Prašome paskaityti ir išgirsti šį Vokietijoje pasilikusiųjų brolių šauksmą, siunčiamą po platųjį pasaulį išblaškytiems, bet dvasia ir vieningumu stipriems lietuviams.
 
      Praėjusių metų viduryje, perdavus tremtinius vokiečių globon, buvo uždaryta didžioji dalis mūsų tautinių mokyklų. Tik po atkaklios kovos pavyko kai kur dar gauti vieną kitą menkai apmokamą mokytojo etatą ir tai tik su sąlyga, kad būtų pakankamas mokinių skaičius. Toji sąlyga tačiau nelengvai išpildoma, nes mūsų žmonės gyvena mažomis grupėmis išblaškyti tarp kitų tautybių tremtinių arba privačiai tarp vokiečių. O lietuviukų Vokietijoje šiuo metu turime dar arti 3000! Tik nepilni 400 lanko lietuviškas mokyklas, o kiti priversti ieškoti šviesos vokiečių mokyklose, kuriose, kaip seniau, taip ir dabar, dar mokoma, kad kryžiuočiai buvę Lietuvos kultūrintojai ir geradariai... Tose mokyklose mūsų vaikų nutautimas vyksta pasibaisėtinu tempu. Jau po pusės metų 7—9 metų vaikas pradeda skaičiuoti tik vokiškai, po kito pusmečio jis pradės jau ir galvoti ir kalbėti tik vokiškai. Tūkstančiai Maž. Lietuvos lietuvių vaikų jau gerokai pamiršę savo gimtąją kalbą. Jau ir lietuviai tėvai priversti su savo vaikais kalbėti vokiškai.
 
      Kyla tat klausimas: nejaugi tik tam gelbėjo lietuvės motinos savo kūdikius, bėgdamos per fronto linijas, besislapstydamos nuo bombų, kad dabar atiduotų juos svetimiesiems?
 
      Ar gi tam vargo lietuviai mokytojai skurdžiose tremties mokyklose, kad dabar kita sėkla būtų sėjama? Ar gi tam dabar lemiamą kovą kovoja Lietuvos partizanai, kad laisvės valandai atėjus, susilauktų sugrįžtančių lietuviškai kalbėti nebemokančių tremtinių?...
 
      Ne, mes negalime, mes neturime teisės lengva sąžine numoti ranka į šį reikalą! Už jaunosios kartos išlikimą atsakome prieš tautą visi, nežiūrint kur mus likimas būtų nubloškęs.
SOFIJA PIPIRAITĖ
Kai naktį tamsiausiąją, naktį miglotą 
Žvaigždė sužibės — ir viltis mums atgyja.
Virš riedančių tankų, virš trenksmo armotų 
Sužibėk, sužibėki, Marija.
 
         Jautri tu be galo, labai gailestinga.
         O žemėj vien ašaros, kraujo upeliai.
         Ir kerštu mums lyja, neapykanta sninga,
         Ir tako surast nebe galim.
 
Ir tu juk, o Motin, stovėjai po kryžium,
Iš skausmo alpai: “O sūnau, o sūneli...”
Taip daugel išėjo, taip daugel negrįžo...
O širdį taip gelia, taip gelia...
 
         Tau savąjį skausmą padėsiu po kojų,
         Ir viltį padėsiu, lyg palaužtą leliją.
         O spindėk, o žibėk, o nušviesk mums rytojų,
         O tyliausioji žvaigžde, Marija.
 
     Daugelis mūsų tikrai prisimena, kaip mamytė sakydavo, kad garnys atnešė broliuką ar sesutę.
 
     —    Bet, mamyte, — klausia vaikas, — iš kur garnys gavo šitą vaikutį?
 
     —    Garnys, bežvejodamas, bevarliaudamas, rado pelkėse vaikutį, jį atidavė pribuvėjai, o ta jį atnešė mums.
 
     Vaikas tiki, nes mamytė taip sako. Bet kažin kaip ilgai jis bus garnio pasaka patenkintas ? Kas bus tas, kurs tą garnio istoriją sugriaus vaiko galvutėje? Gal tai bus pati mamytė, kuri, vaikui jau kiek paūgėjus, prie tinkamos progos pati pasakys, kaip vaikai atsiranda pasaulyje ir kaip jis pats atsirado. O gal tai bus tėvelis, gal vyresnieji broliai ir sesutės, gal tarnaitė, o gal tie draugai ir draugės, su kuriais jis žaidžia kieme ar gatvėje.
 
