DALĖ LUKIENĖ

JAV katalikų filmų Įstaiga persiorientuoja

     Antrojo Vatikano suvažiavimo pradėtas bažnytinis atsinaujinimas palietė mus beveik visose mūsų religinio bei dvasinio gyvenimo srityse. Jo įtaka neaplenkė nei tos visų mėgiamos pramoginės srities — filmų. Bažnyčia jau seniai pastebėjo, kad šis nepaprastas techninis išradimas, efektingai panaudotas, turi plačias galimybes pasitarnauti visai žmonijai. Besivystanti filmo technika padarė filmo meną tokiu galingu, kad jis vienaip ar kitaip šiandien paliečia beveik kiekvieną žmogų. Filmų įtaka į žmogiškas vertybes, žmonių tarpusavius santykius bei kultūrą, be abejo, paliks neapskaičiuojamai didelė.

POZITYVUS NUSISTATYMAS

     Bažnyčia nori visai žmonijai kuo didžiausios naudos iš filmų meno. Tuo pačiu ji stengiasi užtikrinti, kad moraliniai reikalavimai, kurie palaiko ir apsaugo žmogaus tikrą vidinę vertę, jo gėrį ir jo natūralų bei antgamtinį gyvenimą, būtų išsaugoti ir nepaneigti. Centrinė bažnytinė vadovybė Vatikane supranta, jog nėra įmanoma uždėti vieną ir tą patį filmų vertinimo mastelį visai žmonijai, nes tautos skiriasi tiek savo kultūra, tiek intelektualiniu žmonių lygiu. Todėl ji skatina įsteigti atsakingas tautines įstaigas, kurios šiam tikslui tarnautų.

     JAV vyskupų pastangomis 1934 metais Amerikoje buvo įkurta The National Legion of Decency įstaiga, kuriai vadovavo penkių vyskupų komitetas. Ši įstaiga, klasifikuodama filmus į moraliniai priimtinus ir nepriimtinus, perspėdavo visuomenę apie pasireiškiančias neigiamybes filmo mene. Augant Amerikos katalikų intelektualiniam išsilavinimui, kilo nepasitenkinimas Legion of Decency atliekama paprasto "cenzoriaus" role. Visuomenė jau buvo priaugusi gilesnėms temų diskusijoms ir rimtesnėms meno išraiškos galimybėms filmų ekrane. Ji pageidavo, kad Bažnyčia nevaržytų, o puoselėtų filmų meno naujas teigiamas išraiškas.

     Šitokį pozityvesnį nusistatymą remia ir Antrasis Vatikano suvažiavimas. Jojo metu priimtame dokumente "Apie masinio susižinojimo priemones" teigiama, kad filmuose, plačiau svarstant žmogiškąsias temas ir net atitinkamai pavaizduojant blogį, galima teigiamai prisidėti prie geresnio žmonijos pažinimo. Gerų dramatinių efektų pagalba filmai gali iškelti gilesnį teisybės ir gėrio supratimą.

     Prasmingo turinio ir meniško pastatymo filmai reikalauja subrendusio ir įvertinančio žiūrovo. Šiuo klausimu įdomiai pasisako filmų kritikė Moira Walsh "America" žurnale (1966, rugpiūčio 6 d., 141-143 psl.). Ji teigia, kad moralinė meno kūrinio vertė nepriklauso nuo jo tematikos, bet nuo to, kaip tiksliai ir suprantamai menininkas tą tematiką suvokė ir išryškino. Toliau ji tęsia, kad gyvenant laikais, perpildytais visiems prieinamom pramogom, neturinčiom nei meniškumo nei gilios apimties, nebegalima prisirišus laikytis mitų, kad yra savaime įmanoma moraliniai apspręsti meno išraiškas, apie kurias mes nieko nenusimanome.

     Antrojo Vatikano suvažiavimo nutarimuose irgi teigiama, jog Bažnyčia turi tiesioginę pareigą ir atsakomybę paruošti pačius žiūrovus mokėti priimti ir įvertinti modernų filmo meną. Ypač atkreiptinas dėmesys į lengvai paveikiamą jaunimą, kad jis galėtų atsispirti neigiamom tendencijom, pats mokėdamas filmus vertinti pasisavintais stipriais krikščioniškais principais. Toliau raginama sudaryti sąlygas paruošti krikščioniškai orientuotus menininkus, rašytojus, technikus, mokytojus ir kritikus, dirbančius filmų srityje, kad jie galėtų padaryti teisingus iškilusių moralinių klausimų sprendimus.

