Katalikų savaitraštyje “Our Sunday Visitor” buvo atspausdintas Bobbie Pingaro (čia pastebėtina, kad tai moteris — Pr. Al.) rašinys, užvardintas “The Meanest Mother” (Žiauriausia Motina). Autorė maždaug taip pasakoja apie savo motiną:

    Esą, aš turėjau atmintiniausią motiną visame pasaulyje. Kai kiti vaikai valgė saldainius pusryčiams, aš privalėjau valgyti avižinius dribsnius, kiaušinius ir paskrudintą tostą. Kada kiti užkandžiams smaguriavosi saldainiais, užsigerdami “coke”, aš turėjau valgyti sumuštinius. Jūs jau galite atspėti: aš ir vakarienės metu turėjau būti kitoks, kaip kiti vaikai.

    Tik vienas dalykas mane džiugino — kad kentėjau tas kančias ne viena: kartu vargo sesuo ir du broliai.

    Motina, esą, norėjusi žinoti, kur jos vaikai randasi ir ką jie veikia. O įsivaizduokite, girdi, tokius atvejus, kai mes panorėdavom prisijungti prie vaikų visokiausių “gengių”. Ji visad norėjusi žinoti, kas mūsų draugai, ką jie ir ką mes veikiame, kur esame. Jeigu, esą, pasižadėdavom grįžti už valandos, turėdavom namuose būti 50 minučių arba jau lygiai valandai praėjus, tik jokiu būdu nė minutės vėliau. Man, girdi — net gėda prisipažinti —- neišpildžius motinos įsakymo ar nurodymo, ji išperdavo mums kailį. Tėvo diržas, esą, dažniau buvęs naudojamas mūsų sėdynėm išplakti, negu tėvo kelnėms prilaikyti...

    Ar jūs, girdi, galite įsivaizduoti tokią padėtį, kada vaikui išlupamas kailis? Ir už ką? Vien tik už nepaklusnumą. Pagaliau, ir jūs gal suprantate, kokia buvo mano motina.

    Mes privalėjom dėvėti švarius drabužius ir maudytis vonioj, kai tuo tarpu kiti vaikai nešiodavo tuos pačius drabužius dienų dienas, o apie vonią jiems nė pagalvot nereikėdavo. Pagaliau, įžeidimą iš motinos patirdavom aukščiausiam laipsny tada, kai ji, taupydama pinigus, drabužius mums siūdavo pati. Kodėl, o kodėl mes privalėjome turėti tokią motiną, kuri mus darė keistuolius prieš kitus draugus?

    Baisiausias reikalas dar nepasakytas: mes turėjome eiti į lovą kasdien 9 val. vakaro, o keltis — 8 val. ryto. Mes negalėjome miegoti iki pietų, kaip kad mūsų draugai darydavo. Kada mūsų draugai dar ramiai sapnus sapnuodavo, mūsų motina naudodavo prieš mus “vaikų darbo” įstatymą: mes privalėjome plauti lėkštes, tvarkyti lovas ir atlikti visą eilę kitokių baisių darbų. Aš galvoju, kad ji naktimis planuodama nemiegodavo, kaip ir ką išradus, kad vaikams neleidus pabūti be darbo.

    Iš mūsų ji reikalaudavo visur ir visada sakyti tik tiesą, tuo tarpu kai kiti mūsų draugai meluodavo, kiek norėdavo...

    Kai jau buvome paaugliai, motina tapo dar budresnė. Mūsų gyvenimas pasidarė dar daugiau nebepakeliamas. Niekas prie mūsų namų negalėjo birbinti automobilio signalo, kad mes lėktume pasivažinėti su draugais. Jeigu tekdavo praleisti ilgesnį laiką vakare su savo drauge, ji pasitikrindavo, ar tikrai pas ją buvau. Niekad aš neturėjau progos (kaip kitos mano draugės) išdumti kur nors į Meksiką kurį laiką pavasaroti ir ten susitikti su kokiu nors bernužėliu. Dar pamiršau priminti, kad kai mano draugės, turėdamos 12-13 metų, jau stodavusios pasimatymus su “boyfriendais”, mano senamadė motina neleidusi man to daryti ligi 15-16 metų amžiaus. Ir tai — susitikimai su berniukais buvę galimi, maždaug, du kartu per metus.

    Metams bėgant, dalykai truputį pagerėję. Nors ir tai — mes negalėdavom tysoti lovoj, sakydami motinai, jog sergam, kaip kad kiti vaikai darė, nenorėdami eiti į mokyklą. Mūsų pažymėjimai turėję būti visad vienos spalvos — su juodais pažymiais — bent patenkinami, kai tuo tarpu draugų pažymėjimuos mirguliavusios ir kitos spalvos, rodančios suklupimus, pvz. raudona.    

    Galų gale mes baigėm aukštesniąją mokyklą. Išleistuvėse dalyvavo ir mūsų motina. Per tą visą mokymosi laiką nebuvę leista mums nė pagalvoti apie “karjerą” pasilikti antriems metams, kai tuo tarpu mūsų draugai turėję laisviausią pasirinkimą...

    Motina, girdi, buvusi aukščiausio atsilikimo pavyzdys. Iš visų jos vaikų du pasiekę aukštąjį mokslą, kiti — vidurinįjį. Niekas ir niekas nebuvęs areštuotas, divorsuotas ar draugų muštas. Abu mano broliai, atitarnavę kariuomenėj, esą dideli savo krašto patriotai. Ir ką, girdi, belieka už visą tai kaltinti, kad jų gyvenimą pasuko tokiais keliais, jei ne motiną?

    Tačiau, girdi, tik pažiūrėkite, kiek per savo motiną mes nustojome. Mes niekad nemarširavome jokiame protesto parade, nedalyvavome jokiose riaušėse, nedeginome mobilizacijos kortelių, o taipogi nustojome gal net visą milijoną dalykų ir dar su vienu — visa ką mūsų draugai turėjo nuo pat mažens ligi šio laiko. Ji privertusi mus išaugti giliai tikinčiais ir Dievo bijančiais, išmokslintais ir sąžiningais suaugusiais žmonėmis...

    Argi ne baisių baisiausia motina?...

Paruošė Pranys Alšėnas