KĘSTUTIS TRIMAKAS, S.J.
Kodėl iš viso kalbėti apie laisvalaikį? Ar tai ne laikas, kuriuo mažiausiai turime rūpintis? Juk tas laikas tam ir yra — nesirūpinti nei jo metu, nei apie jį.
O visgi moderniais amžiais laisvas laikas ima užimti vis svarbesnę savitą vietą. Jo vis daugiau atsirandant, galvojančiųjų žmonių idėjose pradeda ryškėti jo savitas veidas, jo reikšmė ir užduotis. Apie tai kalba ir trys neseniai spaudoj pasirodžiusios knygos: Josef Pieper Leisure, The Basis of Culture, Richard P. Frisbie How To Peel a Sour Grape, David Riesman The Lonely Crowd. Kiekviena jų savaip sužadina minčių virtinę apie brangų, bet daugelio taip nerūpestingai prašvilpiamą laisvalaikį.
Lupant žievę nuo rūgščių vynuogių
Laisvalaikis kaipo nepasisekimas
Tas, kuris savo knygą pavadina Kaip lupti rūgščios vynuogės žievę arba Nepraktišku vadovu į sėkmingą nepasisekimą, be abejo, į gyvenimą žiūri iš linksmosios pusės. Visgi ir iš linksmosios pusės galima įžvelgti svarbių dalykų. Suminėtos knygos autorius Richard P. Frisbie joje pasvarsto apie sritis, kuriose amerikiečiams dažnai nenusiseka, kaip darbas, šeimyninis gyvenimas, vaikų auklėjimas. Prie tokių nepasisekusių sričių jis priskiria ir laisvalaikį.
Ar to laisvalaikio yra, ar nėra — vis vien nepasisekimas. Pirmiausia, Frisbie įtikina, kad to laisvalaikio netaip daug yra. Remdamasis Dvidešimtojo Amžiaus Fondo tyrinėjimų daviniais, jis nurodo, kad šiais laikais amerikietis turi mažiau laisvo laiko, negu viduramžių baudžiauninkas, kuris vidurkiu tedirbo maždaug 45.6 val. į savaitę. Mat, anais laikais buvo begalės švenčių — be 52 sekmadienių dar 115 šventadienių. Tuo tarpu dabar fabriko darbininkas savaitėj turi apie 60.7 nelaisvų valandų: be įprastinio 45.2 val. darbo, sugaištama važinėjant į darbą ir iš darbo apie 8.5 val., o apsipirkti ir žmonai padėti — dar kokias dvi valandas (egzekutyvo gi nelaisvos valandos padidėja iki 70.5 val., nes jojo darbo laikas yra apie 55 val.). Kad ir atskaičiavus metines atostogas, šiandieninis amerikietis pralaimi viduramžių baudžiauninkui.
Visgi pats nepasisekimas glūdi ne laisvo laiko stokoj. Jo esama, bet juo nemokama pasinaudoti. Dažniausia jis, pagal amerikiečių frazę kill the time, "nugalabinamas", arba lietuviškai — "nueina šuniui ant uodegos", nes nevisai susigaudoma, ką su juo daryti.
Frisbie laisvą laiką suskirsto į tris gru-peš: pirma, laisvalaikis (free time), t. y. laikas, atliekamas nuo būtino ar reikalingo užsiėmimo; antra, "atsikvėpimo" laikas (recreation) arba poilsiavimas atgauti fizines jėgas; trečia, taip vadinamas leisure, kuris gali būti apibrėžtas kaip neskubiai, palengvėle prasmingai leidžiamas laisvas laikas, kaip, pavyzdžiui, skulptuojant figūrą granite ar mąstant atsigulus hamake.
Amerikiečiai turi nemaža atliekamo, laisvo laiko, kurį panaudoja "atsikvėpti", pailsėti, bet visai nesugeba tą laiką praleisti palengvėle, susikaupus, prasmingai. O visgi tai labai didelis ir žalingas trūkumas, "nes žmonijos puikiausi momentai moksle, filosofijoj, mene, politikoj ir religijoj kyla to prasmingai palengvėle leidžiamo laiko metu" (čia Frisbie ataidi Pieper Leisure, the Basis of Culture knygos pagrindinę mintį, kurią tuoj pat pasvarstysime). Stokojant tokio laiko, stokojama didelių idėjų visuomenėj.
Parodęs amerikiečių nepasisekimą laisvalaikio atžvilgiu, Frisbie ten maždaug mus ir palieka. Tik primena, kad tėra du keliai turėti palengvėle prasmingai tekančio laiko: arba būti turtingu, arba, juo nesant, susiveržti diržą, t. y. nesiveržti prie materialinių gėrybių.
