Žmonijos gyvenimas — tai milijoninė procesija keleivių, klajūnų, kurie gyvena, dirba, vargsta, pasiilgę šviesos, išalkę poilsio laimėje. Amžiams bėgant atsirasdavo šioje procesijoje žmonių, kurie jautriau išgyveno gaivalingus žmogaus siekimus ir todėl jautė savyje pareigą vadovauti tai galingai žmonijos eisenai, vesdami ją į šviesesnę ateitį. Skardžiu balsu suskambėdavo visiems žadantieji laimę jų komandos šūkiai. Didžiųjų vardus jie sau užsipelnė istorijos lapuose, bet tik todėl, kad pareikalavo iš kitų didelių aukų, daug nekalto kraujo išliejo, palikdami vargui milijonus našlaičių ir verkiančių motinų. Žmonijos laimingos jie nepadarė, nes jos tikrai nemylėjo!
Ir štai tarp tų visų didžių vardų iškyla vienas, šviesus, kaip rytmečio saulė, kuriam yra duota valdžia danguje ir žemėje, kurio gyvenimo misija buvo ir yra rodyti žmogui meilę ir meilės jį mokyti. Jo socialinės doktrinos turinys yra “pertransire bene faciendo” — eiti šiuo žemės keliu, visiems darant gera. Jo vardas yra Kristus. Visais laikais Kristus kreipiasi j tautas, į šeimas, į atskirą žmogų, žadėdamas naują gyvenimą šviesoje, meilėje, laimėje. Kristaus žodžiai yra neklaidingi, nes Jis myli žmoniją, nes dangus ir žemė praeis, o Jojo žodžiai nepraeis, bus realizuoti, taps tikrove visų tų gyvenime, kurie jiems nuoširdžiai tikės.
Tebevaitoja žemė, tautos konvulsingai dreba, griūva valdovų sostai, kylančios naujos idėjinių audrų bangos gresia baisiuoju sunaikinimu ir neaiškiu rytojumi. Modernusis ginklas žada mus išvaduoti, tik greičiausiai tyliam ir laisvam gyvenimui kapuose. Dabar, Šv. Kalėdų proga, Bažnyčia mums vėl primena Išganytojo gimimą Betliejuje.
Jis yra vienintelis Išgelbėtojas ir šių dienų žmonijai, esančiai varge, kančioje, klaidžiojančiai nakties tamsumoje ir nerandančiai išeities. Ir dabar Jis prabyla į mus, patiekdamas nuostabiai gražią programą, paremtą teisingumu ir taika. Jo programos pagrinde yra meilė, galinti duoti žmonijai naują gyvenimo kryptį, nešančią jai šviesius horizontus ir tikrąją laimę.
Bet žmonija, jau tiek daug kartų skaudžiai apgauta, baimingai žvelgia ir į Kristų, norėdama vis naujai išgirsti, ar Kristus, josios Išganytojas, jos naujų laikų Kūrėjas, tikrai ją myli, ar Jis tikrai nori jai padėti jos sunkiame gyvenimo kelyje. Kristus savo dieviškai turiningu gyvenimu klausiančiai žmonijai iškalbingai ir įtikinančiai atsako: “Taip, aš myliu jus ir noriu jums laimės”.
Ramus, susimąstęs eina Kristus Palestinos keliu, lydimas savo apaštalų. Toli horizonte matyti Naimo miestelis. Besileidžiančios saulės spinduliai nuostabiai gražiai dar žaidė miestelio bokštų viršūnėse. Kristus pamato būrelį žmonių, einančių iš miestelio — tai buvo laidotuvės. Nešė mirusį jaunuolį. Senutė motina, našlė, ėjo paskui. Jos veidą gaubė didis skausmas, žinomas tik motinai, netekusiai vienintelio sūnaus. Griuvo jos gyvenimo ramstis, užgeso jos džiaugsmas ir viltis. Praeinančio Kristaus žvilgsnis giliai žvelgė į kenčiančios motinos sielos gelmes. Jis suprato ją. Kristaus akyse sužvilgo užuojautos ašaros. Jis į ją žiūrėjo ir matė visų amžių motinų skausmą bei sielvartą. Dieviškai meilingas ryžtas kilo Kristaus sieloje. Paguosti šią liūdinčią motiną ir suteikti kiekvienai kenčiančiai motinai galingos vilties Kristuje rasti paguodos ir jėgos. “Jaunuoli, sakau tau kelkis”, — prabyla Kristus! Ir Jis grąžina motinai sūnų. Taip mylėti motiną, tėvą, kuriems Jis pats yra davęs visų gražiausias ir garbingiausias pareigas šioje žemėje, tegali tik Kristus, nes Jis myli žmoniją.
