Šveicarijoje buvo garsus profesorius Foersteris. Lietuvius su juo supažindino mūsų žymi rašytoja ir kilni asmenybė Marija Pečkauskaitė. Ji buvo buvusi jo mokinė universitete. Ši rašytoja, susižavėjusi giliomis Foersterio mintimis, išvertė nemaža jo raštų į lietuvių kalbą. Vienas tų veikalų yra stora knyga, vardu “Jaunuomenės Auklėjimas”, išspausdinta Lietuvoje dar prieš pirmąjį pasaulinį karą.
“Jaunuomenės Auklėjime” Foersteris pasakoja, kad du angelai auksiniais smilkytuvais kapinėse smilkę kapus. Bet ne visus, o tik tokius, kurie buvę labiausiai apleisti ir tirščiausiai apžėlę piktžolėmis. Tiedu Dievo pasiuntiniai, nė nežvilgtelėję, praeidavę pro gražiuosius kapus. Nors šiaip žmonės domėdavęsi tik tokiais: juos traukia gėlių margumas, kvepėjimas, paminklų brangumas, juose iškaltų vardų garsumas ir pagyrimų skambumas. Angelai, paklausti prie užmirštųjų kapų apie keistą savo elgesį, atsakę: “Čia guli šventieji”.
Ar tokių niekur neužrašytų, niekaip nepagerbtų šventų vyrų ir moterų nėra kiekviename krašte, nėra Amerikoje, nėra Lietuvoje? Taip, Lietuvoje. Čia aš norėčiau iškelti tik porą labai paprastų pavyzdžių.
Pirmoji buvo aštuoniolikos metų mergaitė, privačiai Dievui pažadėjusi skaistybę. Paskui, eidama dvidešimt pirmuosius metus, visokių aplinkybių verčiama, ištekėjo. Ta moteris lengvai galėjo gauti atleidimą nuo įžadų pas nuodėmklausį. Bet ne — ji, ir gyvendama moterystėje su jaunu vyru, griežtai laikė, ką Dievui buvo pažadėjusi. Taip išgyveno ištisus penkiolika metų. Ūkininkė, turtinga, sveika dvasia ir kūnu, gyvendama su žmonėmis, tarp žmonių, tarp gerų ir blogų kalbų, turėdama begales visokių reikalų, matydama visokių pasielgimų... Na, ar ne šventoji ji buvo?
Kita buvo neturtinga. Su vyru gyveno pas ūkininką, kaip kampininkė. Ilgus metus. Bet, vyrui mirus, šeimininkas jos neišvarė. Valgydino ir rengė, kaip savo šeimos narį. Moterėlė, bedirbdama per septyniasdešimt šaltų žiemų ir septyniasdešimt karštų vasarų, sulinko į lanką, sudžiūvo į pintį. Bet iš darbo nesitraukė. Atėjus jos eilei, visą šeimą išleisdavo į bažnyčią. Namie ji ir karves pašerdavo, ir kiaules apliuobdavo, ir arkliams šieno paduodavo, ir vištoms miežių ir antims ir žąsims. Ir žmonėms: grįžę po pamaldų, rasdavo pietus, garuojant ant stalo.
Mielas Brolau,
Tikrai žinau, kad Tau šis mano laiškas nepatiks, gal būt, jausiesi užgautas. Bet aš kitaip rašyti negaliu. Rašau taip, kaip diktuoja mano sąžinė ir širdis.
Būdamas pas Tave svečiuos, ne tik sužinojau, bet ir pats įsitikinau, kad nei Tu nei Tavo žmona neskiriate nė valandėlės savo vaikučių tautiniam auklėjimui. Šių dienų gyvenime, nuolatinis darbas atitraukia mus nuo vaikų visai savaitei. Su jais pasimatyti ir pasikalbėti tegalime tik sekmadieniais, o kartais, bet ne visados, ir šeštadieniais. Todėl sekmadieniai mums turėtų būti ypatingai brangūs. Tik sekmadieniais mes galime atlikti savo religines, tautines ir šeimynines pareigas. Bet matau, kad Tu ne tik šeštadieniais, bet ir sekmadieniais dažai svetimas tvoras, namus ir kambarius. Užtat Tavo Kęstutis ir Birutė ne tik nežino savo vardų reikšmės, bet ir lietuviškai labai silpnai bekalba.
