Praėjusiame numeryje buvo kalbama apie mergaitės pašaukimą į vienuolinį luomą, bet kartais redakcijai atsiunčia laišką ir vienas kitas berniukas, norėdamas gauti atsakymą į įvairiausius klausimus, neaiškumus, abejojimus, liečiančius dvasiškių luomą. Tų laiškų čia nekartosime, tik paminėję pagrindines jų mintis, trumpai atsakysime.
Algimantas rašo:
— Pirmoji diena universitete. Susitikau daug buvusių klasės draugų. Pasirinkę įvairias šakas. Mudu su Miku studijuojam mediciną. Studentams išėjus, mudu dar pasilikome salėje. Mikas man prižadėjo pasakyti didelę paslaptį... “Na, sakyk greičiau” — nekantravau. Numaniau, ką jis sakys, bet pats nenorėjau pradėti. Buvau jau nugirdęs, kad geriausias mano gimnazijos draugas Vytautas įstojęs į vienuolyną. Neapsirikau. Miko “paslaptis” buvo kaip tik šita. Man tai nebuvo nei naujiena nei paslaptis. Vis dėlto paslaptingi Miko žodžiai “Vytautas įstojo į vienuolyną” mane pritrenkė. Nesąmoningai paėmiau kreidą ir, įsmeigęs akis į juodą lentą, parašiau žodį “Vytautas”. Paskui, lyg norėdamas tą žodį padailinti, viršuje nubrėžiau kryžių ir pridėjau “a. a.” Taip, amžiną atilsį Vytautas... “Dėl ko amžiną atilsį”, —juokėsi Mikas, juk jis dar kol kas nemirė?” — “Kaipgi nemirė?” —r tyliai iškošiau pro dantis, žiūrėdamas į tolį pro atvirą langą. Esu tikintis, gerbiu kunigus ir vienuolius, bet nežinau, dėl ko jie man sukelia tiek pasigailėjimo. Ypač daug pasigailėjimo man sukelia Vytautas, kurs buvo geriausias mano draugas., geriausias visoj klasėj mokinys, kurs geriausia žaidė krepšinį, iš kurio tiek tikėtasi...
O štai pora sakinių iš kito jaunuolio laiško :
— Kaip troškau būti kunigu! Deja, mano svajonė sugriuvo, mano troškimai neįvykdomi. Kai tėvui pranešiau, kad noriu stoti į seminariją, jis taip užpyko, kad norėjo net iš namų mane išvyti. “Nepilnametis — turi manęs klausyti. Studijuok inžineriją. Kai būsi pilnametis, daryk ką nori”. Maniau, kad užtars motina, bet ir ta sakė: “Protingiau palaukti, kad nereikėtų po laiko gailėtis”. Pradėjau studijuoti inžineriją, bet jaučiuosi nelaimingas.
Trečias rašo:
— Žavi mane kunigystė. Žinau, kad Lietuvai atsikėlus, reikės kunigų. Bet vis negaliu įsitikinti, kad tikrai turiu pašaukimą.
Dar kitas:
— Visuomet svajojau apie dvasinį luomą, bet taip aplinkybės susidomėjo, kad negalėjau pasiekti aukštesnio mokslo, esu tebaigęs tik pradžios mokyklą. Ypatingų gabumų mokslui neturiu. Nesuprantu: jei mane Dievas šaukia, dėl ko neduoda galimybės pasiekti pašaukimą.
Atsakysime šiems keturiems jaunuoliams iš eilės.
“Amžiną atilsį”
Tu esi ne vienas, mielas Algimantai, kurs panašiai galvoja. Kas pilnai nesupranta dvasinio luomo esmės ir vertės, tas jo niekados neišsirinks ir stebėsis, kaip kiti jį gali rinktis. Ne vienas mano, kad tie, kurie jį išsirenka, yra arba siauro proto arba gyvenimu nusivylę žmonės. Todėl visai suprantama, kad Tau yra nuostabu, kaip galėjo šį luomą pasirinkti Vytautas. Jis, kurs buvo toks gabus, protingas, pirmas klasėje mokinys, kurs buvo visų mylimas, geras sportininkas, kuriam šypsojos šviesi ateitis, kurs gyvenimu tikrai nebuvo nusivylęs. Tau atrodo, kad jis dabar yra nelaimingas, nes laimės atsisakė, manai, kad yra miręs, nes paspruko iš gyvenimo, atsisakė visų gyvenimo malonumų.
