, išalkęs pakeleivis
Ar bepasiektų dangiškosios tėviškės namus? ...
Kokia palaima žemei, kad yra dar rankų,
Kurioms pats Dievas patiki išganymo turtus.
Tai jos suklupusius mus prikelia ir veda
Ir dovanom brangiausiom apdalina nevertus..
Žydek, nepaliesta šalnų, tyroji Gėle!...
Kiekvieno Tavo žiedo ilgis žemė ir dangus!
Šventuose gojuos atžalų kol nepritrūko.
Lai užvėja ir prieglobstis Tau būna čia jaukus!
Šie eilėraščiai buvo visai neseniai, dar šimet, sukurti religinę priespaudą kenčiančioje Lietuvoje asmens, kuris tepasirašo slapyvardžiu.
OSTIJOS SPINDULIUOS
Gieda Ostija nuostabią tylą—
Meilės himną — be žodžių, be garso.
Sielos gelmės džiaugsmingai prabyla:
— Mano Saule! — tik tiek teištarsiu.
— Mano Saule! Pažvelki į niūrų pavėsį.
Palytėk meilės kapą ledinį...
Ten malonės gyvybė išblėso.
Tik širdis nebyli Tave mini.
O! Pažvelk!... Tuoj patvins meilės upės.
Net kančios ašarotam šešėly
Šypsniu skleisis dejuojančios lūpos.
Čiulbant džiaugsmui širdies inkilėly ...
AKIMIRKA
Ar Tu matei.
Kaip atsisveikindamas
Saulės spindulys
Auksinėm varsom
Meilės Kalinio grotas
Nuglamonėjo? ...
Ar Tu matei.
Kaip rožės pumpuras
Prie Tabernakulio
Priglaudęs galvą
Meilės ekstazėje
Tylėjo? ...
Prisipažink—
Ar Tau širdis
Tada nesuvirpėjo.
Pajutus taip arti
Alsavimą
Kūrėjo?!...