Žmogus — Dievo garsiakalbis
Viena didžiausių paslapčių Dievo ir žmogaus santykiuose yra ši: Dievas veda pas save žmogų per kitą žmogų. Tiesa, Jis yra kalbėjęs patrijarkams, pranašams ir Mozei. Bet tiek patrijarkai, tiek pranašai turėjo perduoti Dievo žodžius kitiems žmonėms. Galiausiai Jis prabilo per savo Sūnų, apsivilkusį žmogaus kūnu. Kristus — savo trumpu žemės gyvenimo laikotarpiu — stovi tarp Dievo Tėvo ir žmonių. Jis dažnai pabrėžia, kad Jis vykdo tik Tėvo valią, skelbia tik Tėvo žodžius. Žinodamas, kad Jo misija baigiasi su prisikėlimu ir grįžimu į dangų, Kristus išsirenka apaštalus, savo misijos tęsėjus. Jie išeis į keturias pasaulio šalis ir toliau skelbs dieviškąjį žodį.
Iš Kristaus Apaštalai gauna visus įgaliojimus ir visas galias. Jie kalba Jo vardu, daro stebuklus Jo visagalybe ir kitiems perduoda šią šventąją misiją Jo malonės pagelba. Petras Kristaus išrenkamas ir patvirtinamas šitos Kristaus kariuomenės vadu. Petras — Uola. Už tai šito būrio niekas nepergalės. Jokia pasaulio galybė: nei dvasinė nei medžiaginė. Pradžioje jis bus mažas, kaip garstyčios grūdas, bet trumpu, palyginti, laiku išaugs į labai didelį ir galingą medį, kurio šakose bus vietos visam pasauliui. Jau tik po šimto metų nuo Kristaus mirties ši kariuomenė bus pasiekusi kiekvieną anuo metu žinomo pasaulio didesnę vietovę, nes Viešpats didins jų būrius diena iš dienos.
Prieš 2300 metų graikų dramaturgas Aristophanes parašė labai nusisekusį vaidinimą, vardu “Ecclesiazusae”. Viena šito vaidinimo veikėjų “komunistė” Praxagora dėsto savo mintis, kurios skamba labai įdomiai :
— Aš noriu, kad visi žmonės dalintųsi viskuo. Visa nuosavybė turi būti bendra ir priklausyti visiems. Tokiu būdu mes nebeturėsime nei turtingų nei vargšų. Mums nebeteks matyti turtuolio, renkančio derlių iš neaprėpiamų laukų, kai vargšas neturi užtenkamai žemės savo kapui... Mano mintis, kad visų gyvenimo lygis būtų lygiai toks pat... Aš pradėsiu štai kuo: žemė, pinigai ir visa kita, kas dabar laikoma privačia nuosavybe, taps bendra nuosavybe.
— Bet kas gi dirbs? — paklausia kitas vaidinimo veikėjas, vardu Blepyrus.
— Oh, — atsidūsta Praxagora, — mums teks turėti vergus.
Mielas p. Chrizai ir visi jo vargu Suinteresuotieji!
Norėjau šiame “Laiškų” numeryje tarti savo kunigišką žodį, bet prieš pat atiduodant Redakcijai rankraštį, atėjo du nepaprasti laiškai. Abu iš vyrų. Jausčiausi Jus nuskriaudęs, jei numesčiau juos į krepšį. Todėl atleiskite, kad savo atsakymą nukeliu vieną mėnesį toliau, o dedu čia ištisai tuodu laišku. Juodu labai daug pasako ir Jums p. Chrizai ir visiems Jums rašiusiems.
Pirmasis laiškas:
“Tavo laiškas dėl nepavykusio Tavo ir žmonos sutarimo naujos gyvybės kūrime yra dažnas vedusiųjų sunkus kryžius. Mes esame tų nelaimių patys kaltininkai. Tą pats pripažįsti. Tavoji žmona yra dar nelaimingesnė, nes ji nužudė pradėtą gyvybę. Baisu pagalvoti, ką Dievas darys su tais medžiais, kurie atsisako vesti vaisių. (Mt. 21, 19).
