Jeigu knygą galima pavadinti siaubinga, tai jokiai kitai šis epitetas geriau netinka, kaip “Nudažytam paukščiui” (Jerzy Kosinsky, “The Painted Bird”, Pocket Cardinal Edition). Ji siaubinga ne literatūrinio menkumo prasme, bet pačios sąvokos tragiška pilnatim. Šią knygą skaitant, leidiesi žemyn vis labiau smaugiančiais ratais į siaubą, į šakotus ir beviltiškai klaidžius jo požemius, ir jeigu paskutiniai knygos lapai nešvystelėtų silpna, bekraščiai tolima dienos šviesa, ta kelionė niekuo nesiskirtų nuo Dantės “Inferno”.
“Nudažyto paukščio” autorius, Jerzy Kosinski, jaunas ir su šia knyga pagarsėjęs lenkas, išaugęs Antrojo pasaulinio karo sūkury ir subrendęs jo paliktuose fiziniuose bei dvasiniuose griuvėsiuose. Giliai išgyventas laikotarpis padeda autoriui dviem šimtais puslapių, neaprašant nė vienų kautynių, pasakyti dabarties skaitytojui, anot “New York Herald Tribune”, viską, ką turėtumėm, ir daugiau, negu norėtumėm žinoti apie Antrąjį pasaulinį karą.
Pagrindinis “Nudažyto paukščio” veikėjas — bevardis berniukas, 1939 metų rudenį tėvų išsiųstas į tolimą Lenkijos užkampį, kad būtų apsaugotas nuo bombardavimų ir išsaugotas nuo nacių žiaurumų. Tačiau karo ir okupacijos įvykiai sumaišo visus gerų norų planus. Tėvai praranda kontaktą su žmogumi, kuris jų sūnų išvežė į tolimą kaimą, Ir tuo pačiu — sūnų. Tuo tarpu moteris, kurios namuose valkas turėjo praleisti karo audrą, miršta. Palikęs be globos, berniukas klajoja iš kaimo į kaimą, ieškodamas maisto ir žmonių. Maisto jis randa tik nuograužas, bet vietoje žmonių — baisaus skurdo ir prietarų prarajoj nugrimzdusias būtybes, kurių tamsumas apstulbina lakiausią vaizduotę. Tad šio karo pamestinuko gyvenimas nuo 1939 m. iki 1944 m. ir sudaro “Nudažyto paukščio” knygą.
Tuos penkis metus pavadinti gyvenimu būtų neteisinga. Tai iš tikrųjų vis intensyvejantis siaubas, perleistas per vaiko akis. Jis atsispindi jose ne tik sužalotų kūnų, bet ypač iškraipytų, merdinčių sielų paveikslais. Sielų, kurios nuo pat savo buvimo pradžios, lyg daigai srutų duobėje, negalėjo prasimušt į šviesą. Šią knygą skaitant, labai giliai sukrečia faktas, kad nužmoginti ir nužmogėję žmonės randami ne nacių kacetuose, ne SS batalionuose, bet ramiuose pamiškių bei pabalių kaimeliuose.
Tų kaimelių gyvenimas nepakitęs, tur būt, nuo žalvario amžiaus: kiekvienas jų turi keliolika gyventojų, būrį peralkuslų šunų, kelias nusususias karves ar ožkas ir burtininkę-raganą, kuri “gydo” visas ligas, pranašauja ateitį, “duoda” arba “atima” karvių pieną, “užkeikia” bei “atkeikla”. Po burtininkės, kurios visi nekenčia ir visi šventai bijo, tų kaimelių hierarchijoj stovi “turtuolis” (turįs vieną karvę ar vienu hektaru daugiau). Jo neginčyjama privilegija yra savo reikalams nuodugniai išnaudoti savo kaimyną.
Krikščionybė, oficialiai atėjusi į tą kraštą beveik prieš 1000 metų, tepaliko tuose kaimeliuose tik vieną ženklą — persižegnojlmą, kurį kaimiečiai vartoja burdami, išsigandę, ar reta proga pasiekę bažnyčią. Artimo meilė, spauda ir mokykla — negirdėti ir nepageidaujami dalykai. Totali ignorancija, žvėriškas brutalumas, skurdas ir prietarai — tų žmonių gyvenimo būdas. Vieninteliai šios monotonijos “paįvairinimai” — okupantai vokiečiai, deginą kaimus už neatiduotas pyliavas; iš mirtininkų traukinio pabėgę žydai, kuriuos už konservų skardinę kaimiečiai grąžina esesninkams; gyvuliškas gašlumo patenkinimas ir pagaliau — pamestinukas iš miesto. Tą galima mušti, kada nori, kiek nori ir kaip nori, tik nereikia žiūrėti į akis.