Tu jį tikrai mylėjai, kaip geriausią savo draugą, užtat dabar labai jo gailiesi. Bet manau, kad ir jis Tavęs gailisi. Tu jo gailiesi, kad jis nesidžiaugia gyvenimu, o jis Tavęs gailisi, kad Tu nesupranti, kas yra tikras gyvenimas. Tu sakai, kad jis yra miręs, o jis gal sako, kad Tu esi aklas, trumparegis, už menkniekius atsisakąs brangių vertybių.
Marija Pečkauskaitė savo raštuose mėgsta vartoti posakį “sub specie aeternitatis”. sako, kad į gyvenimą reikia žiūrėti amžinybės žvilgsniu. Tada jis visai kitaip atrodo. Kitas rašytojas sako, kad mes šiame gyvenime nuolat klystame: mums atrodo labai didinga tai, kas yra šioje žemėje ir nevertiname to, kas dangiška. Mums atrodo labai dideli kalnai ir be galo mažos žvaigždės. Bet žinome, koks yra skirtumas tarp aukščiausio kalno ir mažiausios žvaigždės!
Vis dėlto yra žmonių, kurie šį skirtumą supranta. Kai kurie jį supranta ir išsirenka tai, kas vertingiau. Kiti, nors supranta, bet neturi jėgų, neturi drąsos rinktis to aukštesnio luomo. Nors jie žino, kad tai yra tiesesnis kelias į mūsų tikslą, bet vis dėlto šis kelias jiems atrodo perdaug sunkus, mano, kad neištesės, todėl pasirenka paprastesnį kelią. Jo pasiryžimas, jo idealizmas tebūna Tau pavyzdys, tesuteikia Tau jėgų, kai pamatysi, kad ir Tavo kely bus ne vien tik malonumai, kai turėsi pergyventi karčias valandas. Kad parašei lentoje “amžiną atilsį”, tai gal ir teisinga, nes Vytauto pasirinktas kelias yra saugiausias į amžiną atilsį ir į amžiną laimę.
Tėvai
Jau esame šiuo klausimu “Laiškuose’' rašę. Pašaukimas yra kiekvieno grynai asmeniškas dalykas, todėl labai blogai daro tėvai, versdami vaiką į vieną ar kitą pašaukimą arba drausdami pasirinkti tai, ko jis trokšta. Tokiu savo elgesiu tėvai kartais padaro vaiką nelaimingą visam gyvenimui. Gali sugriauti ir jo amžiną laimę Tėvai gali tik patarti, bet neturėtų elgtis taip griežtai, kaip Tavo tėvas, kurs net grasina išvaryti Tave iš namų, jei pasirinksi kunigo pašaukimą. Jei norint ką nors rinktis, reikėtų laukti iki būsi pilnametis, tai iki 21 metų amžiaus turėtum namie sėdėti, nieko nestudijuodamas ir nieko neveikdamas.
Neprotingas yra ir motinos elgesys. Ji sako: “Protingiau palaukti, kad nereikėtų po laiko gailėtis”, bet Tu juk jau dabar gailiesi, studijuodamas inžineriją. Šios prieš Tavo norą užmestos studijos ir negalėjimas pasiekti trokštamo pašaukimo Tave padarė nelaimingą. Motina bijo tik įsivaizduotų galimybių ir visai nesirūpina, kad jau dabar esi nelaimingas. Pagaliau ką reiškia “po laiko”? Įstojimas į seminariją nėra galutinis ir nepataisomas žingsnis. Jei ten gyvendamas, pamatysi, kad dvasiniam luomui netinki, kad jis Tau per sunkus, visuomet gali išstoti ir pradėti ką kita studijuoti. Tada galėtum pasirinktoj šakoj daug uoliau ir ramiau studijuoti. Kokios dabar gali būti Tavo studijos, jei vis galvoji, kad, tapęs pilnametis, jas nutrauksi?
Manau, kad esi nepakankamai energingas. Turi gerbti, žinoma, savo tėvus, bet jei Viešpats Tave šaukia, Jo turi labiau klausyti, negu tėvų. Toks greitas Tavo nusileidimas tėvams mane verčia abejoti, ar tikrai turi pašaukimą į dvasinį luomą. Gali šiek tiek pastudijuoti, bet jeigu vis galvosi apie seminariją ir savo studijose jausiesi nelaimingas, turėk drąsos ir energijos ginti savo teises. Jei Dievas tikrai Tave šaukia, tėvai turės nusileisti.