Jei mes mylėtumėme Dievą visa širdimi, visu protu ir visomis jėgomis, mūsų gyvenimas būtų tikrai kitoks. Aš tai žinau iš savo vedybinio gyvenimo patyrimo ir todėl nesistengiu ieškoti pagalbos ir patarimo kur nors kitur. Viena tegaliu pasakyti: “Dieve, pasigailėk mūsų aklų, kurčių nusidėjėlių”. Mes esame svilinami ir apakę karščiausių meilių žmonoms, garbiname turtą, patogumus, smilkome žemės dievukams, o valgome pelenus, ne duoną ir esame išdžiūvę žolės. Mes užkasame Dievo talentą (Mt. 25, 14-30), nes bijom vargo, kurį teikia naujoji gyvybė. Mes bėgame nuo vilko, bet užbėgame ant meškos. Manydami gerai darą, klystame nuo Tiesos, skubame keliu į sielos pražūtį, nes atrodo, kad visi žmonės taip daro ir taip turėtų būti išmintingiausia.
Bet mums, katalikams, nėra išimčių. Mes, tik gerą kovą laimėję, turime grįžti pas Tėvą. Jei žmona atsisako naujos gyvybės, vesti vaisių, tai vyras lieka jos broliu. Klupdamas ir keldamas, jis turi likti jos broliu iki mirties.
Praeis karštų meilių metai: “Nes prisikėlime vyrai neves moterų ir moterys netekės, bet bus kaip angelai danguje” (Mt. 22, 30). Praeis žmonos pranašumai ir didybė žmonių akyse. Tada ji, nuvytusi, sausa obelis, grįš pas Tave, ištikimą atlaidų ir neatmetantį jos klaidų brolį. Susitaikinusi su Dievu, užkurs židinyje paskutinę šeimos ugnelę.
Niekas nežino, kokius kryžius ir už ką juos Dievas mums duoda. Tik po mirties sužinosime to paslaptingo suraizgyto kilimo antrąją pusę. Tik tikėjime, meilėje ir viltyje aukodami kryžių už savo mylimuosius asmenis, kurie tiek kartumo pripila į mūsų gyvenimo taurę žemėje, išpildysim tą didžiąją paslaptį: “Teesie Tavo Valia”.
Chrizo likimo Brolis iš Australijos.
Antrasis laiškas:
Mielas Drauge,
Sakau Drauge, nes negaliu būti tuo pačiu kartu oficialus ir draugiškas. O čia taip norisi pačiam draugiškai, kaip senam pažįstamam, patarti paties gyvenimo komplikacijose. Teisingiau, ne patarti, o su pačiu išsikalbėti. Vietos stoka neleidžia perdaug plačiai užsimoti, todėl stengiuos kalbėti “trumpai-drūtai”. Ir jeigu mano patyrimas pačiam bent truputį padės, jausiuos savo pareigą artimo meilės įstatymui atlikęs pakenčiamai.
Praėjusiame numeryje buvo kalbama apie mergaitės pašaukimą į vienuolinį luomą, bet kartais redakcijai atsiunčia laišką ir vienas kitas berniukas, norėdamas gauti atsakymą į įvairiausius klausimus, neaiškumus, abejojimus, liečiančius dvasiškių luomą. Tų laiškų čia nekartosime, tik paminėję pagrindines jų mintis, trumpai atsakysime.
