Vertėjo pastaba. Šio straipsnio autorius T. Viktoras Dillard, žymus prancūzų jėzuitas jaunimo auklėjimo ir kitose srityse, persirengęs darbininku, praėjusiojo karo metu atvyko Vokietijon. Čia jis virš šešių mėnesių slaptai veikė savo deportuotų tautiečių tarpe, pats dirbdamas kartu su jais fabrike. Po to vokiečių slaptosios policijos buvo suimtas ir nusiųstas į Dachau koncentracijos stovyklą, iš kur nebuvo lemta jam grįžti. Įdomiai aprašė savo pažiūras į fizinį darbą, kurio iki to laiko nebuvo bandęs.
Daugiau negu šešis mėnesius turėjau nepaprastą laimę, kiek tai pajėgiau, pagyventi darbininko gyvenimu. Sakau: kiek pajėgiau, nes iš tikrųjų darbininkas nebuvau ir negalėjau būti. Tai man pasidarė aišku iš kitų laikysenos: jie niekad neskaitė manęs vienu iš savo tarpo, visiškai sau lygiu. Visos mano pastangos, kad rusas elektrikas Meko, su kuriuo kartu dirbau, vadintų mane “tu”, buvo perniek; vis kažkas jį nuo to sulaikydavo. Palengvėle supratau, kad jų tiesa. Mastas, kuriuo kultūra, bendrai paėmus, matuojama, darbininkui netinka. “Garbė būti darbininku” — ką tai reiškia, dabar visai kitaip patyriau, negu seniau iš prakalbų ir eilėraščių.
Kad būčiau tikras darbininkas, reikėjo turėti atitinkamai išvystytas ir išlavintas fizines jėgas. Darbo žmogus naudoja ne vien savo rankas; ne, jo visas kūnas įtrauktas į kovą, į tą įtemptą ir žavinčią kovą su medžiaga. Tik kai prie lydymo aparato ugnies apsideginau akis, kai mano ausys apsiprato su kurtinančių mašinų ūžesiu ir kūjų trenksmu į plieno skardą, kai kojos ir keliai įprato laipioti po sunarpliotus metalo griaučius, kai reikėjo įtempti visus raumenis varžtui prisukti, kai krūtinė išmoko alsuoti aštriomis metalo dulkėmis perpildytu oru, kai mano reumatizmu sergančiam, dabar dar įvairiais randais pagražintam kūnui teko nesyk pakelti tikrai pavojingą skersvėjį -— tik tada supratau, kad būčiau buvęs kitoks, negu dabar esu, jei su visa tuo būčiau susidūręs nuo pat savo vaikystės, ir mano savijauta būtų buvusi visai kitokia. Reikia pačiam pabūti instrumentu toje daugiainstrumentinėje simfonijoje, kad patirtum, jog rankos negali visada būti švarios ir panagės pavyzdingai sutvarkytos, išsialyvavus jas mašinų tepama alyva. Ten turėjau laikyti Mišias baisiai atrodančiomis, tačiau pergalės pilnomis rankomis. Turėdamas tokias rankas, nepanaudosi nosinės; reikės ranka nusišnypšti. Supratau, kad nusispiauti ant grindų — tai instinktyvi organizmo priemonė pašalinti, kas jam nereikalinga; kad higiena — nuopelningas, bet daugeliui neprieinamas liuksusas. Senasis Dory, dirbęs kartu su manim prie lydymo aparato, galėjo nenudegdamas ranka paliesti raudonai žėrinčius ištirpusio metalo lašus; jis su tuo buvo per visą gyvenimą apsipratęs.
Atsimenu, kaip kartą žiemos metu teko taisyti motorą ant vieno kraštutinio sustumiamojo tilto. Dirbti reikėjo aukštai; žiauriai žvarbus vėjas mane visą kiaurai pergėrė. Turėjau dviem pirštais atsukti mažus varžtus, kurie vargu leidosi sukami. Jei nebūčiau kas penkios minutės lipęs kopėčiomis žemyn ir ten skubokai sušildęs rankų ant puodo žarijų, nebūčiau įstengęs pabaigti ; dar ir po to ilgai ašarojau ir veik negalėjau pajudėti iš šalčio. Vėliau teko matyti, kaip Meko taisė tą patį motorą. Jis ištverdavo: buvo prityręs. Be to, jis rusas. Jo žinota ir kaip galima savotišku, bet tikrai daug pagelbstinčiu būdu susišildyti pirštus: braukti jais per plaukus. Nuo seno buvo darbininkas.
