■ Kokia pažanga?
Ar Vatikano Suvažiavimo dokumentų tekstai yra paskleisti jūsų krašte? Kaip buvo priimti liturginiai pakeitimai? Ar tikintieji pilnai suprato liturginio atsinaujinimo ir reformos dvasią? Ar po Suvažiavimo parapijų gyvenime yra pastebimų pakeitimų? Ar parapijos komitetai yra įsteigti ar pagal Suvažiavimo dvasią atnaujinti? Ar yra pastebima pažanga pasauliečių sąjūdžiuose? Ar buvo gerai suprasti Suvažiavimo nurodymai apie ekumenizmą (t. y. sąjūdį ieškoti sugyvenimo ir vienybės tarp skirtingų krikščionių — Red.)?
Tai dalis svarbias sritis liečiančių klausimų, pasiųstų po visą pasaulį, ruošiantis Pasauliečių Apaštalavimo Pasauliniam Kongresui Romoje, spalio 11-18 d. Kongresas rengiamas paremti pasauliečių pastangas "sužinoti, suprasti ir įgyvendinti Visuotinio Bažnyčios suvažiavimo nutarimus, tema "Dievo tauta žmogaus kelionėje". Programa susideda iš dviejų dalių: pirma, apie šiandieninį žmogų, jo galvoseną ir konkrečias jo situacijas; antra, apie pasauliečio, kaipo Bažnyčios nario, vietą parapijoj, vyskupijoj, Bažnyčioj ir pokalby su nekatalikais.
Kaip mes, lietuviai, turėtume atsakyti į tuos anketos klausimus, kiek pas mus padaryta pažangos skleidžiant, studijuojant ir įgyvendinant Bažnyčios Suvažiavimo nutarimus?
Dokumentai lietuvių kalbon išversti, bet dar neatspausdinti; apie sistematingą jų studijavimą dar niekur neteko girdėti (tik neseniai sužinota, kad vysk. V. Brizgys ruošiasi sudaryti tokių studijų būrelį). Prie naujų liturginių pakeitimų "su šlubavimais" prisitaikoma, bet ar persiimama atsinaujinimo dvasia? O kur — pagal Bažnyčios suvažiavimo dvasią — parapijų komitetai, kur pažanga pasauliečių sąjūdžiuose, kur siekiama sugyventi su kitais krikščionimis?
Rudenį bus rengiamas Amerikos Lietuvių Romos Katalikų Federacijos Tarybos suvažiavimas Čikagoje. Ne viską toks suvažiavimas gali padaryti, bet šį tą gali, ko nė nesistengė tokie didesni susibūrimai, kaip Lietuvių Katalikų Religinis Kongresas Washingtone. Mums atrodo, kad jis turėtų būti rengiamas Pasauliečių Apaštalavimo Pasaulinio Kongreso pavyzdžiu bei dvasia — ir geriau tuoj po jo, kad būtų galima pasinaudoti jo gairėmis.
■ Kas i tą pusę?
Įvairiuose tarptautiniuose kongresuose ir suvažiavimuose išeiviams dažniausia neleidžiama pilna teise dalyvauti, nes jie negali atstovauti valstybės. Anksčiau buvo kiek abejojama, ar lietuviai katalikai išeivijoj galės pasiųsti atstovus į Pasauliečių Apaštalavimo Kongresą Romoje, spalio 11-18 d. Ši abejonė išsisklaidė: lietuviams katalikams yra suteikta 20 vietų.
Bet kas atstovaus? Pirmenybė yra duodama lietuviams iš Amerikos: jų čia ir daugiau ir jie iš toliau. Likusiąsias vietas užpildys gyvenantieji Europoj. Tik čia sunkenybė: kelionės išlaidos. Kad nugalėjus tą kliūtį, JAV lietuvių spaudoj buvo paskelbta, kad tuo metu būsiantieji Europoj dabar kreiptųsi į Amerikos Romos Katalikų Federacijos valdybą: jiems būtų galima suteikti Kongreso atstovo teisė.
Apgailėtina, kad tenka klausti, ne kas tinkamesnis, bet "kas į tą pusę". Tokiu būdu atstovavimą taip svarbiame Kongrese nusprendžia pinigų turėjimas, o ne tinkamumas atstovauti ir po to gyvinti Amerikos lietuvių pasauliečių veiklą. Galima ir nesitikėti, kad būtų padengtos visos atstovų kelionės išlaidos, bet taip pat nėra neįmanoma, kad katalikų organizacijos nenulemtų tinkamesnio atstovavimo savo geriausių narių kelionių apmokėjimu ar bent parėmimu, kaip kad buvo bent dalinai padaryta ruošiant Pasaulio Lietuvių Jaunimo Kongresą.
■ Ko moko Detroitas?