Sekmadienis. Tą dieną Bažnyčia ne tik pageidauja, bet liepte liepia mums švęsti. Žinoma, yra atvejų, kada ir pati Bažnyčia leidžia šventadieniais dirbti, bet juk Tau tas atvejis jokiu būdu negali būti pritaikytas. Tu sekmadieniais dirbi ne iš bado ar skurdo, ne iš būtino reikalo, bet iš gobšumo. Juk turi gražią šeimynėlę, namus, automobilį, abu su žmona turite gerai apmokamą darbą, o prie to dar ir pinigų banke. Esate sotūs ir apsirengę. Tad kogi trūksta Tavo šeimoje? Trūksta dviejų labai svarbių dalykų — Dievo ir Tėvynės meilės. Bent tą vieną dieną savaitėje, sekmadienį, stenkis atlikti savo pareigas Dievui ir Tėvynei.
Ar taip mes sekmadienius ir šventadienius sutikdavome ir švęsdavome Lietuvoje? Manau, prisimeni tuos gražius vasaros subatvakarius. Koks rūpestingas prisirengimas sutikti sekmadienį ar šventadienį! Prisimeni, kaip šluodavome kaimo gatvę, kaip mūsų mamytė ir sesutė iki sutemos triūsdavo daržely ir kieme, ravėdamos, šluodamos, geltonomis, kaip vaškas, smiltimis barstydamos? Žinai, kaip tėvelis, grįžęs iš sunkių lauko darbų, švarindavo visus sodybos kampus ir pakraščius? Ir visa tai, laukdami švento sekmadienio ar šventadienio ryto.
Išaušta šventadienio rytas. Atrodydavo, kad ir saulutė skaisčiau šviečia, vėjelis švelniau pučia, lyg nenorėdamas trukdyti bažnyčios varpų gaudesio. Atrodė, kad visa gamta švenčia, visur tyku, ramu. Jokio triukšmo, jokio bildesio. Jokie sunkesni darbai niekam nerūpi. Tik retkarčiais išgirsti, kaip lankose poilsiui paleisti arkliai suprunkščia ar sužvengia, kaip toli pamiškėje priemenėlių dainos balsas nuskamba.
Pas Kunigą Joną atėjo tremtinė mergaitė, nuoširdžiai praktikuojanti katalikė, pasitarti vedybų reikalais. Štai keletas eilučių iš pasikalbėjimo.
— Kaip tik todėl, kad aš Jums linkiu laimės nuoširdžiausiai prašau, melste meldžiu: netekėkite už nekataliko!! (Tą patį patarimą duočiau ir vaikinui).
— Bet, kunige...
— Ne, ne. Aš neniekinu nekatalikų. Nemurdau jų visų pragaruosna stačia galva, kaip Jūs man prikišote. Gerbiu juos, myliu ir todėl aiškiai ir nesvyruodamas kartoju: netekėkite už nekataliko, nors jis būtų gėrių geriausias! Juo geresnis, juo jis pavojingesnis...
— Geresnis ir pavojingesnis? Atrodo nesąmonė.
— Palaukit, Gerute, palaukit. Leiskit man užbaigti sakinį. Pavojingesnis Jūsų pačios taip labai trokštamai širdžių vienybei.
Na, tik neprieštaraukite! Dar minutytę palaukit. Tuojau pasakysiu, kodėl. Ir jei, viską pasakius, bus dar likę kokių nors abejojimų, tada galėsite jais bombarduoti mane, kiek tik norėsite. Sutinkate? Ačiū.