     Po šitokių Vatikano nurodymų nebuvo stebėtina, kad 1965 m. gruodžio mėnesį, Amerikos vyskupų nutarimu, buvo padarytas oficialus pranešimas apie įvykusį katalikų filmų įstaigos Leqion of Decency vidinį persiorientavimą ir šios organizacijos vardo atitinkantį pakeitimą į aiškesnį National Catholic Office for Motion Pictures (NCO-MP). Pranešimą pasirašė Philadelphijos arkivyskupas John J. Krol, šiai organizacijai vadovaujamo vyskupų komiteto pirmininkas. Tame pranešime pabrėžiama, kad šiuo pakeitimu NCOMP siekia savo darbą praplėsti: skatinti vertingų filmų gamybą ir padėti patiems žiūrovams filmus pilniau suprasti.

FILMŲ VERTINIMAS

     Archivyskupas Krol perspėja, kad tai nereiškia, jog šį įstaiga nebesirūpins filmų moraliniu turiniu. Jis pabrėžė, kad, reikalui esant, bus nurodomos moraliniai kenksmingos filmų savybės. Taip pat bus ir toliau patariama nežiūrėti nepriimtinų filmų, kurie bus aiškiai nurodomi įstaigos paruoštuose filmų sąrašuose. NCOMP tikisi patraukti kitų religijų panašias organizacijas prisidėti prie bendro darbo skatinti gamybą tokių filmų, kurie savo meniniu nusiteikimu ir išreiškimu geriau atvaizduotų tikrąsias žmogiškas vertes.

     NCOMP yra priėmusi ir vartoja sekančią klasifikaciją:

     A-I — filmas moraliniai priimtinas visiems;

     A-II — moraliniai priimtinas suaugusiems ir jaunuoliams;

     A-III — moraliniai priimtinas suaugusiems;

     A-IV — moraliniai priimtinas suaugusiems su tam tikromis išimtimis;

     B — moraliniai nepriimtinas kai kuriose dalyse;

     C — visai nepriimtinas.

     Visi filmai A kategorijoje yra rekomenduojami kaip verti pamatyti tiems, kuriems jie pritaikyti. Kai kurie iš jų, ypač A-III ir A-IV, reikalauja atsargos juos interpretuojant ir dažnai gilesnio temos pažinimo, kad būtų išvengtos neteisingos išvados. Todėl jie rekomenduojami tik subrendusiems asmenims. B klasifikacija skiriama filmams, kurie gali pažeisti krikščioniškos moralės supratimą ir neigiamai paveikti normaliai priimtą moralinę elgseną. Į C grupę skiriami filmai, kurie dėl savo tematikos ar jos vystymo yra laikomi iš viso netinkami ir blogi.

C FILMAI

     C klasifikacija paprastai susilaukia nemaža dėmesio ir dažnai svyruoja kontroversinėje kovoje. Todėl verta ją giliau panagrinėti.

     Pirma, yra neginčytinas faktas, kad į C klasifikaciją patenka visa eilė kenksmingų, moralę stipriai pažeidžiančių filmų. Dėl jų ši klasifikacija ir yra. Dažnai šioj klasifikacijoj rasim filmus, kuriuose vienoj ar keliose scenose vaizduojamas žmogaus nuogas kūnas. Šiuo klausimu NCOMP įstaigos nusistatymas buvo suformuluotas 1965 m.:

     "Savyje nuogumas nėra nemoralus ir jau ilgą laiką teisėtai vaizduojamas tapyboj ir skulptūroj. Tačiau filmuose, kaipo nuo jų labai skirtingoje vaizdavimo priemonėje, meno atžvilgiu nuogumas niekad nėra būtinas. Ilga filmų gamybos istorija įrodo, kad filmuose dramatinis ir meninis efektas buvo atsiektas ir nevaizduojant nuogumo.

     "Filmų gamintojų tarpe yra tokia didelė pagunda šiuo masiniu atvaizdavimo įrankiu išnaudoti nuogumą geismams sužadinti, kad bet kokia nuolaida jį pavaizduoti netgi visai teisėtiems meno reikalams vestų į didelį piktnaudojimą.

     "Dėl to NCOMP ir toliau priešinsis bet kokiom pastangom filmų gaminime vaizduoti nuogumą. Nors kai kurie šį nusistatymą gali laikyti griežtu ir savivališku, visgi šiuo nusistatymu siekiama didžiausio gėrio šio krašto visuomenei ir pačiai filmų gamybai".

