NERIMĄ NARUTĖ
KELIU TAURĘ
Keliu sklidiną taurę
Prie lūpų savų,
Kad galėčiau nuplovusi troškulį
Žvelgti drąsiai į jūsų akis.
Trapi, tyra rasa,
Sielos išpažintis.
Dedu savo skausmą
Virpantį gyvą,
Kad skaitydami justumėte
Tragedijos pulso tekėjimą,
Sudėtas valandas.
Tie, kurių tikėjausi artumos ir draugystės.
Tų, kurių netekau pati nutolėjusi.
VALANDOS
Mano valandos vargo seserys,
Darbo drobėn įaustos.
Nupūsti žiedalapiai pavasarį,
Prisiglaudę ant žemės apsiausto.
Mano valandos miesto mergaitės,
Nuskubėjot šviesiais bulivarais,
Nes sekundes jau laikas suskaitęs
Nebe grįžtamais žingsniais nuvarė.
Mano valandos kankinės tylios,
Kartais džiaugsmą kančia padalinat,
Kai šiandieną dažnai apsivylus
Aš geriu laiko nuodytą vyną . . .
ESU AŠ NUBAUSTA
Esu aš nubausta didžiajam ilgesiui
Svajonių, meilės nuostabios sapnu aš neturiu.
Negeidžiu jų, bijau tos pasakos paliesti.
Nepajėgi esu pakelt taurės gyvybę,
Virpančios sklidinos.
Vien tolumoj laimingus išorėj stebėti...
Ir džiaugtis jų džiaugsmu.
Kartu apsvaigti su jais ir taip savos širdies dainas
Kuždėti ir išsilieti didžiajam nenurimstančiam troškimui...
Kiekvieną dieną parašau prabėgusių sekundžių laišką.
Ne mylimam, ne seseriai, ne motinai.
Tiktai, kad kada nors ilgam šios žemės nutekėjime
Palikčiau nemarius svajonių memuarus.
AŠ RAŠAU
Aš audra nerami.
Mano virpa širdis,
Išblaškyta mintis - paslaptis . . .
Trokštu būt ne viena,
Bet daug kart svetima
Vis slepiuos nuo visų.
Jei minioje esu,
Man vienatvės gausu
Joje vaikščioti, klysti ir gėrėtis
gamta nuostabu.
Tik tada tos ramybės tyloj
Iš sielos gilumos
Raštą audžia širdies kūrinys.
Ir rašau tiems, kur laukia manęs
Ar tikisi vis,
Kad pavargusioje mano sieloj
Po randais kruvinais, po žaizdom
Vėl staiga rugiagėlės pražys.
ŽUVĖDROS
Klykta žuvėdros,
Pavasaris . . .
Mėlynas, toks žydras ežeras.
Bangelės šilko rūbais susiraukšlėję
Ir smėlyje palikę mūsų pėdos.
Paliko atminty šilta gegužio akvarelė
Gracingai skriejančios bangom žuvėdros.
Gal jų balsai gyvenimui mane prikėlė,
Bangų šlamėjime šilkiniai žodžiai?
“Po išėjusių “Relikvijų” ieškau vėl pati savęs”, pasisako Nerimą Narutė. Šiuose eilėraščiuose stipriai jaučiama, kaip ji, atsigręžusi į save, bando nujausti, kurlink ją pačia veda josios poetinis pašaukimas.
Iliustracija Zitos Sodeikienės