J. Augustaitytė - Vaičiūnienė
Kai akmenys nutils giedoję
Po ratais autobusų ir tramvajų
Ir subyrės vitražai tamsūs
Ant mūsų akmeninio kelio,
Rankas iškelsi iš dienos griuvėsių
Į vaikščiojančią tarp žvaigždynų ugnį,
Laukimo valandas supylęs
Į ryto indą mėlyndugnį.
Paskui suradęs užmirštoj šventovėj
Tokią mažytę mielą kerčią...
Ir taip joje tylėčiau amžius —
Nė vieno žodžio neištarčiau.
Čia šalty pervysto vaikutį,
Ir krinta ašaros į ryto indą...
Nebeišgirs pablūdęs miestas,
Iš kur tie dangiški akordai sklinda.
Ir bus gerai, kad čia Tavęs nebesuranda
Medinės samanotos kaukės...
Matysi, kaip pro langus balti paukščiai skrenda,
Kaip mūsų kelias švito, mainėsi ir niaukės.