Kas yra pašaukimas
Kaip galima įsitikinti, ar tikrai turi pašaukimą? Nereikia manyti, kad pašaukimas būtinai turi būti koks ypatingas smarkus traukimas, be jokio svyravimo, be jokio abejojimo. Jeigu supranti kokio nors pašaukimo reikšmę ir vertę, jei tikiesi, kad turėsi jėgų jį pasiekti ir jame gyventi, tai to ir užtenka. Abejojimų ir visokių pagundų gali būti visuomet. Jos gal pasibaigs, tik pasiekus tą pašaukimą.
Pirmiausia, renkantis pašaukimą, reikia turėti gerą tikslą. Jei kas rinktųsi kokį nors pašaukimą tik, kad turėtų patogų gyvenimą, kad uždirbtų daug pinigų, tikslas nebūtų pakankamai geras ir kilnus. Pinigai gali būti tik priemonė, bet ne tikslas. Jei Tu galvoji apie kunigystę dėl to, kad manai, jog atsikėlus Lietuvai, reikės kunigų, nes dabar daug jų išžudyta, daug į Sibirą išvežta, Tavo tikslas yra geras. Juk iš tikrųjų mums reikės atstatyti ne tik ekonominį, bet ir dvasinį Lietuvos gyvenimą, kuris komunistų bus susilpnintas ir suardytas. Tam tikslui reikės daug ir gerai pasiruošusių žmonių.
Bet suprasti pašaukimo vertę ir turėti gerą tikslą dar nepakanka. Reikia turėti galimybę, reikia turėti priemonių jam pasiekti. Kas tos galimybės ir priemonių neturi, negalima sakyti, kad jis turėtų pašaukimą. Pav., jei kas nori būti medikas, bet neturi nė cento kišenėje ilgoms studijoms arba nualpsta, tik pamatęs žaizdą ar kraują, tas neturi pašaukimo būti mediku. Jei kuris labai nori būti karininku, bet per nelaimę yra netekęs rankos ar kojos, tad neturi pašaukimo būti karininku. Jei kas norėtų būti kunigas, bet būtų labai negabus, baigęs maža mokslo, jis neturi pašaukimo būti kunigu. Taigi, vien noro nepakanka.
Nematomi apaštalai
Jei kas turi palinkimą į dvasinį luomą, bet negali pasiekti kunigystės tik dėl per mažo mokslo ar gabumų trūkumo, yra dar kitas kelias Jeigu jis negali būti kunigu, gali būti vienuoliu - broliuku. Nors žmonėms šis luomas atrodo žemesnis už kunigystę, bet Dievo akyse gali būti net priešingai. Juk nesvarbu, kokią rolę kas scenoje vaidina, bet kaip ją atlieka. Gyvenimas yra scena, nuo kurios karaliaus rolę vaidinąs gali būti nušvilptas, o piemenėlio — laurais apvainikuotas. Broliukai nelaiko Mišių, neklauso išpažinčių, nesako pamokslų, nes jie nėra kunigai, bet susiriša su vienuolija tokiais pačiais įžadais, kaip ir vienuoliai kunigai. Jie atlieka įvairius rankų darbus, kurie yra nemažiau reikalingi, negu kunigų dvasiniai darbai. Juk jeigu niekas neišvirtų valgyti, jei niekas nepasiūtų rūbų, tai nė kunigai negalėtų atlikti savo darbų.
Vienuolio broliuko kelias į tobulybę gal yra dar saugesnis, negu kunigo. Kunigas gali lengviau pakilti į puikybę, užsiimdamas įvairiais garbingais darbais, žavėdamas žmones savo pamokslais, konferencijomis, puikiais rašiniais. Fizinis darbas taip nekelia žmogaus į puikybę, todėl yra lengviau išlaikyti gerą intenciją: dirbti ne savo, bet Dievo garbei ir kitų naudai.
Taigi, dabar yra ne laikas pasinerti materializme, patogumų ieškojime, dolerių kalime. Jei tikime, kad Lietuva kartą bus laisva, jei mes ryžtamės jon grįžti, turime pasiruošti, kad būtume jai naudingi. Kai kurie, žinoma, galės padėti ir pinigu, kiti ruošiasi tapti įvairiais profesionalais: inžinieriais, gydytojais, teisininkais. Jie bus labai naudingi mūsų tėvynei. Bet jau minėjome, kad reikės gydyti ne tik suvargusių tautiečių kūnus, bet ir jų sielas. O tų sielos gydytojų — kunigų turime taip maža. Jaunuoliai, sužavėti Amerikos ar kito krašto patogaus gyvenimo, paskęsta materializme, vaikosi beverčius dalykus, užmiršta idealus ir nepagalvoja apie tai, kas aukščiau. Vertėtų susimąstyti, pagalvoti ir pasiryžti.
Juozas Vaišnys, S. J.