Liepos 25 - 26 d. aplankydamas Turkiją, popiežius Paulius VI siekė trigubo tikslo. Visų pirma jis norėjo aplankyti tas vietas, kur šv. Povilas skelbė Evangeliją ir kur, pagal senus padavimus, Marija praleido paskutiniąsias gyvenimo dienas. Antra, jis norėjo pasitarti su Turkijos prezidentu ir ministeriu pirmininku, kaip būtų galima išlaikyti taiką Artimuosiuose Rytuose. Trečias ir svarbiausias tos kelionės tikslas — Konstantinopolio patriarcho aplankymas.

     Konstantinopolio patriarchas Atenagoras yra didelis žmogus ne tik kūnu, bet ir savo dvasia. Gyvendamas ilgus metus Amerikoje, jis turėjo progos stebėti, kaip skirtingų kalbų, rasių, tautų ir tikybų žmonės gali sugyventi ir rasti bendrą kalbą. Tapęs patriarchu ir nuvykęs į Konstantinopolį, jis pasijuto visiškai kitoje atmosferoje. Turkijoje ir Artimuosiuose Rytuose tautiniai, religiniai ir kultūriniai skirtumai taip skaldo žmones, kad jie, gyvendami kaimynystėje, neranda jokios bendros kalbos ir žvairuoja vienas į kitą. Suprasdamas vienybės vertę, jis tos vienybės ypač trokšta krikščionių tarpe. Tad, sveikindamas popiežių, Atenagoras taip išsireiškė: “Atstatykime Kristaus Kūną — Bažnyčią — sujungdami, kas buvo atskirta, ir surinkdami, kas buvo išblaškyta”.

     Tos pačios nuotaikos yra ir popiežius. Atsakydamas patriarchui, jis taip pasakė: “Patriarcho Atenagoro uolumas siekiant Bažnyčios vienybės pripildo mūsų širdis viltimi. Krikščionys turi vienas kitą pažinti ir gerbti teisėtą įvairumą liturgijoje, dvasiniame gyvenime, valdymosi ir teologijos tradicijoje. Kitais žodžiais tariant, būkime vieningi, bet neprimeskime kits kitam savo teisėtai įsigalėjusių papročių ir nuomonių. Laikykimės Dievo žodžio, o ne tariamos ar tikros žmonių išminties”.

     Aplankydamas Atenagorą, popiežius norėjo pabrėžti patriarcho autoritetą ir pareikšti jam teisėtą pagarbą. Nors visos ortodoksų bažnyčios — Rusijoj, Graikijoj, Bulgarijoj, Rumunijoj ir kt. — turi savo patriarchus ir teisės atžvilgiu yra nepriklausomos, bet Konstantinopolio patriarchas yra vienybės simbolis ir užima aukščiausią vietą. Kiti iš čia gavo tikėjimą, liturgiją ir kultūrą; tad be patriarcho pritarimo niekas nedrįs ką nors keisti.

     Popiežiaus susitikimas su patriarchu išjudino ortodoksus: ne vienas jų klausia save, ar popiežiai tikrai yra tokie, kokiais juos vaizdavo praėjusios kartos. Išlydėjęs popiežių Paulių VI, Atenagoras apie jį atsiliepė labai šiltai. Pagal patriarchą, Paulius VI yra tikras apaštalas, nuolankus, uolus ir apdairus. Jam rūpi ne valdžia ar garbė, bet Bažnyčios vienybė ir tikinčiųjų gerovė.

     Po popiežiaus aplankymo Atenagoras prižadėjo aplankyti kitus ortodoksų patriarchus, o kelionės pabaigoje vykti į Romą. Paskui jis ruošiasi sušaukti visuotinį Ortodoksų Bažnyčios susirinkimą. Tai sudarytų gal nemažą ne tik religinę, bet ir politinę problemą, nes daugumas ortodoksų patriarchų gyvena už geležinės uždangos. Ar turės jie drąsos atvirai pasakyti savo nuomonę ir siekti vienybės su Roma?

     Reikia pasidžiaugti, kad neseniai išrinktas graikų primatas supranta krikščionių vienybės reikalą ir taip pat jos siekia. Panašaus atgarsio randama ir kituose ortodoksų hierarchuose; pavyzdžiui, Leningrado metropolitas, lankydamasis pas popiežių rugpiūčio 12 d., pareiškė: “Norėdami susipažinti, priartėti ir vienytis, mes jau padarėme daugelį žingsnių pirmyn. Mes niekuomet nežengsime nei vieno žingsnio atgal”. Jei taip tikrai darys ir kiti, ateity tarp katalikų ir ortodoksų galima tikėtis pastovaus krikščioniško suartėjimo.

B. K.