J. Augustaitytė - Vaičiūnienė
Kai akmenys nutils giedoję
Po ratais autobusų ir tramvajų
Ir subyrės vitražai tamsūs
Ant mūsų akmeninio kelio,
Rankas iškelsi iš dienos griuvėsių
Į vaikščiojančią tarp žvaigždynų ugnį,
Laukimo valandas supylęs
Į ryto indą mėlyndugnį.
Paskui suradęs užmirštoj šventovėj
Tokią mažytę mielą kerčią...
Ir taip joje tylėčiau amžius —
Nė vieno žodžio neištarčiau.
Čia šalty pervysto vaikutį,
Ir krinta ašaros į ryto indą...
Nebeišgirs pablūdęs miestas,
Iš kur tie dangiški akordai sklinda.
Ir bus gerai, kad čia Tavęs nebesuranda
Medinės samanotos kaukės...
Matysi, kaip pro langus balti paukščiai skrenda,
Kaip mūsų kelias švito, mainėsi ir niaukės.
Esu daktaras. Nepripažįstu nei vaistų, nei operacijų, nei ligonių priežiūros, nei nusikaltimų medicinai, jei nepapiauju ir nepasmaugiu savo pacientų.
Vieną kitą kartą metuose pereinu per ligoninę, užsivilkęs baltą chalatą, nes man tai reikalinga, kad vėl pasijusčiau esąs gydytojas. Manau, kad pripažindamas ne tik medicinos mokslą bet ir ligoninę, kaip man naudingą kai kuriomis dienomis daktariškai nuotaikai sukelti, esu visiškai tvarkoje, kad esu geras daktaras.
II
“Esu katalikas. Nepripažįstu nei pasninkų nei nuodėmių, kuriomis nenusikalstu nei įstatymams nei asmenims. Per Velykas, Kalėdas ir Sekmines nueinu bažnyčion, kad galėčiau dvasiniai atsinaujinti ir sukelti šventadienišką nuotaiką. Manau, kad pripažindamas ne tik Dievą, bet ir Bažnyčią, kaip man reikalingą didžiose šventėse, esu visiškai tvarkoje, kad esu tikintis”.
... ir dar šis tas
Argi tikėsite, kad tuodu laišku būtų rašyti inteligento plunksnos? Pirmojo nesąmonė guli kaip ant delno. Jis čia spausdinamas be kabučių, nes yra mano paties rašytas. Antrasis, jei pastebėjote, kabutėse, yra ištrauka iš vieno skaitytojo ilgesnio laiško. Jame sukurtoji nesąmonė yra nė kiek ne mažesnė už pirmojo, bet ne tokia ryški. Ji ima badyte badyti akis, sugretinus abu laišku.
Be abejo, pasninkai nėra katalikybės esmė. Juk nei plaukai, nei nagai, nei rankos, nei kojos nėra žmogaus esmė. Tat nusišutink plaukus, nukirsk rankas ir kojas, juk vis tiek dar būsi tikras žmogus!
Kaip gaila, kad šitokią “išmintį” gali paberti nemažai metų mokyklos suoluose sėdėjęs žmogus! Jei jis vienas toks tebūtų, pakaktų nusiųsti jam pačiam atsakymą. Deja, panašios galvosenos katalikų yra gerokas nuošimtis. Užtat reikia tą “išmintį” panagrinėti viešai.