Algimantas rašo:
— Pirmoji diena universitete. Susitikau daug buvusių klasės draugų. Pasirinkę įvairias šakas. Mudu su Miku studijuojam mediciną. Studentams išėjus, mudu dar pasilikome salėje. Mikas man prižadėjo pasakyti didelę paslaptį... “Na, sakyk greičiau” — nekantravau. Numaniau, ką jis sakys, bet pats nenorėjau pradėti. Buvau jau nugirdęs, kad geriausias mano gimnazijos draugas Vytautas įstojęs į vienuolyną. Neapsirikau. Miko “paslaptis” buvo kaip tik šita. Man tai nebuvo nei naujiena nei paslaptis. Vis dėlto paslaptingi Miko žodžiai “Vytautas įstojo į vienuolyną” mane pritrenkė. Nesąmoningai paėmiau kreidą ir, įsmeigęs akis į juodą lentą, parašiau žodį “Vytautas”. Paskui, lyg norėdamas tą žodį padailinti, viršuje nubrėžiau kryžių ir pridėjau “a. a.” Taip, amžiną atilsį Vytautas... “Dėl ko amžiną atilsį”, —juokėsi Mikas, juk jis dar kol kas nemirė?” — “Kaipgi nemirė?” —r tyliai iškošiau pro dantis, žiūrėdamas į tolį pro atvirą langą. Esu tikintis, gerbiu kunigus ir vienuolius, bet nežinau, dėl ko jie man sukelia tiek pasigailėjimo. Ypač daug pasigailėjimo man sukelia Vytautas, kurs buvo geriausias mano draugas., geriausias visoj klasėj mokinys, kurs geriausia žaidė krepšinį, iš kurio tiek tikėtasi...
O štai pora sakinių iš kito jaunuolio laiško :
— Kaip troškau būti kunigu! Deja, mano svajonė sugriuvo, mano troškimai neįvykdomi. Kai tėvui pranešiau, kad noriu stoti į seminariją, jis taip užpyko, kad norėjo net iš namų mane išvyti. “Nepilnametis — turi manęs klausyti. Studijuok inžineriją. Kai būsi pilnametis, daryk ką nori”. Maniau, kad užtars motina, bet ir ta sakė: “Protingiau palaukti, kad nereikėtų po laiko gailėtis”. Pradėjau studijuoti inžineriją, bet jaučiuosi nelaimingas.
Trečias rašo:
— Žavi mane kunigystė. Žinau, kad Lietuvai atsikėlus, reikės kunigų. Bet vis negaliu įsitikinti, kad tikrai turiu pašaukimą.
Dar kitas:
— Visuomet svajojau apie dvasinį luomą, bet taip aplinkybės susidomėjo, kad negalėjau pasiekti aukštesnio mokslo, esu tebaigęs tik pradžios mokyklą. Ypatingų gabumų mokslui neturiu. Nesuprantu: jei mane Dievas šaukia, dėl ko neduoda galimybės pasiekti pašaukimą.
Atsakysime šiems keturiems jaunuoliams iš eilės.
“Amžiną atilsį”
Tu esi ne vienas, mielas Algimantai, kurs panašiai galvoja. Kas pilnai nesupranta dvasinio luomo esmės ir vertės, tas jo niekados neišsirinks ir stebėsis, kaip kiti jį gali rinktis. Ne vienas mano, kad tie, kurie jį išsirenka, yra arba siauro proto arba gyvenimu nusivylę žmonės. Todėl visai suprantama, kad Tau yra nuostabu, kaip galėjo šį luomą pasirinkti Vytautas. Jis, kurs buvo toks gabus, protingas, pirmas klasėje mokinys, kurs buvo visų mylimas, geras sportininkas, kuriam šypsojos šviesi ateitis, kurs gyvenimu tikrai nebuvo nusivylęs. Tau atrodo, kad jis dabar yra nelaimingas, nes laimės atsisakė, manai, kad yra miręs, nes paspruko iš gyvenimo, atsisakė visų gyvenimo malonumų.