     Nėra abejonės, kad seniau lytiniai dalykai buvo gvildenami kitaip, negu dabar, sakyčiau, su didesne pagarba. Pažiūros buvo tokios, kad netikdavo kalbėti, diskutuoti viešai apie lytinius dalykus. Taip pat ir santykiai su priešingos lyties asmenimis buvo kitoki. Tėvai ir auklėtojai neleisdavo kad mokiniai “flirtuotų” su mergaitėmis, kad draugautų, tėvams nežinant. Galėtų kilti klausimas, ar tokiu būdu pasisekdavo atitraukti jaunus žmones nuo “užginto vaisiaus”. Be abejo, visais laikais būta morališkai pakrikusios jaunuomenės, bet vis dėlto pasitaikydavo ir labai skaisčių jaunuolių. Kas daugiau pažįsta mūsų šventąją Lietuvą, žino, kiek daug jaunų žmonių ateidavo į kunigų seminarijas, į vyrų ir moterų vienuolynus, kurių nekaltybė buvo nepaliesta. Manau, kad drąsiai galima tvirtinti, jog Lietuvoje didelis skaičius jaunuolių ateidavo iki pat moterystės, neturėję santykių su kitos lyties asmenimis nei su savo būsimu vyru ar būsima žmona.
 
     Manyčiau, kad pirmoj eilėj reikia už tai padėkoti pamaldžiai lietuvei motinai ir santūriam tėvui, kurie savo pavyzdžiu saugodavo vaikus nuo papiktinimo. Po jų nuopelnas tenka kunigams, per pamokslus ir klausykloje mokiusiems, raginusiems ir skatindavusiems jaunus bei suaugusius. Žinoma, klaidų pasitaikydavo, bet niekas jų nedailindavo, nuodėmę laikydavo nuodėme, ir atgaila būdavo tikra, nuoširdi. Didelis nuopelnas priklauso ir Lietuvos valdžiai, kuri savo mokyklose ir kitose įstaigose, bendrai kalbant, stengėsi išlaikyti krikščionišką moralę. Taip visiems drauge veikiant, Lietuvoje buvo gana aukštas morališkumas ir skaidri aplinka. Jaunas Lietuvos pilietis savaime įaugdavo į tą sveiką ir taurią aplinką.
 
     Kartą, man esant mažame studenčių būrelyje, viena studentė prisipažino, kad ji savo gyvenime dar nė karto nėra pasibučiavusi su berniuku. Kita proga paminėjau šį faktą, kalbėdamas studentėms ir pasakiau, kad tai yra labai gražus pamokantis įvykis. Bet studentės nustebusios man sakė: “Tėve, ar tai yra koks nepaprastas įvykis? Tarp mūsų yra daug tokių”. Man toks jų pasakymas padarė labai gražų įspūdį. Pamačiau, kad vis dėlto yra stiprios valios ir aukštos dvasinės kultūros jaunimo. Šis jaunimas rūpindavosi tobulybe ir savo sielos reikalais. Taip, tai būdavo gintaro ir vaidilučių šalyje!

       Atsargiai skaitykite šiuos atsakymus! Nors juos atiduodu spaudai, bet tai dar nereiškia, kad sutikčiau su kiekviena mintimi. Tik noriu, kad paaiškėtų šių dienų žmonių pažiūros į taip svarbius šeimos gyvenimo klausimus. Vėlesniuose laiškuose ne tik bus atsakymas ponui Chrizui, bet panagrinėsime ir čia atspausdintus atsakymus krikščioniškosios dorovės šviesoje. O dabar štai dar du įdomūs ir reikšmingi laiškai iš mielųjų skaitytojų.

 
Kunigas Jonas
 
Vedęs šeimos tėvas:
 
      “Atrodo, kad žmona kažkodėl nebuvo įtraukta nei į kultūrinį, nei į visuomeninį gyvenimą nei į materialinį darbą. O gal dėl per didelio liuksuso jai net namų apyvokos užsiėmimai buvo kuriam laikui nuimti. Toks dykiniavimas pastumia net ir gerą žmogų bodėtis, neapkęsti monotoniškos kasdienybės ir ieškoti vėjavaikiškų užsiėmimų ir jais vėliau žavėtis. Tai galima pataisyti, duodant jai jos pačios priimtą naują gyvenimo planą.
 