Tai va: ar nėra visų įsimylėjusių didžioji svajonė susilieti abiem tokion didelėn ir glaudžion vienybėn, kad jau nebebūtų du, o beliktų viena širdis ir viena mintis? Vienodai galvoti, tų pačių dalykų trokšti ir bijoti; gyventi tais pačiais idealais; sykiu melstis, sykiu darbuotis, sykiu vargelį vargti ir sykiu gėrėtis gyvenimo džiaugsmais. Tobula meilė nepakenčia jokių nežinomų, slepiamų bei neprieinamų širdies užkampių. Viens kitam permatomi, kaip skaidrus šaltinio vanduo ir taip abu viena, kaip du sulydytu vaško gabalu.
Ar Jūs pagalvojote, kas yra aršiausias tokios vienybės priešas? Nagi, skirtingi įsitikinimai tikėjimo dalykuose, skirtinga religija.
— Kodėl? — Jūsų akys klausia.
— Gerute, argi bus įmanoma pilna vienybė, kai dvi sielos yra prieštaraujančių nusistatymų esminiuose gyvenimo klausimuose? Religija yra ne vienas iš svarbiausiųjų, bet pats svarbių svarbiausias gyvenimo reikalas! Todėl, jei religijos klausimuose vyras ir žmona bus prieštaraujančių įsitikinimų — sudiev svajotajai vienybei!
Praėjusiame numeryje jau pradėjome spausdinti atsakymus į pirmiau paskelbtą anketą “Kaip žmonės praranda tikėjimą?” Šiame numeryje pradėtą darbą tęsiame “Rūpimųjų klausimų” skyriuje. Mat, redakcijoje jau nuo seniau guli keletas klausimų apie Dievo malonę ir visa kita, kas su ja turi šiokį ar tokį ryšį, pav., ar verta melstis, kai nesi pašvenčiamoje Dievo malonėje? Dėl ko šiame gyvenime geriems žmonėms dažnai nesiseka, o blogiems viskas eina “kaip ant mielių”? Taip pat vienas skaitytojas, atsakydamas į mūsų anketą, rašo, kad jo tikėjimas yra susilpnėjęs galvojant, kad jeigu yra Dievas, Jis turi būti teisingas; bet matant, kad dažnai geri žmonės labai vargsta, o blogi laimingai gyvena, reikia padaryti išvadą, kad arba Dievo visai nėra arba Jis yra neteisingas.
Šiame straipsnelyje stengsimės atsakyti į šiuos visus neaiškumus, nes jie vienas su kitu rišasi. Pradžioje norime duoti mažą pastabėlę. Skaitydami Amerikos laikraščius, mes dažnai juokiamės, kad ten, rašant apie vedusiųjų išsiskyrimus, kartais nurodoma labai juokingos priežastys, pav., vienas vyras nori skirtis, nes žmona neskaniai verdanti sriubą, kitas -— kad žmona kartą jam už kaklo užkrėtusi nuo cigaretės pelenų, kitas — kad žmona konservuoto pieno dėžutėje išdurianti skyles per arti vieną nuo kitos... Tokie dalykai tiktų spausdinti juokų laikraštyje.
Bet kartais yra nurodomos ne ką išmintingesnės ir netikėjimo priežastys. Vienas sako netikįs, nes kartą jam kunigas nedavęs išrišimo, kitas — kad dabar Bažnyčia leidžia penktadieniais valgyti sriubą su taukais, pirmiau to nebuvę, dar kitas — kad kunigas prieš trisdešimt metų, krikštydamas jo vaiką, buvo labai susinervinęs ir jį netinkamu žodžiu pavadinęs... Ar tai ne juokinga? Jei žmogaus tikėjimas susvyruoja dėl tokių menkniekių, tai, matyt, jo visai nebuvo. Jis net nesupranta, kas yra tikėjimas, kas yra Bažnyčia. Taip, netikėjimas niekad nėra išplaukęs iš mokslo ir išminties. Jau ir Šv. Rašte yra pasakyta: “Tarė kvailys savo širdyje: nėra Dievo!” (Ps. 13). Dažniausiai netikėjimo priežastis yra ignorancija arba puikybė, o kartais abidvi drauge.