Mielas Kunige Jonai!
Neseniai susituokėme. Norime sukurti tikrai laimingą šeimą. Patarkite, kaip išvengti nesantaikos, pasibaigus “medaus mėnesiui” ir prasidėjus kasdienei gyvenimo pilkybei.
Už praktiškus patarimus iš anksto dėkingi
Vytenis su Aldona
Laimingieji Bičiuliai!
Praktiškiausias patarimas būtų šis: paverskite visą moterystės gyvenimą niekada nesibaigiančiu medaus mėnesiu!
— Ar tai įmanoma?
— Neabejoju.
— Kaip?
— Tas klausimas nebeatsakomas vienu sakiniu! Pagalvokite patys, kas daro pirmąsias povestuvinio gyvenimo savaites ir gal mėnesius tokius malonius ir laimingus? Tai sąmoningai ir rūpestingai palaikykite ir toliau ugdykite.
Žinoma, nauja, visa širdimi laukta besimylinčiųjų bendro gyvenimo šviežiena viską nudažo skaisčiausiomis spalvomis ir neleidžia pasirodyti šiurkštesniajai gyvenimo tikrovei. Bet atidžiau panagrinėję, pastebėsite dar vieną labai būdingą tam laikotarpiui savybę: tai nuoširdžios abiejų pastangos viens kitam patikti, stačiai pataikauti. Tuo metu nei vyras nei žmona nesidomi savimi. Visas jų dėmesys yra pavergtas “antrosios” pusės. Jei įstengtų dangų nulenktų “jam”, “jai” laimingesnei padaryti. Tas visiškas savo širdies, minčių ir valios, sielos ir kūno atidavimas “kitam” daro jaunavedžius laimingus. Todėl “pratęsti medaus mėnesį visam gyvenimui” reiškia ne ką kitą, kaip, beaugant vedybinio gyvenimo metų krūvai, lygiai ugdyti savyje visišką pasivedimą viens kitam, pamirštant patį save! Nei vienas nei antras neieškokite moterystėje savo paties laimės, o Vytenis “iš kailio tesineria” padaryti laimingą savo Aldutę, o Aldona, savęs nesigailėdama, tesistengia kuo daugiausiai laimės suteikti Vyteniui. Tada būsite abu laimingi.
Prarastas moteriškumo supratimas
Kai stebime modernųjį gyvenimą, esame verčiami šaukti su karalium Saliamonu: “Kas suras šaunią moterį?!” Mes pastebime moderniąją moterį vis labiau įvairiais būdais nusigręžiančią nuo tikrojo moters idealo. Kokiu būdu žmonės prarado mylinčios ir besiaukojančios moters sąvoką, o vietoj jos pastatė moterį profesionalę? Trys veiksniai prisidėjo prie moters idealo sudarkymo : Liuterio reformacija, perversmas industrijoj, feministinis sąjūdis.
1. Reformacija buvo ultra-vyriškas sąjūdis, mažai kreipiąs dėmesio į moters ypatybes ir jos paskirtį. Kai bendruomenė praranda katalikiškąją galvoseną, drauge ji praranda pilno pasiaukojimo idealą, sakramentalinio malonės gyvenimo supratimą, pagarbą moterystei, trumpai — visus principus, surištus su moters misija ir jos kilnumu.
2. Prie moteriškųjų savybių principinio nuvertinimo dar prisidėjo ir perversmas pramonėje, atnešęs didelių ekonominių ir socialinių pakeitimų. Prieš gerą pusšimtį metų, kai namų pramonė turėjo labai daug reikšmės, moteris buvo ekonominio šeimos gyvenimo centras. Bet pamažu daugelis tų priemonių, kuriomis ji tarnavo savo šeimai ir ugdė pačią save ir dėl kurių ji buvo taip kitų vertinama, pradėjo slysti jai iš rankų. Kuo ne visa, ką pirma moteris gamino pati, dabar yra gaminama fabrikuose. Daugelis dalykų, per kuriuos ji galėjo pasišvęsti šeimai, neteko savo vertės. Tuo pačiu laiku medžiaginiai reikalai išlaikyti šeimai dažnai vertė ją išeiti prekyvietėn, fabrikan ar tarnybon, atitolino ją nuo šeimos ir nuo svarbiausių moteriškų pareigų.