     Savaime suprantama, kad NCOMP savo griežtu nusistatymu atlieka tam tikrą filmų "švarinimo" darbą. Visgi kartais pasitaiko ir taip, kad grynai dėl trumpos nuogumo scenos kai kurie kitais atžvilgiais visai tinkami ar net geri filmai atsiduria C filmų grupėje (kas darytina tada? — žr. pastabas "L. L." šio nr. 394 psl.). Dėl šios priežasties šiai filmų įstaigai kartais primetama, kad ji tėra žemo lygio vaikiškų filmų puoselėtoja. Tai nėra teisinga. Išskyrus vieną kitą pasitaikantį atvejį, kada dėl jau anksčiau minėto šios įstaigos nusistatymo šiaip geras filmas patenka į C klasę dėl nuogumo scenos, paskutiniųjų metų bėgyje ši įstaiga parodė didelį supratimą, filmuose pripažindama naujas menines išraiškas ir teigiamai įvertindama filmus su aktualiomis ir kontroversinėmis temomis.

     Vis dėlto tenka pripažinti, kad kartais kylantis nesusipratimai dėl C klasifikacijos pakenkia pačios įstaigos pastangoms apsaugoti žmones nuo rimtų neigiamų elementų, pasireiškiančių filmų gaminime. O kartais, kilus kontroversijai, C klasifikacijos tikrai užsitarnavęs blogo turinio ir prasto meninio lygio filmas susilaukia per didelio dėmesio, kurio jis iš viso nėra nusipelnęs. Dėl to kai kurie filmų kritikai (pvz. žr. "National Catholic Reporter", 1967 m. kovo 1 d., 9 psl.) kelia klausimą, ar C klasifikacija iš viso reikalinga ir ar neužtektų B klasifikacijos perspėti filmų žiūrovus.

AR NUODĖMĖ?

     Dar užsilikęs slypi ir nuodėmės klausimas: Ar asmuo, žiūrėdamas C filmą, nusideda? Atsakant tenka pabrėžti: žmogus, žiūrėdamas C filmą, nenusideda vien dėl to, kad jis žiūri C filmą; jis nusideda, jei žiūrimas filmas jį asmeniškai veda į nuodėmę. NCOMP yra tik patariamasis organas, neturįs jokių teisių daryti bažnytiniai rišančius reikalavimus moralės srityje, ir todėl šios įstaigos sudaryta C klasifikacija negali uždėti nuodėmės bausmės; ji tik nurodo, kad, bendrai paėmus, moralės srityje filmas yra "visai nepriimtinas". Klaidinga yra nuomonė, kad į C klasę patalpinami visi "nuodėmingi" filmai, kuriuos matyti reiškia nusidėti. Ši nuomonė kilo iš klaidingo aiškinimo, norint apsaugoti žmones, ypač jaunimą, nuo pavojingų filmų. Tokius filmus matyti gali būti nuodėminga, bet tai priklauso nuo to, kaip filmo žiūrovas reaguoja.

     To paties klausimo paklaustas, NCOMP vykdomasis sekr. tėv. J. Sullivan, S. J., atsakė, kad, bendrai paėmus, žiūrėti C filmo — savyje — nėra nuodėmė. Jis paaiškino sekančiai: "Mes gyvename laisvoj visuomenėj. Asmuo turi spręsti pats ir atsakingai. Jei jis žino, kad jis turi problemų moralinėj srity, kad jis psichologiškai yra lengvai paveikiamas, žinoma, tada jam reikia būti labai atsargiam (sprendžiant), ar matyti C filmą. Taip pat jam tenka savęs klausti, ar (savo atsilankymu) paremti tokį filmą finansiškai ir tuo pačiu skatinti panašių filmų gaminimą".

PRIESAIKA

     Žmogus, kuris savu noru kas metai sausio mėnesį bažnyčioje atnaujina NCOMP siūlomą priesaiką nelankyti ir neremti moraliniai žalingų filmų, tuo parodo tik savo pritarimą įstaigos siekiamiems tikslams, pasižadėdamas prisidėti prie jos darbo sėkmingumo (mes pripažįstam bažnytinės vadovybės gerus norus visiems tą sekmadienį bažnyčiose susirinkusiems pasiūlyti prisiekti paremti moralinius standartus filmuose, tačiau abejojame šio priesaikos išgavimo metodo tinkamumu — Red.). Priesaika, duodama bažnyčioje, atitinka kiekvieno krikščionio dvasiniam atsidavimui sekti Kristaus pavyzdžiu. Jis pasisako prieš nemoralius filmus nebūtinai todėl, kad jie jam asmeniškai gali būti kenksmingi, bet todėl, kad tokie filmai, bendrai paėmus, sudaro pavojų visuomenei. Jis, kaip krikščionis, turi atsakomybę ne tik už save, bet ir kitus, kuriuos tokie filmai gali suklaidinti ir tapti nuodėmės priežastimi. NCOMP neįpareigoja krikščionio daugiau, negu jis normaliai gali ir turėtų savo krikščioniškų principų vedamas atlikti.