Šiuo pasakymu nenorime užkirsti kelią visiems, norintiems mums atvirai rašyti apie savo atšalimo priežastis. Jų mes iš anksto nevadiname nei ignorantais nei pilnais puikybės, nes jie gal neturėjo progos ir galimybės giliau pagalvoti apie tikėjimo klausimus. Pagaliau negalima sakyti, kad jie visiškai netikėtų, dažniausiai yra tik atšalę nuo tikėjimo praktikavimo, jų tikėjimas nėra žuvęs, tik susilpnėjęs. Jeigu žmogus klausia, yra ženklas, kad jis nori pažinti tiesą, taigi, toks nėra nei puikus nei ignorantas, bet tikrai nuolankus ir išmintingas.
Dvejopa malonė
Dažnai yra kalbama apie Dievo malonę, bet ne visiems aišku, kas ji yra. Kai eina kalba apie antgamtinius dalykus, visuomet yra sunku juos suprasti, nes mes šiame gyvenime matome ir pažįstame tik gamtinius dalykus. Dažnai padeda prilyginimai ir pavyzdžiai iš mūsų kasdieninio gyvenimo, kurį visi gerai pažįstame.
Savo kasdieniniame gyvenime vartojame žodį malonė, nors ne visuomet ta pačia prasme. Sakome, kad ponas suteikė tarnui malonę, vadinas, jam ką nors davė, kuo nors jį apdovanojo. Taip pat sakome, jau kita prasme, kad mokinys yra mokytojo malonėje. Tai reiškia, kad mokinys yra mokytojui malonus, jis jam patinka. Ir pirmu ir antru atveju kalbame apie malonę, bet visai skirtinga prasme. Pirmu atveju malonė yra kokia nors vienkartinė arba ir dažniau pasikartojanti dovana, pagalba, kokio nors malonumo suteikimas. Antruoju atveju malonė yra daugiau pastovi padėtis. Ta padėtis, kai mokinys yra mokytojui malonus, mylimas, tęsis tol, kol mokinys kokiu nors savo blogu elgesiu tą mokytojo malonę praras. Praradęs, jis ją iš naujo gali atgauti, jei mokytoją atsiprašys ir vėl gerai elgsis.
Daug yra laimingų šeimų, bet gal daugiau nelaimingų. Tai liudija ir gausios skyrybos. Kokios yra tų nepasisekusių moterysčių priežastys? Jų yra daug ir labai įvairių, bet ne paskutinėje vietoje stovi rimto pasiruošimo stoka. Du jaunuoliai, prieš vestuves draugaudami, dažniausiai ieško tik malonumų. Nedaug galvoja apie ateitį, nesistengia rimčiau ir giliau pažinti tą, su kuriuo reikės gyventi iki mirties.
Pažinti savo busimąjį gyvenimo draugą reikia būtinai. Bet niekas nemėgins tvirtinti, kad tai yra lengva. Jau pažinti save patį yra ne juokai, sunku suprasti kitą tos pačios lyties asmenį, bet kai eina kalba apie skirtingą lytį, tai jos pažinimas yra tikrai sunkus. Vyras moteriai ir moteris vyrui visuomet pasiliks didesnė ar maženė mįslė. Ši mįslė niekad nebus pilnai atspėta.
Kartais tenka sutikti kokį nors jaunuolį, kurs, padraugavęs su mergaite porą mėnesių, giriasi: “Aš jau geriau pažįstu ją, negu savo kišenę”. Tai yra nesąmonė. Grynas įsivaizdavimas. Gal būt, tu pažįsti mergaitėje tik tai, kas joje yra vyriška, bendra jums abiems. Mergaitė taip pat pirmiausia pažįsta savo draugą iš tos pusės, kurioje pastebi moteriškąsias ypatybes. Bet berniukas niekados pilnai nepažins to, kas yra grynai moteriška, o mergaitė niekados aiškiai nesupras tų savybių, kurios yra grynai vyriškos.