3. Trečioji priežastis, prisidėjusi prie tikrojo moteriškumo praradimo, buvo feministinio sąjūdžio klaidos.
Feminizmas gimė iš natūralaus moters pasipriešinimo visokiam jos slopinimui, kurį ji pajuto vyriškos dvasios ir išsiplėtojusios pramonės kultūroj. Feministės triukšmingai reikalauja lygybės. Deja, tos lygybės jos reikalauja vyriškuose dalykuose. Visos jų kovos nieko gero neatnešė, o tik prisidėjo prie naikinimo tų dvasinių ypatybių, kurios skiria moterį nuo vyro. Ji tapo beždžioniško vyro pamėgdžiojimo auka. Feminizmas yra siekimas vyro idealo, kaip vienintelio idealo. Feministės visiškai prarado pasitikėjimą savimi, kaip moterimis. Jų pastangos parodyti, kad “visa yra gera, kas vyriška”, išduoda jų netikrumą ir tylų prileidimą, kad moteris stovi žemiau negu vyras.
Kai lūpos tyliai kartoja angelo žodžius: “sveika, Marija, malonės pilnoji” ir širdis plaka ilgesiu, aš stengiuos prisiminti visa, ką gražiausio esu matęs Dievo darbuose. Tačiau nieko nerandu, su kuo galėčiau palyginti grožį Tos, kurią sveikinu...
Niekuomet neišdils iš mano atminties rytmečiai, kai saulė, didelė, raudona, iš melsvo miško išnirus, maudydavos stikliniuos Zarasų ežeruos. Kai ji didi, it karalienė, gegutės “kukū” lydima, kopdavo į aukštą dangų aušros nudažytu taku. Bet Tu, Marija, daug gražesnė... Auksiniai rytmečiai — tik keli Didžiojo Menininko teptuko brūkšniai, keli mažučiai Jo išminties spindulėliai. O Tavo sieloje — Jo malonės pilnybė: “sveika, malonės pilnoji!”
Kai tėviškėje giedrią žiemos naktį šviesdavo pilnatis, išeidavau pasivaikščioti. Tų mėnesienų ir šiandien, po tiek jau metų, vis nebegaliu užmiršti. Ar galėtų būti kas nors gražiau, paslaptingiau ir poetiškiau, negu keliauti balta, baltutėle sniego antklode užtiestais tyliais, tyliais laukais? Ar galėtum rasti ką nors nuostabesnio, kaip tokią naktį fantastiški miško šešėliai, išraižyti sniege?
“Mano Dieve”, — nenoromis prabildavo širdis, — “gerasis Dieve, kurs mėgsti daryti gera ir slėptis už savo darbų, nuo miegančio žmogaus akių Tu paslėpei gražiausiąjį paveikslą, kurį žemei nutapei ir vidunakčiui liepei prabilti poezija, kuri prašoka žodžio galią. Bet Tu, Marija, dar gražesnė... Deimantiniai žiemos vidunakčiai — blankūs Didžiojo Menininko pėdsakai, tik mažučiai Jo grožio spindulėliai. O Tavo sieloje Jo malonės pilnybė: “sveika, malonės pilnoji!”
Gera pasilikti vienatvėje su Tavimi. Marija, tik su Tavim viena, ir pasidžiaugti paveikslu, kurį jaunatvėje išsinešiau iš savo tėviškės bažnyčios: Mergelė baltu rūbu, žydria juosta apjuostu, su maldai sudėtomis rankomis ir žvilgsniu pakeltu į dangų. Apie Jos galvą dideliu ratu dvylikos žvaigždžių vainikas, po dešiniąja koja žalčio galva, o po kairiąja mėnulio delčia.