(Tremties Vaizdelis)
Dar karšta Bavarijos rudenio saulė kaitina geležinkelio stoties ir aplinkinių namų dulkėtus griuvėsius. Iš požeminio perėjimo laiptais aukštyn skubėdama kemšasi, grūdasi žmonių minia. Toje minioje akysna krinta kelios moterys, kurios kitų spaudžiamos ir aplenkiamos, labai pamažu kopia aukštyn. Tai išblyškusi senelė, kuriai, tvirtai paėmusios už rankų, dvi kaimynės padeda kopti, senelės marti su sunkiu lagaminu ir dukrelė Aldutė už rankos vedina.
— Marija, — taria marti vienai kaimynei — paimk mano lagaminą, aš bėgu su Aldute traukinin užimti vietos. Jei taip eisim, tai nė senelė negaus sėstis.
Perdavusi savo nešulį, ji tekina ima bėgti laiptais.
Visos moterys yra tremtinės iš sodžiaus ant Nemuno kranto. Dabar jos turi keltis į kitą tremtinių stovyklą. Senelė, kurios sūnų bolševikai sušaudė, buvo paliegusi, bet pasiliko mylinti savo martelę. Nesiskundė ji savo vargais ir nedejavo. Ir dabar, sunkiai kopdama laiptais, tyliai, tyliai širdyje kalbėjo maldą ir galvojo, kaip mūsų Viešpats su kryžiumi ant pečių turėjo kopti į Kalvarijos kalną. “Tu žinai, Viešpatie, kodėl taip yra ir nereikia, kad kas tavęs klaustų”, — kartojo ji mintimis žodžius, skaitytus maldaknygėje.
Į naują stovyklą senelė atvyko dar silpnesnė. Mažame kambarėly turėjo jos visos trys sutilpti. Dabar ji jau nebegalėjo palikti savo lovos ir išeiti į “Dievo saulutę”, kaip ji mėgdavo sakyti. Vienintelis jos dienų nuskaidrinimas liko mažoji šešiametė Aldutė. Dažnai ji sėdėdavo ant lovos krašto prie sergančios senelės ir klausydavo jos pasakojimų apie paliktą ant plataus Nemuno kranto žaliąją sodybą, apsuptą žydinčių sodų, plačiašakių ąžuolų pavėsiuose skendinčią. Deja, dabar ten maskoliai keikiasi..
— Aldute, — tarė kartą senelė — ar tu žinai, kad visai arti diena, kada aš keliausiu į mūsų Tėviškėlę?...
— Prie Nemuno?
— Gaila, ne! Bet ji yra daug, daug gražesnė, negu ta, apie kurią aš tau pasakojau. Ji yra amžinoji mūsų Tėvynė. Kas į ją sugrįžta, tam nereikia bijoti, kad kada nors ją praras. Ten nei bolševikų, nei kitų blogų žmonių nėra. Ten Viešpats Jėzus ir Marija. Jie mus myli ir pasiilgsta, mūsų belaukdami. Ten visi dangaus šventieji ir visi Dievo angelai auksinėmis kanklėmis skambina ir negali atsidžiaugti Dievu, todėl vis gieda “Alleluja”. Matai, dukrele, čia ne pasaka. Taip yra šventam Rašte parašyta...
— Jei jau tu, močiute, rengiesi važiuoti, paimk ir mane. Ką aš čia veiksiu viena be tavęs, —- liūdnai taria Aldutė.
Džiugu žinoti, kad Skaitytojai mūsų darbu yra patenkinti, jam pritaria ir jį remia. Praėjusių metų gale paskelbtas “L. L.” platinimo vajus atnešė gražių rezultatų. Platintojams buvo paskirtos ir dovanos, bet visuomet žinojome, kad jie dirba ne dovanai laimėti, o, skleidžiant lietuvišką žodį, padėti savo tautiečiams. Tai matyti ir iš platintojų laiškų. Viena uoliausių platintojų, E. Pauliukonienė, rašo: “Platindama “L. L.”, noriu apaštalauti tautiečių tarpe, lyg įprasminti tremties metą. Sugaištą laiką aukoju Aukščiausiam, kaip maldą už patirtą Jo globą, kurią jaučiau baisiomis karo dienomis iki laimingo savo gausios šeimos perkėlimo į šią šalį. Esu dėkinga, kad suteikėte man progą prisidėti prie jūsų didelio darbo savo maža auka — “L. L.” platinimu”.