      Ir didžiausią meilę visada ir be išimčių atšaldo nepasitikėjimas. Chrizo, atrodo, žaista su ugnimi, ypač jei žmona buvo tikrai įsižiūrėjusi į kitą vyriškį. Dabar atgauti jos pasitikėjimą jau neįmanoma, nes sukurti toje pačioje širdyje antrą kartą ugnelę, reikia, kad išorinės aplinkybės vyrą jai padarytų vėl nepakeičiamą. Tai be galo sunku, jei ji jau pastebėjo, kad taip jai geriau: mažiau susensta ir išlaiko daugiau žavumo.
 
      Jei žmona savo galvosena, savo padėtimi ir visu kuo yra žymiai pranašesnė už vyrą, tai ji, neturėdama kūrybinio užsiėmimo, vis tiek jį kada nors paniekins.
 
      Peršasi išvada: tegul Chrizas gyvena su ja, per daug jos nepersekiodamas, nes ji nebuvo jam bloga, nei nemetė jo ilgesnės ligos metu”.
 
“Chrizo žmona” aiškinasi
 
      Atrodo, kad viena “L. L.” skaitytoja turėjo labai panašių pergyvenimų su savo vyru, kaip p. Chrizas su savo žmona. Ji, matyt, įsitikino, kad jos vyras kreipėsi į kun. Joną, prašydamas patarimo ir todėl nori Chrizui paaiškinti, kodėl ji šiandien yra tokia, o ne kitokia. Bet galime nuoširdžiai paliudyti, kad čia pasirašiusi “Chrizo žmona” nėra jo žmona. Jos laišką dedame tik dėl to, kad jis yra labai būdingas mūsų laikams ir išduoda daugelio moterų galvoseną. Tiek p. Chrizas, tiek kiti ras jame įsidėmėtinų minčių.
 
“Chrizai!
 
      Tavo laišką skaičiau. Jis primena man labiau kaltinimo aktą, negu išpažintį, nes išpažintis yra veidrodis, kuriame matome savo blogumus, o ne svetimus. Tu sakaisi esąs be galo geras ir prieš Dievą teisus, nes esi įvykdęs visus savo prie altoriaus duotus pažadus. Tik aš viena esanti bloga, ir tau ir Dievui sulaužiusi savo priesaiką.
 
      “Laimingos šeimos visos panašios, bet kiekviena nelaiminga turi savo atskirą kelią” (L. Tolstojus). Aš nenorėčiau teisintis. Noriu tik pravesti tave tuo keliu, kuriuo aš ėjau ir iš kurio mūsų šeimos gyvenimas iškrypo į šunkelius. Jei ėjome prie altoriaus, tai esame tikintieji. Bet tikėjimas nėra tik pripažinimas Dievo buvimo, o taip pat ir pripažinimas Jo įsakymų, kuriuos mes turime vykdyti. Yra pasakyta “mylėsi savo artimą, kaip pats save”. Tad ištarę, kad mylėsime vienas kitą, davėme priesaiką, jog tą įsakymą vykdysime savo tarpe labiau, negu tarp kitų žmonių.

 

Gerbiamas Kunige,
 
     Baigiau gimnaziją. Maniau, kad būsiu laiminga, pasibaigs visi mano vargai, bet matau, kad jie dabar tik prasidėjo. Kai sėdėjau mokyklos suole, vienintelė mano baimė buvo, kad neiššauktų atsakinėti pamokos nepasiruošusios, kad negaučiau blogo pažymio. Kartais, tiesa, tekdavo šiek tiek pasukti galvą, kur eisiu šeštadienio vakarą, kuria suknele vilktis, kad būčiau gražesnė. Tai ir visos mano gimnazistiškos problemos. Bet dabar... Stoviu prieš ateitį, stoviu kryžkelėj ir nežinau, kur pasukti. Lyg tas paukščiukas, išrėpliojęs iš lizdelio, tupiu ant vėjo blaškomos šakos ir nežinau, kur skristi. Net nežinau, ar jau mano sparniukai pakankamai tvirti, kad galėčiau skristi, gyventi be mamos.
 