Pritaikant Frisbie iškeltas mintis mums išeivijoj, galima štai ką pasakyti. Bendrai paėmus, mes, panašiai kaip ir amerikiečiai, laisvo laiko turime, jį papiktnaudojame baliukais, beprasmiai ilgais svečiavimaisis, o prasmingai - palengvėle jo praleisti kaip ir nesugebame — dažniausia iš gryno nenoro, iš nesusivokimo ar iš stokos geresnio skonio. Dėl to ir patys vos vegetuojam, o dvasia esam nublukę, o taip pat visuomenė ir jos veikla slysta paviršiumi. Visa tai rodo, kad mūsų laisvalaikis irgi yra paženklintas nepasisekimu, ir dėl to patys esam nukentėję.
Laisvalaikis pagal kitų nurodymus Ieškant savarankiškumo
Pagal The Lonely Crowd knygos autorių David Riesman, šių laikų žmonėms yra būdinga būti veikiamiems kitų — jie ieško direktyvų iš aplinkos žmonių ar komunikacijos priemonių ne tik kaip apsirengti, bet ir kaip apsieiti ir kuo užsiimti, stengdamiesi prie kitų prisitaikyti. Visgi žmogus visuomenėj neturėtų būti nei prisitaikėlis, nei priešgina, bet savarankiškas, t. y. sugebąs pats apsispręsti ir pasirinkti iš to, kas siūloma.
Tas savarankiškumas siektinas ne tik darbe, bet ir laisvalaikyje. Pasakęs šią svarbią tiesą, Riesman, deja, prisipažįsta nesugebąs kalbėti apie autonomiją laisvalaiky ir teapsiima nurodyti kliūtis tokiai autonomijai, kaip draugų trūkumas, moterų uždarymas (ar užsidarymas) namuose ir kt.
Visgi atkreiptinas dėmesys į tris Riesmano iškeltas laisvalaikį liečiančias tiesas: 1) esame kitų, aplinkos žmonių bei komunikacijos priemonių įtakoj, 2) turime tapti savarankiškais ir 3) to savarankiškumo negalime pasiekti vieni — reikia draugų.
Esame kitų įtakoje: vieni mažiau, kiti daugiau: vyresnieji daugiau vieni iš kitų nusižiūri; jaunesnieji, čia užaugę, tiesiog ieško nurodymų, perduodamų komunikacinėmis priemonėmis. Informuojamės, prisitaikome, kartais pataikaujame.
Kitų aplinkinė įtaka mus lies ir veiks, bet neturime būti aklai "vedžiojami" už nosies. Turime būti savarankiški. Ir ne tik vien dėl to, kad būtume laisvi. Yra reikalas, būtinybė būti laisviems. Tai nebūtų taip svarbu idealioj situacijoj, bet šiais laikais plačių masių siūlymuose yra daugiau pelų, negu grūdų. Masėms taikomose pramogose ir programose yra daug paviršutiniškumo, dirbtinumo ir tuštumo (pvz. komedijos televizijoj, daugelis filmų, "pigios" knygpalaikės). Kai reikia poilsio ir nėra ko geresnio, retkarčiais (ir tai tik pasirinkus) galima jomis pasinaudoti. Bet jokiu būdu negalima jomis pasitenkinti. Laisvalaikis nėra vien tik kūnu poilsiauti, bet ir dvasia atsigauti. O tam reikia ko nors meniško, kultūringo, dvasią pakeliančio ir atgaivinančio. Tik tai vertinantis žmogus tegali atsispirti čia pat peršamoms pigioms vilionėms, apsispręsti ir rinktis aukštesnio kultūrinio lygio programas, pramogas ir poilsio būdus. Tai tam reikalinga laisvė ir savarankiškumas.
Ir ne vien savarankiškumas. Reikia ir draugų, panašiai galvojančių, panašaus aukštesnio, iškultivuoto skonio. Juk juntame draugų įtaką-galią: draugas gali nuvesti į bažnyčią ir gali nuversti — su buteliu rankoj — po stalu (na, gal jau ne taip paraidžiui, bet niekas negali paneigti didelės draugų įtakos). Taip pat ir laisvalaikio atžvilgiu. Visai kas kita, jei einam žingsnis į žingsnį su "bičiuliu", kuriam beveik "visi keliai veda į karčiamą"; ir visai kitoki mūsų keliai, jei draugaujam su tuo, kurį vis traukia teatras, parodos, muziejai, koncertai. Artimiau bičiuliaudamiesi su dvasine kultūra besidominčiu ir mus ja sudominančiu, patys praturtėsim; o patys tokie būdami, kitus praturtinsim. Naudinga turėti ne vieną tokį draugą, bet ir kitų pažįstamų, su kuriais galima kultūringiau praleisti laiką, ar net sudaryti ratelį, kuris daugiau ar mažiau nustatytu laiku susitiktų padiskutuoti apie iš anksto parinktą temą, skaitytą knygą ar matytą problematišką filmą. Draugas, ar pažįstami, ar diskusijų ratelis sudaro stiprią atramą besiekiant dvasinės kultūros laisvalaikio metu, ypač šiais laikais, kada aplinkui siaubia gaubia apytuštė aplinka.