Jei tiesa, kad dvasia daug priklauso nuo nuotaikos, nieko stebėtina, kad darbo žmogaus nuotaika ir minčių pasaulis visada paliks filosofui ir mokytajam svetimas. Su kuo tas minčių pasaulis susiduria, to ir formuojamas. Reikia pabūti darbininku, norint suprasti medžiagą, jos grožį ir gyvybę. Ir medžiaga yra gyva. Anksčiau to nežinojau.
Mano, elektros monterio, srity tą jos gyvenimą buvo galima geriau, negu kur nors kitur, pajusti. Man atrodė, kad kiti kartu dirbusieji tai taip pat buvo patyrę. Mašina turi savo sielą, savo išsireiškimo būdą, savo šlamesį, kurio niekas kitas negirdi, kaip tik jos prižiūrėtojas, savo skausmą išreiškiančius garsus, savo kaprizus ir keistus įpročius. Tarp jos ir jos valdovo įsigyvena tyli tarpusavio sutartis, vidinis bendradarbiavimas; vienas pripranta prie kito. Darbininkas dirba ne kiekvienu pasitaikiusiu įnagiu, nors tai būtų vienas iš pačių paprasčiausių, o savuoju, su kuriuo jo ranka nuo seno tartum susituokusi. Kai kas pasakys, kad tai fantazavimas, dailiosios literatūros kūrimas. Tačiau man atrodo, jog čia slypi kažin kas gilesnio, jog Kristus ne atsitiktinai išsirinko darbininko luomą. Jis mylėjo medį, buvo pažinęs visas jo paslaptis: per dvidešimt metų juodu kasdien susitikdavo, Jis gimė prakartėje ant medžio ir mirti norėjo, jį, savo brolį, kruvinai apkabinęs. Šiandien Jis būtų aistringai pamėgęs geležies lydymą, mašinų dalių remontavimą, darbą prie tekinimo staklių ir šituo būdu būtų susidraugavęs su medžiaga, kurios visas paslaptis pažino lygiai gerai, kaip ir vėją, audrą, jūros žuvis. Sugedusios mašinos dalies pataisymas — toks pat džiaugsmo šaltinis,-kaip ir meninė kūryba. Pamenu, kaip kartą elektrinė lydymo mašina nuslydo, bevežant ją sustumiamuoju tiltu, ir nukrito iš dešimties metrų aukščio. Štai guli ji, pasirėmusi ant dviejų užpakalinių ratukų, it sergąs šuo. Meko norėjo prapliupti juoku, išvydęs ją tokioje pozoje. Ištisas tris dienas be perstojo reikėjo remontuoti. Viena dalis po kitos buvo sutaisyta: ratai, rėmai, ašis, varžos kondensatoriai. Visa sumontavę, atsargiai bandėm ją vėl padaryti gyvą. Įjungėme srovę: iš pradžių visiškai neveikė, paskui vis dar sutrikdavo. Meko, prityręs specialistas, visa kuo tiksliausiai sutvarkė, taip kad vėl buvo galima be priekaišto lydyti. Kai ji vėl pradėjo kaip reikiant zyzti, mes abu jutome neišpasakytą džiaugsmą, prikėlę tą lavoną gyvenimui, jautėmės įkvėpę tam įrankiui gyvybę. Džiaugėmės, kaip džiaugiamasi, užgimus kūdikiui. Šitas tėvo jausmas darbininko sieloje yra, gal būt, vienas iš stipriausių, kuriuos man teko pažinti. Atrodo, galėčiau taip, po daugelio metų grįžęs, tuoj pat pasakyti, ar dar tebeveikia mano padarytos arba sutaisytos mašinos dalys, nes jos visos -— mano vaikai, ne, aš negaliu apie jas galvoti, neapimtas darbininko pasididžiavimo jausmo. Kristus, grįžęs į Nazaretą, tikrai bus užmetęs akį ant vienos ar kitos sijos, kurią su ypatinga meile padarė, paklausęs kokį Jokūbą ar Gedeoną, kaip besilaiko jo padarytas arklas.