Nes pamestinukas — “čigonas” (jo plaukai juodi!) ir turi “piktą akį”.
Tokioje tad aplinkoje auga inteligentų tėvų sūnus, neva “apsaugotas” nuo karo žiaurumų. Iš tikrųjų, skaitant atrodo, kad nacių kacete tam vaikui mirti būtų buvę žymiai lengviau, negu gyventi tuose Dievo ir pasaulio užmirštuose kaimuose. Visa, ką jis ten pamato, patiria ir sužino, yra nuoga, šlykščiausiomis dvasios žaizdomis aptekusi žmogaus mizerija. Ji perdaug klaiki, kad tik pasišlykštėtumei, per daug absoliuti ir beviltiška, kad neišsigąstumei, per daug nužmoginanti, kad nepasigailėtumei.
Lapas po lapo seki tą vaiką nuo žiaurumo prie žiaurumo, nuo klaikumos prie klaikumos ir pasibaisėjęs matai, kaip palaipsniui toks gyvenimas užspaudžia sunkiai išdildomą Blogio antspaudą ant jaunos sielos. Štai, knygai baigiantis, jau 11-kos metų vyriausio veikėjo filosofija:
“Staiga supratau, ką reiškia posakis “jis velniui tarnauja”. Tai tie, kurie turi galingą aistrą neapkęsti, keršyti ir kankinti, gauna iš Piktojo didžiausią užmokestį. Kuo daugiau žmonių nekęsi, nuskriausi, nužudysi, tuo didesne sėkme apdovanos tave Velnias. Man dabar pasidarė aišku, kodėl vokiečiams viskas sekėsi: jie buvo pardavę sielas Velniui. Ir aš pykau ant savęs, kad taip ilgai neišsiaiškinau šios gyvenimo taisyklės...”
Kalbėt apie “Nudažytą paukštį” sąvokomis “gera”, “gražu”, negalima. Tai pribloškianti, tai sukrečianti knyga apie žmogaus nuopuolį makabriškame karo metų fone. Nors čia nenukrinta nė viena bomba, bet... žmogus žmogui — vilkas ne tik fronte.
Šią knygą užvertus, ilgai pasilieka slegianti mintis, kad nei naciai, nei komunistai nebuvo tos klaikios minėtų kaimiečių mizerijos priežastimi. “Nudažyto paukščio” žmones nežmoniškam gyvenimui prieš šimtmečius pasmerkė jų pačių valdovai ir vadai, niekada nesupratę “noblesse oblige” Išminties, kad šviesa ne sau, bet tamsai turi šviesti...
Trumpasakiu, be pretenzijų ir įmantrumų stiliumi J. Kosinskls išsako stingdantį siaubą, nukratantį šlykštumą ar pasigailėtiną kvailumą. Jis piešia žmones, jų veiksmus ir jų žemę plačiais, rūsčiais, nedylančiais bruožais, kurie staiga sminga gilyn, išsprogdami aštriais dygliais, šukėmis, erškėčiais... Kosinskio žmogus atkakliai ieško žmogaus. Išsiilgęs jis veržiasi artyn, kaip tas paukštininko margai nudažytas varnas į juodų varnų būrį, kad ten būtų mirtinai užkapotas; kad būtų atstumtas, nuviltas, sužeistas, atmestas ir... pradėtų ieškojimą iš naujo. Gal dėl to “Nudažytas paukštis” yra viltinga knyga, nežiūrint, kad žmogus čia apkaltinamas ir nuteisiamas, nes jo nuožmumui nebegalima surast švelninančių aplinkybių.
“Nudažytas paukštis” yra per daug siaubinga knyga, kad norėtųsi rekomenduoti skaitymui. Tačiau jos siaubas — tai chirurgo peilis, skrodžiantis dabarties žmogaus votis. Tą skrodimą reikia pamatyti, kad, civilizacijos aukštumų apsvaiginti ir siekdami mėnulio, suprastumėm rūsčią tiesą, jog žemėje — vis dar ledynų gadynė, vis dar žvėries teisė.
Nijolė Jankutė
Nijolė Jankutė-Užubalienė šį rudenį įsijųngė į “Laišku Lietuviams” redakcini kolektyvą, sutikdama vesti knygų recenzijų skyrių “Raidžių rinktinės”. Neseniai nauja knygele “Kaip Algiukas vėjo ieškojo” praturtino negausią vaikų literatūrą išeivijoj.