Platinimo vajuje dalyvavo kelios dešimtys skaitytojų. Čia paminėsime daugiausia išplatinusiųjų pavardes, skliausteliuose pažymėdami, kiek egzempliorių išplatino. J. Jonikas, Chicago (229), E. Pauliukonienė, Worcester (170), V. Aušrotas, Toronto (114), V. Rūbas, Cicero (85), P. Kušlikas, Toronto (50), J. Pleinys, Hamilton (42),
E. Pauliukonienė
kun. A. Sabas, Sudbury (40), A. Kavaliūnas, Chicago (36), K. Keblinskienė, Brockton (36), K. Bradūnas, Baltimore (32), Ses. M. Berarda, Philadelphia (31), R. Gesnerytė, London, Ont. (30), kun. J. Dakinevičius,, Seattle, Wa. (24), Mot. M. Immaculata, Baltimore, Md. (24), O. Rasinskienė, Cicero (21), E. Vilutis, E. Chicago (21), kun. P. Bačinskas, Australija (20), kun. V. Balčiūnas, Roma (18), J. Razauskas, Windsor, Ont. (16), E. Dambriūnienė, Philadelphia (15), kun. V. Pikturna, Brooklyn (15), K. Matkevičius, Hamilton (15), kun. M. Vembrė, Stoughton, Mass. (15), kun. J Klimas, S. Boston (13). Maždaug po 10 egzempliorių išplatino: kun. S. Raila, Phila.; kun. dr. P. Aleksa, Portland; kun. A. Stanevičius, Chicago; J. Navickas, Anglija; J. Sodaitis, Brooklyn; P. Spetyla, Springfield, 111.; A. Giedraitis, New Britain; Z. Miliauskienė, Cicero; P. Sapalas, Chicago; O. Vaitkevičius, S. Boston; K. Bacanskas, Anglija; E. Paurazienė, Detroit. Šiems platintojams, o taip pat ir kitiems, mažiau išplatinusiems, kurių dėl vietos stokos negalime paminėti, labai nuoširdžiai dėkojame.
Juozas Jonikas
To vardo knygos autorius, Dale Carnegie, yra vienas žymiausių asmenų suaugusių švietimo srity Jungt. Valstybėse. Per paskutiniuosius 33 metus 50.000 prekybininkų ir kitų profesijų žmonių — tarp jų nevienas žinomų visame krašte — yra perėję jo efektyvios kalbos ir santykiavimo su žmonėmis kursus New Yorke: vidutiniai po pusantro tūkstančio kasmet! Daugybė padėkos laiškų kalba apie stebėtinus rezultatus. P. Carnegie maloniai sutiko, kad “Laiškų Lietuviams” skaitytojai būtų supažindinti su jo įdomiu gyvenimu ir dar įdomesniu institutu. Knyga “How to Win Friends and Influence People” panaudota, leidyklai Simon ond Schuster, Inc. sutikus.