Bet jei taip, tai atrodo, kad reikia nusiminti, nes priešvedybinis draugavimas yra visiškai be prasmės, vis tiek jis jokios naudos neatneš, kito niekados pilnai nepažinsi. Taip, pilnai jo nepažinsi. Bet jeigu jau suprasi, kad jo dar nepažįsti, jei matysi, kad jo prigimtyje, jo charakteryje yra tokių ypatybių, kurių nėra tavo prigimtyje, jeigu sutiksi su tuo faktu, kad jis tau ir po ilgesnio draugavimo vis dar pasilieka neatspėjama mįslė, jau yra daug. Pažinti, kad kito dar nepažįsti, jau yra pažinimas. Ir labai naudingas pažinimas. Tada žinosi, kad su juo reikia elgtis atsargiai. Tada suprasi, kad jam gali nepatikti tai, kas tau patinka. Suvoksi, kad jo kartais visai netraukia tie dalykai, kurie tave žavi. Tada išmoksi kitą suprasti, išmoksi pasiaukoti, turėti daugiau altruizmo, o nesekti tik savo egoistiškus palinkimus. Tai yra pirmas laimingo sugyvenimo reikalavimas.
Pagrindiniai būdo skirtumai
Būtų klaidinga manyti, kad geriausia šeimoje sutiks tie asmenys, kurių charakteriai yra panašiausi. Priešingai, kaip iš dviejų skirtingų lyčių elementų gimsta nauja gyvybė, taip ir iš skirtingos prigimties ir skirtingo temperamento elementų gims gražus, harmoningas šeimos gyvenimas. Šeimoje vienas turi papildyti kitą, duoti kitam tai, ko jis neturi. Taip yra paties Kūrėjo išmintingai sutvarkyta.
Naudinga yra žinoti, koki yra pagrindiniai vyro ir moters būdo skirtumai. Pirmiausia galima pasakyti, kad moters prigimties pagrindas yra sudėtingumas, komplikuotumas, o vyro — paprastumas. Berniukas dažniausiai yra ne tiek geras ir ne tiek blogas, kaip mergaitė. Taigi, mergaitė yra drauge ir geresnė ir blogesnė už berniuką. Tai beveik paradoksiškai skamba, bet yra tiesa. Mergaitė daugiau yra linkusi į kraštutinumus. Moters meilė yra stipresnė už vyro, bet kai meilė pranyksta, jos vietoj pradeda viešpatauti didžiausia neapykanta. Moteris gali arba visa širdimi mylėti arba visa širdimi neapkęsti.
Šio pagrindinio vyro ir moters skirtumo priežastis, gal būt, yra ta, kad vyro temperamentas yra ne toks jautrus ir ne toks nervingas, kaip moters, nes jis mažiau ir ne taip periodiškai turi kentėti, kaip moteris. Vyras yra paprastesnis ir labiau išlaiko lygsvarą.
Moters padėtis visuomenėje yra trejopa: vienuolė, ištekėjusi ir netekėjusi pasaulietė. Taigi, ir jos veikimas pasireiškia trejopu būdu. Dievo planuose kai kurios moterys, lyg Sename Testamente pirmieji vaisiai, yra pašvenčiamos vienuoliškam gyvenimui. Tačiau daugiausia jų yra pašauktų pasišvęsti šeimos gyvenimui. Gal mažiausia dalis lieka pasaulyje netekėjusios. Bet kas ji bebūtų — vienuolė, žmona ar mergelė — jos pagrindinis uždavinys pasaulyje visuomet yra tas pats: būti gyvu pasiaukojimo ir meilės pavyzdžiu, būti žmonijos dvasios motina.