Šventasis Tavo, Marija, paveikslas, įsispaudęs vaiko sieloje, tapo stiprybe jaunatvės kovose ir džiaugsmu laimėjimuose. O šiandien, tamsiausiose mūsų gyvenimo dienose, jis — man didelė viltis ir pasitikėjimas. Neapvils jis manęs! Tu, Skaisčiausioji Mergelė, savo malonių pilnybėje radai galią nugalėti senąjį žaltį — blogio versmę, užnuodijusią žemę. Dievo pažadas: “Padarysiu nedraugystę tarp tavęs ir moteriškės”, išsipildė Tavyje. Tau pergalė užtikrinta: “Ji sutrins tau galvą”.
Lemiamoji su juo kova jau įvyko Golgotos viršukalnėje, kur Tu po kryžium stovėdama, tvirta, kaip Tavo meilė, už mūsų gyvenimą savo Sūnų aukojai.
Pajusk, širdie, Motinos skausmą ir verk su pranašu Jeremiju, mačiusiu busimąją išganymo dramą ir raudojusiu dėl Nekaltosios ir su Ja: “Verkte verkė naktį, ašaroti Jos veidai... Nėra nei vieno iš artimųjų, kurs Ją ramintų: visi draugai Ją paniekino ir tapo priešai (1, 2). Kam prilyginsiu Tave, su kuo sugretinsiu Tave, Jeruzalės Dukra? Kaip paguosiu ir kaip suraminsiu Tave, Siono Mergele?... Didelis, kaip jūra, Tavo liūdesys (2, 13). O jūs visi, keliaujantieji žemės vieškeliais, stebėkite ir pasakykite, ar yra skausmas didesnis už mano skausmą?...” (1, 12).
Tu laimėjai, Marija, o Tavyje laimėjom mes visi, kaip visi buvom žuvę Ievoje. Mūsų laimėjimas — Jėzaus Kristaus Išganytojo pergalėje. Laimėjome, nes “nei daugelis vandenų nepajėgė užgesyti Tavo meilės ugnies” (G. Giesmė, 8, 7). Senasis žaltys — revoliucionierius prieš tiesą ir žmogaus prigimties klastingas priešas buvo sutriuškintas ir jo išdidžioji galva padėta po Tavo, Nuolankiosios Mergelės, kojomis. Nuo dabar jis neturės daugiau galios ant mūsų, jei mes patys laisvai ir noriai per nuodėmę jam nenusilenksim.
Kai kurie sako, kad Jėzus nenumirė, bet mokiniai Jį dar gyvą nuėmė nuo kryžiaus. Prašyčiau argumentų prieš tokius tvirtinimus. S. J.
Iš klausimo atrodo, kad Jūsų ausį palietė iš kažkur atklydęs dar 18 amžiaus racionalistų ir 19 amžiaus liberalų šauksmų aidas. Sakau “aidas”, nes šiandien šauksmų jau negirdėti: nedrąsu šaukti prieš istoriniais dokumentais ir net gydytojų tyrinėjimais paremtus faktus.
Kas tik nebuvo jų išgalvota, kas tik nebuvo jų prikalbėta prieš Jėzaus dieviškumą: evangelijos neistoriškos — ten tik pasakų ir mitų rinkinys; stebuklai negalimi, nes negali būti antgamtinių dalykų. Vieni sakė, kad Kristus buvo apgavikas, kiti — kad nesveiko proto, treti “atrado”, kad Jo visai negyventa, kad Kristus yra ne istorinis, bet tik legendarinis asmuo, žmonių fantazijos padaras. Vieni kitus barė, vieni kitus koliojo, kad renkasi netinkamus argumentus, bet kiekvienas stengėsi kitus įtikinti, kad Kristus ne Dievas. Juk tik tokiu atveju galima pateisinti savo netikėjimą...
Kas, kada ir kaip kalbėjo, kad Jėzus nemirė?