M o k y k l o j e
Dale Carnegie gimė ūkininko šeimoje, Misouri valstybėje. Dėl tėvų neturto vaikinui teko kasdien tris mylias joti į kolegiją ir namie melžti karves. Mokykloje nutarė laimėti iškalbos varžybas. Ištisi mėnesiai buvo paskirti jom pasirengti. Dale lavinosi sakyti savo kalbas, sėdėdamas balne pakeliui į mokyklą ir melždamas karves. Nežiūrint viso to kruopštumo ir pasirengimo, varžybos atnešė pralaimėjimą po pralaimėjimo. Jaunuoliui tai buvo skaudus smūgis; buvo begalvojęs net nusižudyti. Tačiau netikėtai visa pasikeitė: Dale pradėjo laimėti kiekvienose varžybose. Kiti studentai, paprašę jo pagalbos ir patarimo, irgi pradėjo išeiti laimėtojais-
I š ė j u s į g y v e n i m ą
Negalėdamas reikiamai baigti kolegijos, Dale išėjo ieškoti uždarbio. Pradžioje buvo Armour ir Co. agentu, pardavinėdamas firmos gaminius, vėliau važinėjo iš miesto į miestą artistu, paskui vėl vertėsi kaip sunkvežimių pardavimo bendrovės agentas. Tačiau toks gyvenimas jam nebuvo mielas. Dar būdamas studentu, svajojo būti rašytoju. Metęs visa kita į šalį, nutarė dienomis rašyti, užsidirbdamas pragyvenimą, kaip mokytojas vakariniuose kursuose. Tačiau ką tuose kursuose dėstyti?
S t e b ė t i n i r e z u l t a t a i
Peržvelgęs savo studijas kolegijoje, pamatė, jog įgyta praktika, ruošiantis viešos kalbos varžyboms, buvo davusi daug daugiau pasitikėjimo, drąsos ir pasisekimo jo vėlesniame gyvenime, negu visi kiti studijuoti dalykai kartu. Kreipėsi tad į Y.M. C.A.’os vedamas mokyklas New Yorke, pasisiūlydamas duoti viešo kalbėjimo kursus prekybininkams. Bet mokyklų vadovybė nemanė, kad iš tokių kursų daug kas išeitų; jie patys buvo bandę panašų dalyką organizuoti, tačiau be žymesnio pasisekimo. Y.M.C.A.’i nesutikus duoti net dviejų dolerių už vakarą, Carnegie pradėjo kursus vien už atlyginimą, kuris vadovybei liks, atskaičius visas kitas išlaidas. Ir štai po trijų metų minėtų mokyklų vadovybė buvo bemokanti 30 dolerių už kiekvieną vakarą! Dale Carnegie netrukus išgarsėjo ir buvo kviečiamas į kitus miestus Amerikoje, vėliau net į Londoną ir Paryžių.
Pirmiausia Grand Rapids, Michigano valstybėje. Atseit, miestas, kurs apšauktas, kad ten lietuviškumas merdi. Merdėjimas merdėjimu, bet faktai faktais. Pasisakysiu atvirai, nei aš to merdėjimo ieškinėjau nei tų faktų. Radau, mačiau — ir viskas. Taigi, ten atsitiktinai užėjus tris šeimas (negalėčiau guldyti galvos, kad nėra ir daugiau), tris šeimas, kur tėvai, vaikai ir vaikų vaikai moka lietuviškai, vadinas, visos trys kartos.
Tokių faktų Čikagoje bus žymiai daugiau. Čia aš kartą ėmiau angliškai kalbinti Amerikoje gimusios motinos dukterį, manydamas, kad su ja kitaip nesusikalbėsiąs, mat, mergaitė buvo ūgtelėjusi ir lankė aukštesniąją mokyklą. “Kalbėk su ja lietuviškai”, mane nustebino jos motina! Dar gražesnis dalykas buvo Baltimorėje. Kadangi pavardė itališka, tai pradėjau angliškai. Amerikietė motina tuoj prašneko lietuviškai. Kadangi tėvas nelietuvių kilimo, tai, manau, sau, duktė kalbės tik Amerikos kalba. “Ką, tamsta, ji moka puikiai lietuviškai !” Iš tikrųjų mergaitė lietuviškai, kaip riešutus krimto. “Kur išmokai, juk namie tik angliškai?” — “Mokykloje. Seselės išmokė”, drąsiai atsakė.