Anksčiau klausdavau savęs, kaip ten gali vykti darbas Vokietijos įmonėse ir fabrikuose, kurių darbo personalas taip be galo margai sumaišytas: iš rusų, serbų, lenkų, italų, prancūzų ir kitų tautų. Kai pats tai savo akimis pamačiau, man pasidarė aišku, kad ryšys, jungiąs visus tuos žmones, buvo ne jų darbo tikslas — apie jį, savaime aišku, nuomonės skyrėsi -— bet paprasčių paprasčiausia darbo žmonių draugystė su medžiaga; tai tartum koks gyvas kūnas, kuriam darbas buvo siela. Kai matydavau, eidamas koridorium pro atskiras sales, kaip trys žmonės — rusas, vokietis ir prancūzas — drauge kalė varžtams galvas, kai stebėdavau jų judesių sutarimą ir harmoningą kūjo dūžių skambesį, galvojau sau, kad virš visų susikalbėjimo kliūčių stovi savotiškas darbo solidarumas; kad medžiagos ryšys yra, gal būt, lygiai galingas, kaip ir dvasinis. Darbo internacionalas nėra vien marksistinė teorija, bet apčiuopiama realybė. Šitam medžiagos nepermatomumui nugalėti, tą medžiaginę draugystę paversti meilės draugyste, turėjo ateiti pas mus Kristus, būti darbininku ir priimti duonos pavidalą Eucharistijoje: be Jo žmonės lieka stovėti ties pačia medžiaga, nesuprasdami jos sielos. Nužeminę ją, prieš gamtos dėsnius priversdami tarnauti mirtį nešantiems įrankiams, jie taip pat geba sudarkyti jos vienyjantį veikimą, pajungdami nesutarimui ir neapykantai plėsti. Tai paties Dievo išniekinimas, nes medižaga yra kažkas šventa.
Tas medžiagos ir jos vienyjančios užduoties atidengimas atskleidė man naujų akiračių, kur galėjau rasti eilę naujų vertybių, kurių buvimą anksčiau vos tenujaučiau. Darbo hierarchija nėra paprastas jį atliekančios jėgos, autoriteto, ir tik jau ne teismo keliu išsprendžiamas klausimas. Aš čia nekalbu apie oficialią prižiūrėtojų, vedėjų, inžinierių ir kt. hierarchiją. Turiu minty tuos, kurie fabrike, įmonėje laikomi gerais darbininkais. Jiems duodamas atlyginimas ne visada atitinka jų vertę. Išskyrus darbą, juose, gal būt, nebėra nieko brangintina; jie gali būti žiaurūs, girtuokliai, pasileidę. Tačiau prie darbo, savo vietoje, jie visai kiti, tartum persimainę: čia jie išminčiai. Nei medžiaga, nei įrankis jiems nebeturi jokių paslapčių; savo darbe, darbo atlikime jie tiesiog daro tikslumo stebuklus. Reikia savo akimis tai pamatyti, kad tikėtum, jog tuos stebuklus žmogaus ranka padarė. Jų diagnozė niekad nebus klaidinga, jų praktika nemažesnė už garsiausių chirurgų, jų rankos padarys mažiausius gėlių dirbėjos judesius, jie — menininkai, metalo menininkai. Aš tartum tebematau storąjį Mejerį, lyg kokią didžiulę patranką mūsų tarpe, kurį visada šaukdavo, prireikus kur nors atlikti tikrai painų darbą. Jis taip meistriškai sulydydavo mano pertrumpas plonytes vario vielas, kad sudūrimo vietos, vos nepasakiau: rando, jokiu būdu nebūdavo galima rasti. Arba anas elektrikas iš Huhamo, kuris laikas nuo laiko ateidavo į mūsų įmonę ir akimirksniu sutvarkydavo kebliausius aukšto įtempimo srovės sutrikimus. Ir dar daug kitų! Jie visi užsipelno pagarbą, kurią retai kas teparodo, išskyrus mažą ratelį tų, kurie mato jų darbą. Kitiems jie dažniausiai nepažįstami, klaidingai suprasti, kartais be jokios žmogiškos vertės laikomi. Kiti, švariomis rankomis ir akinančiai baltomis apikaklėmis sveikinami “mielais meisteriais”, apsikabinę blizgančiais ordenais, leidžia save reklamuoti, o jie lieka net savo žmonos ir vaikų, net savo draugų nepažinti, nes jie tėra medžiagos virtuozai; o juk ir šitoks darbas žmogų kilnina, yra kūrybingas, kartais tiesiog genialus.
Reikia tai pergyventi, kad suprastum, jog Dievas galėjo tapti stalium.
Išvertė A. Tamošaitis, S. J.
Atsiųstos paminėti knygos
1. Vincas Ramonas. Dulkės Raudonam Saulėleidy. Romanas. Išleido LKSD Liet. Knygos Klubas Čikagoje 1951 metais.
2. Dr. Jonas Balys. Lietuviškos Pasakos. II leidimas. Išleido LKSD Liet. Knygos Klubas, 2334 So. Oakley Avė., Chicago 8, 111., 1951 m.
3. Prof. Dr. L. Gonzaga da Fonseca. Marija Kalba Pasauliui. Išvertė kun. M. Vem brė. Boston, 1951 m.