Pirmasis šią “tiešą” paskelbė Heidelbergo universiteto profesorius G. Paulus pabaigoje 18 šimtmečio, po to, kai Hamburge nesėkmingai, pasibaigė prof. Reimarus’o bandymai įrodyti, kad evangelijos nėra istorinis dokumentas. Tada Paulus ėmė skelbti, kad visai nesą reikalo tai įrodyti. Evangelijos istoriškos, bet jose pasakojami stebuklai reikia teisingai suprasti: pats faktas bent esmėje yra teisingas, bet jį pasakojusio evangelisto sprendimas — klaidingas. Štai, pavyzdžiui, duonos padauginimo stebuklas. Jėzus ir Jo mokiniai, kurie tyruose buvo iš anksto apsirūpinę maistu, dalinosi su kai kuriais pamokslų klausytojais, neturėjusiais maisto. Savo pavyzdžiu paskatinę visą minią panašiai elgtis. Šio įvykio atvaizdavimas apaštalų buvo išpūstas... Aklųjų pagydymas taip pat nebuvęs stebuklas: Jėzus žinojęs specialius vaistus, kuriais išgydydavęs akluosius. Lozoriaus ir paties Jėzaus atsikėlimas iš mirties buvę ne kas kita, kaip atsibudimas iš letargo...
Taigi, Jėzaus “stebuklai” nėra tikri stebuklai, o tik karitatyviniai veiksmai, mediciniška pagalba arba atsitiktiniai supuolimai. Kalbėti apie stebuklus yra nesąmonė, nes antgamtinis pasaulis neegzistuoja.
Liberalai, nors racionalistus daugeliu atvejų kritikuoja, tačiau tyliai naudojasi tais pačiais principais ir daro tas pačias išvadas. Pavyzdžiui, Renan 1863 m. išleistame savo garsiame “Jėzaus gyvenime” apie evangelijų stebuklus taip rašo: “Šimto antgamtinių įvykių 80% — gryna liaudies fantazija; likusius 20% galima eliminuoti prileidus, kad Jėzus buvo geras vaistininkas”... Bendrai, į tą Jėzų, kuris “buvo nužudytas už miesto vartų, paskiau manyta, kad jis prisikėlė iš mirties”, nesą verta kreipti dėmesio: “kai kurie iš jo norėtų padaryti išminčių, kiti filosofą, patriotą, geraširdį vyrą, moralistą, šventąjį. Nė vienas iš šių jis nebuvo. Jis buvo burtininkas (žavėtojas)”...
Kuo tikėti?
Jeigu dėl šių žmonių ir jų sekėjų tvirtinimų Tamsta abejoji Kristaus mirties tikrumu, norėčiau, kad atkreiptumei dėmesį į nepaprastai abejotiną, be jokių įrodymų, jų tvirtinimą. Kaip galėjo jie tai sužinoti tik... po 17-kos amžių? Per visą 17 šimtmečių niekas nebuvo suabejojęs Jėzaus tikra mirtimi. Taip buvo dėl to, kad Jėzaus laikų liudininkai, ne tik draugai, bet ir priešai, tuo neabejojo — faktas buvo perdaug aiškus. Net žydų vadai, kurie Jo labiausiai nekentė, taip pat tik paskelbė: sargybiniams miegant, atėjo Jo mokiniai, Jį pavogė ir paslėpė (pal. Mt. 28, 13-15). O Jėzaus draugai, patys įvykius pergyvenę, vienbalsiai liudija: Jėzus tikrai kėlėsi. Vadinas, tikrai buvo miręs.
ĮVAIRŪS straipsniai
PRIE ŠEIMOS ŽIDINIO
JAUNIMO PASLAPTYS
RŪPIMIEJI KLAUSIMAI
Du margi laiškeliai (“Ku-Klux Klan’o baltos kaukės”
ir “Kada susilpnėjo žmogaus valia?”) ..................... II, 111
Keletas trumpų paaiškinimų — J. Vaišnys, S. J. ........... II, 143
ir “Kada susilpnėjo žmogaus valia?”) ..................... II, 111
Keletas trumpų paaiškinimų — J. Vaišnys, S. J. ........... II, 143
EILĖRAŠČIAI
N. P. Seserų Spaustuvė, Putnam, Conn.