Taigi, nustebino trys kartos. Antras dalykas tai rūtos. Vaikštinėju Waterburio klebonijos darželyje, ogi... lietuviškos rūtos! “Kur, kaip?” — klausiu šeimininkės. “Atvežtos iš Lietuvos”, — atsako, — “mūsų parapijoje daug kas turi”. Tur būt, gerai pašniukštinėjus, Amerikos plotuose būtų galima rasti tų pačių augalų, bet tai laukinės rūtos ir neturi tos reikšmės bei pagarbos, kaip lietuviškos. Mūsų brangioji gėlė angliškai tariama “rū” (rašoma “rue”). Lietuviškas jos vardas yra iš lotyniško “rūta”, kuris yra kilęs iš graikiško žodžio.
Trečias dalykas tai bažnyčios. Kitą tokią gryną, gražią ir brangią gotinio stiliaus bažnyčią, kaip Baltimorės lietuvių, vargu ar berasi visoje Amerikoje. Tokie Dievo namai ir Europoje reti. Čikagos “Šventas Kryžius” yra lietuvių pasididžiavimas ir gali drąsiai lenktyniauti su įspūdingiausiomis amerikiečių bažnyčiomis. Tokią dabar pastatyti reikėtų penketos milijonų dolerių. Seserų kazimieriečių Čikagos koplyčia yra tikra pažiba.
Nei vienam ne paslaptis, kad tarp mūsų tautiečių yra nemaža atšalusių arba “šiaudinių” katalikų. Jie yra gimę iš katalikų tėvų, yra krikštyti, gal jaunystėje eidavo į bažnyčią ir prie sakramentų, bet dabar yra nutraukę ryšius su Bažnyčia. Kai kurie jų dar save vadina katalikais, bet savo tikybos visai nepraktikuoja, kiti sako esą visiški bedieviai, o treti daugiau simpatizuoja kitoms religijoms. Tokių pasitaiko ir tarp senosios kartos žmonių, išeimigravusių iš Lietuvos ir tarp dabar atvykusių.
Kokios yra šio atšalimo priežastys? Be abejo, jų yra įvairių, bet nė viena negali būti pakankama, kad žmogus be savo kaltės galėtų nutraukti ryšius su Bažnyčia. Žinoma, tie atšalėliai galvoja kitaip. Dažniausiai jie kaltina kitus.
Žinodami, kad “Laiškus Lietuviams” skaito ne tik uolūs katalikai, bet ir toliau esantieji nuo Bažnyčios, nutarėme kreiptis į visus nukatalikėjusius mūsų tautiečius, klausdami, dėl kokių priežasčių jie atšalo nuo Bažnyčios ir nutraukė su ja santykius. Rašykite visiškai laisvai ir atvirai. Pavardės galite ir nepasirašyti, bet jeigu pasirašysite, redakcija Jūsų pavardę laikys paslaptyje.
Jūsų pasisakymai bus spausdinami ištisai arba sutrumpinti su redakcijos atsakymu ir paaiškinimu. Jeigu atsakymas Jūsų pilnai nepatenkins, galite vėl rašyti. Tik norime pastebėti, kad kartais tie neaiškumai, tos netikėjimo priežastys ir kliūtys gali būti grynai asmeniškos, didesnei skaitytojų daliai visiškai neįdomios. Jų, žinoma, laikraštyje negalime spausdinti, bet atsakysime privačiai, jei duosite savo adresą.
Taigi, laukiame Jūsų laiškų. Juos rašydami, gal patys surasite tai, ką dėl įvairiausių priežasčių esate praradę ir padėsite kitiems savo tautiečiams. Tikras ir gilus tikėjimas yra svarbiausias veiksnys žmogaus gyvenime. Be jo žmogus ne tik amžinos laimės nepasieks, bet dažniausiai ir šiame gyvenime bus nelaimingas, nes neras tinkamo atsakymo į kiekviename žingsnyje sutiktas problemas. Visas gyvenimas tokiam žmogui yra neatspėjama mįslė.
Redakcija