Ar išlaikysime lietuviškas parapijas, ar tebeturėsime pamaldas gimtąja kalba Amerikoje? Tai klausimai, į kuriuos didele dalimi atsakome patys savo elgesiu ir rūpesčiu.
Tai rodo ir šv. Antano lietuvių parapijos Detroite epizodas. Joje lietuviai jautė, kad jųjų religiniai reikalai per mažai aprūpinami gimtąja kalba. Susiorganizavę po ilgų pastangų jie išgavo daugiau teisių. Apie galutinius rezultatus po pasitarimų su arkivyskupijos kancleriu pranešė parapijos lietuvių komitetas Drauge gegužės 25 d.: "Pasitarimų išdava — leistos antros sekmadienio Mišios lietuvių kalba... Patyrus kurijoje vyraujančias nuotaikas tautinių parapijų atžvilgiu galima spręsti, kad Šv. Antano parapija savo lietuvišką pobūdį išlaikys tik tuomet, jei visi kolonijos lietuviai katalikai labai aktyviai įsijungs į parapijos gyvenimą. Todėl komitetas kreipiasi į detroitiečius, ragindamas: 1) įstoti parapijon, 2) kas sekmadienį dalyvauti lietuviškose Mišiose, aktyviai įsijungiant į liturgiją, 3) vasaros metu pasinaudoti savom 8 val. Mišiom, 4) remti parapiją reguliariai aukojant ir dalyvaujant parapijos darbuose.
"Visi svarbieji reikalavimai, iškelti buvusiam lietuvių parapiečių susirinkime, dabar jau patenkinti. Lietuviškumo atžvilgiu padėtis parapijoje yra žymiai pagerėjusi. Jei neužmiršime savo katalikiškų ir lietuviškų pareigų, savo parapijos neprarasim".
Detroito epizodas mus moko: 1) kad parapijos lietuviškumo išlaikymas didele dalimi priklauso nuo mūsų pačių ir 2) kad, atsiradus kliūčių, jas paprastai tegalima nugalėti organizuotai parodant, kad mums rūpi lietuviškos pamaldos ir pati parapija.
Tai ypač įsidėmėtina, kai JAV vyskupai jau yra paprašę Vatikano daugiau teisių tvarkyti tautines parapijas, (žr. "L. L.", gegužis, 178 psl.).
■ Tautinių parapijų reikalu
Praėjusiame "L. L." numeryje (178 psl.) rašėme, kad Amerikos vyskupams Vatikano paprašius besąlyginių teisių tautinių parapijų reikalu, tebematome kontroliavime reikalą ir todėl "manome, kad kreiptis į ją (Konsistorinę Komisiją prie Šventojo Sosto) yra mūsų lietuvių katalikų vadovaujančių organų pareiga — ne kokiuo protestu prieš JAV vyskupus, bet pilniau nušviečiant padėtį".
Kaip Drauge (V. 27) pranešama, Amerikos Lietuvių Romos Katalikų Federacijos valdyba nutarė tuo reikalu visų Amerikos lietuvių katalikų vardu paruošti ir pasiųsti Vatikanui išsamų memorandumą. Taip pat bandoma susisiekti ir kartu veikti su kitomis JAV katalikų tautinėmis mažumomis.
■ JAV katalikai
Išleistoj Official Catholic Directory 1S87 m. laida pateikia JAV katalikų apžvalgą skaičiais. 1966 m. JAV katalikų skaičius paaugo 618,735, taip kad metų gale krašte buvo 46,864,910 katalikų, t. y. 23.6% krašto gyventojų. Jiems patarnauja 59,892 kunigai (699 daugiau negu 1965 m.), 12,532 broliai (skaičius padidėjęs 284) ir 176,671 seselė (4,750 mažiau negu 1965 m.).
Katalikai išlaikė 14,148 mokslo įstaigas — iš jų 305 kolegijas ir universitetus, 2,341 vidurinę mokyklą, 10,927 pradžios mokyklas ir 118 globos įstaigas. Jau keturiolika metų iš eilės kolegijų studentų skaičius kyla — 1966 m. prisidėjus 17,809, jis pakilo iki 431,070. Šiuo metu katalikų mokyklose dėsto 205,687 mokytojai (1,896 daugiau negu 1965 m.).
1966 m. buvo 360,929 katalikų vedybos ir pakrikštyta 1,190,842 kūdikių. Katalikų išlaikomose ligoninėse yra 163,820 lovų, gi ligoninių patarnavimu pasinaudoja 18,-707,071 pacientas.
Skaičiai neparodo visko, bet jie parodo kai ką. Tas kai kas šiuo atžvilgiu yra JAV katalikų visuomenės išorinis dydis. Dvasią pamatuoti yra kur kas sunkiau. Gerai, kad mums nereikia spręsti to klausimo, kas geriau, ar 46,864,910 katalikų Amerikoje 1966 m. gale, ar dvylika apaštalų Jeruzalėje Sekminių dieną.