Daugelis įsivaizduoja sau idealią padėtį, kurioje žmonės nežinotų, kas yra skurdas, ir kurioje iš viso nebūtų beturčių. Komunizmas ir liberalusis Vakarų pasaulis, atrodo, čia pilnai sutaria: reikia kelti gyvenimo lygį, ir skurdas, vargas savaime išnyks. Gyvenimo tikrovė tačiau neteikia vilčių, kad tai galėtų kada nors išsipildyti. Nežiūrint to, sunku šiandien rasti žmonių, net ir tikinčiųjų tarpe, kurie gilintųsi į krikščionišką reliatyvią būtinybę, kad šiame pasaulyje turi būti beturčių.
Krikščionybės uždavinys— pagal Bernanos — nėra išnaikinti turtuolius ir vargšus padaryti turtingus, nes ne jos tikslas išbraukti iš istorijos gimtąją nuodėmę. Ne tai svarbu, kad beturčiai vien įgytų turtų, nes tokiu būdu tik padidėtų nesąžiningų turtuolių skaičius. Daug svarbiau, kad žmogus būtų vertinamas ne pagal jo turimas medžiagines vertybes, bet jam teikiama pagarba dėl jo dvasinio kilnumo.
Todėl ir mūsų laikais svarbiausias Bažnyčios uždavinys nėra kova už turtų padalinimą (nors ji negali tylėti, kai šioje srityje daromos aiškios neteisybės), bet ji turi dėti visas pastangas pakelti beturčius dvasiškai ir suteikti jiems priklausančią vietą Bažnyčioje irvisuomenėje. Kristus atėjusiam prašyti: "Mokytojau, pasakyk mano broliui, kad jis pasidalintų su manimi tėviške" teatsakė: "Žmogau, kas mane pastatė jūsų teisėju ar dalintoju?" (Lk. 12, 13-14). O beturčių atžvilgiu ne tik išaukštino jų būvį, skelbdamas: "Palaiminti beturčiai, nes jų dangaus karalystė" (Mt. 5, 3), bet ir save sutapatino su visais, kurie randasi jų padėtyje: "Aš buvau išalkęs ir jūs mane pavalgydinote, aš buvau ištroškęs ir jūs mane pagirdėte, aš buvau nuogas ir jūs mane pridengėte, aš buvau ligonis ir jūs mane aplankėte, aš buvau kalėjime ir jūs atėjote pas mane ... Kiek kartų jūs tai padarėte vienam šitų mano mažiausiųjų brolių, man padarėte" (Mt. 25, 35-40). Nėra jokios abejonės, kiekvienas geras darbas, padarytas ar tai alkstančio, ar trokštančio, ar nuogo, ar ligonio, ar neturinčio pastogės, ar įmesto į kalėjimą žmogaus naudai yra padarytas pačiam Kristui, net jo kaip tokio nepažįstant. Kristus save sutapatina su vargo ištiktuoju.
Labai panašiai skamba Kristaus trys įvairiomis progomis ištarti žodžiai: "Tai yramano Kūnas" (Mt. 26. 26); "Kas jūsų klauso, tas manęs klauso" (Lk. 10, 16) ir .. tai man padarėte" (Mt. 25, 40). Kristaus buvimas Eucharistijoje, hierarchinėje valdžioje ir beturčiuose yra, be abejo, kas kartą skirtingas, bet kiekvieną kartą jis yra paslaptingas ir tikras, kiekvieną kartą jis įvyksta ypatingu dieviškos valios pareiškimu ir amžinos meilės ženklu. Savo gelmėse visi trys Kristaus buvimo aspektai susilieja, vienas negali būti be kito. Kas laužo Eucharistijos duoną, tas turi nepamiršti, jei gali, duoti kasdieninės duonos tiems, kurie jos neturi, ir, kas atstovauja Bažnyčią hierarchijoje, negali būti atsiskyręs nuo Kristaus Eucharistijoje, taip pat negali atstumti Kristų, esantį beturčiuose.
Jei save paklaustume, kodėl Jėzus save sutapatino su beturčiais, turėtume atsakyti: Todėl, kad jie neša drauge su Jėzumi pasaulio nuodėmės naštą;
todėl, kad jie yra ypatingu būdu įsijungę į jo atpirkimo darbą: daugiau pasinaudoja jo per atpirkimą Įgytomis malonėmis ir daugiau patys aukojasi, kad kiti būtų išganyti. Jų negalima matuoti pasaulio vartojamu vertybių mastu. Jie neturi sąskaitos banke, jie neturi kuo girtis,nei gyvenamu butu, nei apsirengimu, nei pramogų lankymu, nei aukštų vietų užėmimu, bet jie — kaip ir kūdikiai — nuolat primena pasauliui, kad šalia turtų yra dar reikšmingesnių dalykų — žmogaus būtis, kad medžiaga nėra viskas — už jos stovi dvasia. Dėl to Kristus ir sakė: "Ką padėtų žmogui, jei jis laimėtų visą pasauli, o savo sielai kęstų nuostolį?" (Mt. 16, 26).
Bažnyčia iš pat pradžių gerai suprato savo Įsteigėjo ir Mokytojo pamoką, ji visuomet su meile tiesė pagalbos ranką vargstantiems, kenčiantiems, nuskriaustiems. Ji pirmoji ir ilgus amžius vienintelė statė ir išlaikė mokyklas, ligonines, prieglaudas, rūpinosi vargšų šelpimu, platino labdarybės draugijas, net steigė ordinus belaisviams išpirkti, šventkeleiviams apginti ir t. t. Jei kartais vargo ištiktasis jautėsi Bažnyčios atstumtas, tai įvyko ne dėl Bažnyčios kaip institucijos kaltės, bet dėl jos narių žmogiško nepajėgumo arba silpnumo.