Vienuolė
Moteriai, pasišventusiai Dievui vienuolijoje skaistybės įžadu, krikščioniškoje kultūroje buvo ir yra teikiama didžiausia pagarba. Pašvęsdama savo mergystę, ji persunkia žmonių bendruomenę maloniu skaistumu ir dvasios grynumu. Tokiu būdu ji padeda išlaikyti moterystės šventumą ir moteriškumo kilnumą. Kuo didesnė pagarba bus rodoma skaistumui, tuo aukščiau stovės moteris. Liuteris savo mokslu atnešė moters dvasiai didelių nuostolių, paskelbdamas kovą mergystei ir panaikindamas vienuolynus.
Žmona
Visa moters prigimtis yra labiausiai pritaikinta žmonos ir motinos uždaviniams. Atsakingumo jausmas prieš šeimą tinkamiausiai išvysto jos jėgas ir labiausiai subrandina jos dvasią, protą ir sielą.
Dvasiniai moteris subręsta, atrasdama savo rolę, kurią vaidindama, ji gali pilnai pasišvęsti Dievui. Jauna moteris, rimtai atsidėjusi savo pareigai —- laimėti šeimą Dievui — yra subrendusi asmenybė, nesvarbu kokio amžiaus ji bebūtų. Iš jos spinduliuoja giedrumas ir ramybė — ženklai, kurie rodo, kad yra išpildomi jos prigimties pagrindiniai uždaviniai. Moteris, kuri niekuomet nepasišvenčia jokiam kitam tikslui, išskyrus save pačią, visą gyvenimą lieka nesubrendusi, neišsivysčiusi, lyg neišsprogęs pumpuras.
Moterystėje ji turi tinkamas sąlygas ilgainiui vis daugiau pasišvęsti, vis daugiau pasiaukoti ir taip vis labiau išvystyti savo dvasią. Jos nuolatiniai patarnavimai šeimoje yra drauge ir jos meilės pareiškimas Dievui bei jos meilės galios ugdymas. Moteris, nesuradusi galimybės pasireikšti savo meilei ir neturinti, kam ji galėtų pasišvęsti, tampa kieta, rūškana, egoistė, nes ji negalvoja apie kitus, o vien tik apie save. Priešingai, moteris susirūpinusi savo šeima, pilnai išvysto visas meilės savybes: švelnumą, altruizmą, pasiaukojimą, kas padaro ją tikrai didžią ir tikrai laimingą.
Protiniai moteris subręsta, verčiama praktiškai veikti tų naudai, kuriuos ji myli. Konkretūs ir gilūs išgyvenimai šeimoje jos prigimtyje išugdo sveiką sprendimą, galėjimą viską giliau suprasti. “Gausios šeimos motina, kuri neturėjo laiko skirti studijoms, užsiimdama vien tik savo vaikais ir vyru, yra daugiau suprantanti apie gyvenimą, yra sveikesnių idėjų, negu sena panelė, kuri nieko kito neveikė, tik krapštėsi universitetuose ir bibliotekose” (Lombroso).
(Istorinis apsakymėlis)
Ne tik nepakenčiamai karštos vasaros dienos ir tvankios naktys vargino galingąją Romą. Gaisro sunaikintose miesto dalyse, tarp aprūkusių griuvėsių bastėsi daug bestogių ir išalkusių žmonių. Nepasitenkinimas ir pyktis, it užtvenkta upė, diena iš dienos augo ir kilo.
Imperatorius Neronas, kuris iki šiol visai nekreipdamas dėmesio į valdinių nelaimes, laimingai gyveno su savo linksmintojomis, labai nusigando, kai jam buvo pranešta, kad kyla maištas. Kerštingų minių antplūdžio buvo galima laukti bet kurią dieną. Žmonės kalbą, kad imperatoriaus įsakymu buvęs sudegintas miestas.