Laisvalaikis, dvasinės kulturos pagrindas. Palengvėle— su tiesa, grožiu ir gėriu.
Kas yra kultūros pagrindas? Mes beveik visi automatiškai šoktume atsakyti, kad kultūros pagrindas yra darbas: dirbk, ir bus kultūra, nedirbk, ir nebus. Betgi sociologas Josef Pieper savo knygoj Leisure, the Basis of Culture atsako kitaip: vien tik dirbk, ir nebus kultūros; o palengvėle prasmingai praleisk laisvalaikį, ir bus kultūros užuomazga (o gal net daugiau kas!). Žinoma, tuo jis darbo nenuvertina, bet tik parodo, kad prasmingas laisvalaikis duoda tikslą darbui ir net nurodo prasmę gyventi.
Žodžiai parodo, kuo laikome tuo žodžiu pavadintą daiktą; pvz. mums, lietuviams, mokykla yra vieta, kur mokomasi. Vakarų kultūros pradininkai senovės graikai mokyklą vadino scolė (iš to lotyniškai scola ir angliškai school); t. y. palengvėle prasmingai leidžiamas laikas. Darbą gi jie vadino a-scolia, t. y. nepoilsis. Tai rodo, kad graikų gyvenime centrinę vietą užėmė tas prasmingas laisvalaikis, sukūręs filosofiją, maną ir buvęs pagrindu visai vakarų kultūrai.
Šiandien, deja, yra kitaip. Prasmingo poilsio beveik visai nėra likę; jį išstūmė darbo triūsas ir pasismaginimas atliekamu nuo darbo metu. Patirštinus sąvokas, žmones dabar būtų galima suskirstyti į dvi grupes: į darbo vergus ir į pasismagintojus. Darbo vergai kuo mažiau ilsisi (arba kuo intensyviau smaginasi), kad tik vėl galėtų daugiau dirbti; pasismagintojai gi kuo mažiau dirba, kad tik galėtų kuo daugiau ilsėtis ir pasilinksminti. Pagaliau, gal tai nėra tiek atskiros žmonių grupės, kiek tų pačių žmonių gyvenimo atskiros fazės: darbo metu jie yra jo vergai, o laisvalaikio — pasismagintojai.
Pieper darbo vergą charakterizuoja įsitempimu, įsikniaubimu į naudą-pelną ir tuštumu. Panašiai galėtume charakterizuoti ir pasismagintojo atsileidimu, įsikniaubimu į naudą, poilsį ar smagumą ir tuštuma. Tokiu būdu, nors abu atrodo labai skirtingi — vienas vis skuba, pluša ir ulserius gauna, o kitas vos paslenka arba smagumuose vo-liejasi — visgi rezultatai tie patys: abu vergauja, abu yra užburtame rate ir abu lieka dvasia tušti.
Iš to užburto rato tėra vienas kelias — stengtis būti pilnu žmogumi, kuris nepasitenkina nei poilsiu kūnui, nei pasismaginimu, nei darbo pelnu, bet kuris dar nori nuolat praturtėti dvasia.
O dvasia praturtėja, susidurdama su tiesa, grožiu ir gėriu. Su tiesa susiduriame, kai ką vertingo pamąstome ar paskaitome. Su grožiu — kai žavimės dieviškojo Kūrėjo gamta ar žmogaus kūryba — menu, muzika, literatūra, ar pagaliau kai patys kuriame. Su gėriu — kai kitus atjaučiame ir jiems padedame. Visam tam reikia laisvo laiko, praleidžiamo pamažu ir prasmingai.
Bet ne laikas čia svarbu. Čia svarbu pati dvasinė būsena, ta vidinė ramybė, dvasios atvirumas viskam, kas yra aplinkui ir mūsų pačių viduj, Tvėrėjo pavyzdžiu atpažįstant ir tvirtinant, kad visa "gera". O laikas yra tik proga, kada palaipsniui vis daugiau atrandame save pačius, kitus, pasaulį, gyvenimo prasmę ir patį Dievą.
Taip, ir patį Dievą. Juk tikrai pailsėti reiškia švęsti. O švęsti tegalima garbinant. O garbinti galima tik Dievą.
"Pailsėk ir žinok, kad aš esu Dievas", sako Viešpats (Psl. 64, II).