Kristaus, kuris atėjo "nešti linksmos naujienos beturčiams" (Lk. 4, 18), pavyzdys susilaukia šiandien,visuotinio atsinaujinimo ženkle, vis daugiau sekėjų. Neturtas Bažnyčioje ir Bažnyčia beturčiams — tai mūsų dienų uoliųjų vyskupų, kunigų ir tikinčiųjų šūkis. Apie tai kalbama Visuotiniame Susirinkime, apie tai rašomos knygos (prancūzo kun. Paul Gauthier ir kt.), net jau vartojamas pavadinimas "Beturčių Bažnyčia" (Ecclesia pauperum, L'Ėglise des pauvres). Tai giliai reikšmingas titulas, tik jį reikia suprasti plačiąja, dvasine prasme: norint įeiti į dangaus karalystę, reikia būti dvasioje beturčiu, jei tai galioja visuomet ir visur dvasinėje plotmėje, dar nereiškia, kad turi lygiai tikti ir medžiaginėje plotmėje. Vienašališkas tikrojo ir visuotinio neturto Bažnyčioje reikalavimas nėra tikrovinis ir susiduria su pavojumi klasių kovą perkelti iš socialinės, politinės srities į religinę aplinką: jei priklausai beturčių klasei, esi geras Bažnyčios narys; jei ne, tai tau joje nėra vietos. Kad toks pavojus nėra įsivaizduotinis, rodo kai kurių entuziastų raštai, kai iš vienos pusės visos simpatijos koncentruojamos į beturčius ir iš antros pusės peikiami, žeminami, smerkiami be jokio skirtumo visi tie, kurie priskaitomi prie turtingųjų. Ir taip vadinamųjų "kunigų darbininkų" (prėtres ouvriers) veikloje, skirtoje išimtinai vienai žmonių klasei, greitai iškilo reiškiniu, kurie išėjo iš klasių kovos postulato, o ne iš Kristaus skelbtos Evangelijos, artimo meilės įstatymo. Visa eilė kunigų darbininkų įsijungė į marksistines profesines sąjungas, užėmė jose vadovaujančias vietas, ruošė streikus ir taip, nė nepastebėdami, perėjo tarnauti komunistų partijos interesams, vietoje rūpinęsi tikrąja darbo žmonių gerove.
Tokie ir panašūs nesusipratimai įvyksta dėl to, kad perdėtai aukštinama, palyginus, gana šalutinė dorybė, ji apibendrinama, paverčiama ištikimybės mastu, priemonė padaroma tikslu. Kristaus, lygiai kaip ir visų žmonių čia žemėje, svarbiausias tikslas buvo vykdyti Dievo valią ir jam tarnauti. Tokia buvo mūsų Išganytojo pagrindinė laikysena: "... jis pats save sunaikino, prisiimdamas tarno pavidalą..., jis pats save pasižemino, pasidaręs klusnus iki mirčiai, mirčiai gi kryžiaus" (Pilyp. 2, 7-8). Tokia turi būti ir kiekvieno Kristaus sekėjo gyvenimą tvarkanti taisyklė: išsižadėjus savo patogumų ir naudos, tarnauti kitiems, nebijant, jei tai būtų reikalinga, net ir aukotis už kitus. Ir čia negali būti daroma jokio skirtumo tarp turtuolio ir beturčio. Nes Evangelija turi būti skelbiama ne tik beturčiams, bet taip pat ir turtingiesiems.
Įvairūs novatoriai lengvai šaukia turtingųjų adresu: "Vargas jums...", o nepagalvoja apie didelių pajamų, didelių kapitalų svarbą teisingo socialinio gyvenimo išvystymui. Vietoje sėjamos neapykantos reikėtų skelbti meilę, nes nesavanaudiškai kitiems tarnauti galima tik iš meilės.
Dar yra daug ko pagalvoti, pastudijuoti, kalbant čia paliestais klausimais. Visi sutinka, kad dar neturime atbaigtos neturto teologijos, o turto teologijai, kuri irgi turi gauti savo vietą pilnutiniame krikščioniško mokslo supratime, dar nepadaryta nė rimta pradžia. Viena tačiau yra tikra, kad Bažnyčioje jau pradedama i tuos klausimus gilintis, kai kurias lig šiol mažiau vertintas pažiūras naujai įvertinti. Ir svarbiausia, kad prasidėjusio judėjimo krypties nebebus galima atgal apgręžti nei to, kas jau padaryta, panaikinti. Visuotinis Susirinkimas ir šiuo atžvilgiu yra palaimingas: sukrėtė sąžines, atidarė naujus kelius, kuriais bus einama, vykdant Kristaus paliktą uždavinį: vieni kitiems tarnaujant ir meilėje bendradarbiaujant, visiems bendrai siekti savo amžinojo tikslo. Tai įvyks, kai visi supras, kad jų pagrindinė laikysena turi būti tarno laikysena, kad mes turime būti tarnaujančiųjų Bažnyčia arba trumpiau TARNAUJANTI BAŽNYČIA.
Paulius Rabikauskas, S. J.
Paulius Rabikauskas, S. J., profesoriauja Gregorianumo Universiteto bažnytinės istorijos fakultete, Romoje. Ruošia veikalą apie Lietuvos jėzuitų istoriją. Yra Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos sekretorius.