Delsti buvo pavojinga. Surinkęs keliasdešimt patikimiausių savo šnipų, juos pavaišinęs ir sauja pats padalinęs pinigų, viliojančiai šypsodamasis prabilo:
— Aš jūsų valdovas ir dievas esu reikalingas jūsų patarnavimo. Tai didelė jums garbė. Šiandien suteiktos jums dovanos yra tik pradžia atlyginimo, kurio susilauksit iš savo duosniojo viešpaties, jei būsite uolūs. Mano rūmų apsaugos daliniai susekė, kad mūsų garbingojo Miesto ir visų mūsų nelaimių priežastys yra, kaip jau jūs, tur būt, girdėjote, prakeiktoji žydų sekta — krikščionys. Du iš jų prisipažino dalyvavę sąmoksle pražudyti mūsų šventąjį Miestą, tautą ir jos valdovą. Jie įvairiose Miesto dalyse padegė sandėlius. Mes esame jų auka. Eikite į pilies kalėjimą, paimkite iš ten juos — Kajų ir Tercijų — ir, nuvedę į didžiąją miesto aikštę, pasielkite, kaip jie užsitarnavo: nuplakite, nukryžiuokite, sukūrę laužą, sudeginkite, o pelenus išberkite į Tiberį, kad baisusis nusikaltimo prakeikimas būtų nuo mūsų nuimtas. Paskelbkite visiems, kad šviesusis galingosios Romos ir pasaulio valdovas nerims nei dieną nei naktį, kol šie tautos priešai nebus sunaikinti!..
Grįždamas į savo puošnius kambarius, imperatorius buvo labai laimingas ir linksmas: taip išmintingai ir gudriai, net niekeno nepatartas, jis dar nebuvo savo gyvenime pasielgęs. Paskelbti tiems asilo galvos garbintojams kovą jau seniai jam rūpėję.
Netoli Romos, požeminiuose turtingosios krikščionės Prokulos namo kambariuose, visą naktį budėjo gausus pačių žymiausių krikščionių būrys. Apaštalui Petrui atėjus į salę, buvo girdėti slopinamas moterų verksmas, o aliejinių lempelių šviesoje matėsi rimti vyrų veidai.
Tokių persekiojimų pasaulis dar nebuvo matęs! Visi iš susirinkusiųjų buvo netekę savo artimųjų — tėvai vaikų ar vaikai tėvų, žmonos savo vyrų ar vyrai žmonų.
Vidunaktį atvykęs jaunas kunigas Patricijus pranešė apie praeito vakaro žudynes:
— Neronas nesitenkina, kaip kiti antikristai, mesdami šventuosius amfiteatran žvėrims sudraskyti, kad palinksmintų kraugeriškąją liaudį. Didžioji aikštė buvo pilna kryžių. Jų buvo tiek daug, kad suskaityti neįstengiau. Apačioje prie kryžių degė ugnys. Nukryžiuotųjų vaitojimas buvo toks didelis, kad net kai kurie pagonys neišturėję pasišalino. Kiti gi laidė į kentėtojus plytgalius šaukdami: “Sudeginot miestą!... še jums: dekite patys!...” Vien tik vakar galėjo žūti apie pusė mūsų kunigų. Mieste kalba, kad Nerono kalėjimuos jau esą visi krikščionys ir imperatorius visose sudegusio miesto dalyse įvykdysiąs tokius pat kankinimus.
Ką darysime, broliai? —- šluostydamasis prakaitą ir ašaras, baigė Patricijus.
Aprimus vis daugiau įsisiūbuojančiam moterų verksmui, kalbėti atsistojo Klaudijus, vienas iš seniausiųjų vyrų:
— Reikia gelbėti Bažnyčią. Persekiojimai nėra amžini, kaip nėra amžinas ir Neronas. Mes privalome kuriam laikui pasišalinti iš Miesto; kas gali ir iš Italijos. Visų pirma garbingiausias mūsų brolis Simonas Petras. Neseniai netekome mūsų Viešpaties apaštalo Pauliaus, kuris, gal būt, jau užmuštas. Jei neteksime ir Petro, mūsų Bažnyčia liks be vadų ir, vos spėjus užgimti, turės numirti.
Visų žvilgsniai nukrypo į Petrą, garbingos išvaizdos, kaip obelis pražilusį, senelį.