     Marijos Nekalto Prasidėjimo seserys: naujokė ir profesė prie lietuviško kryžiaus; arkiv. J. Matulevičius, jų įsteigėjas; Putnam, Conn.
apačioj — seselių namai
 
     Žinau, kad reikia ryžtis, pagalvoti apie ateitį, ką nors pasirinkti. Suprantu, kad galima daug ką pasirinkti, bet visa tai yra tik priemonės. Mano, kaip ir kiekvienos mergaitės, tikslas yra tik vienas: išsirinkti sužieduotinį. Bet čia ir yra visas sunkumas, nes nežinau, kokį, nežinau, katrą iš dviejų. Būdama gimnazijoje, esu draugavusi su vienu kitu berniuku, bet tos draugystės buvo tokios nepastovios, taip dažnai keitėsi. Mano širdis vis ieškojo idealaus sužieduotinio, bet jo, deja, nerado.

       Tai atsitiko Romoje prieš keletą metų. Buvo pats pavakarys. Saulė jau blėso, kaip paskutinės anglys krosnyje. Aš sėdėjau po milžinišku eukaliptu prie mažo išblukusios geltonos spalvos staliuko.

 
      —    Du puodelius kavos, — paprašiau patarnautojo.
 
      —    Signore, ar jūs laukiate svečio?
 
      —  Ir dar kokio, — nusijuokiau.
 
      —    Tai gal geriau atnešiu kavą, kai jūsų svečias atvyks ?
 
      —    Jis jau ateina, — parodžiau ranka į kitą aikštės pusę.
 
      Pro Portą Pia Vartus išlindo vyro figūra. Vyras buvo stambus, o jo rankos — kaip didelės valties irklai — judino visą kūną ir stūmė į priekį. Vienoje rankoje jis nešėsi skrybėlę, kuri prieš dešimtį metų galėjo būti mėlynos spalvos, o šiandien atrodė, kaip chameleonas: žiūrint, prie kokios spalvos ją pridėsi. Aš stebėjau jį einantį sunkiu, bet drąsiu žingsniu. Laikas nuo laiko jo kairys bato užkulnis užkliūdavo už dešinės kelnių klesnės. Tada jis automatiškai atsisukdavo į užpakalį, o tik paskiau mesdavo akis į dešinę kelnių klešnę ir nusišypsodavo, lyg sakydamas: “Dar ne”. Priėjęs prie eilės po eukaliptais sustatytų staliukų, jis pradėjo dairytis. Aš pakėliau ranką ir pradėjau mojuoti. Ranka, matyt, užkliuvo už jo akių, nes jis vėl nusišypsojo — šį kartą visu veidu — kaip vaikas, gavęs pinigų ledams nusipirkti. Prisiartinęs prie mano staliuko, dribo į kėdę, kaip paleistas bulvių maišas. Net kėdė suspiegė. Jis judino rankoje skrybėlę galvodamas, kur ją padėti. Skrybėlė atrodė, kaip vaivorykštės juosta purvinoje baloje. Tik išblukusios geltonos staliuko spalvos joje trūko. Po keliolikos sekundžių jis atsargiai padėjo ją ant žemės.
 
      — Na, kas naujo? — paklausė jis. Dar karšta. Grįžtu iš Colosseo. Dar turėsiu eiti į Pantheon. Primink man, kai bus devynios valandos. Žinai, negaliu praleisti dienos, nenuėjęs į abi vietas. Juk tai seniausi Romos pastatai. Du tūkstančiai metų įrašyti jų sienose ir žemėje. Kiek veidų jos matė, kiek paslapčių sugėrė. Ir kiek kraujo?... Žinai, man baisiai patinka kraujas. Ypač kūdikio kraujas. Toks šviežias, karštas ir gaivus. Svaiginantis, sakyčiau.
 
      Aš nusišypsojau. Kai mes susitikdavome, paprastai, jis kalbėdavo.
 
      —    Na, tai kas naujo? — jis vėl paklausė.
 
      —    Nieko, — atsakiau abejingai. Baigiu rašyti straipsnį apie motiną.
 
      Jo veidas susiraukė.
 
      —    Kodėl apie motiną? Ar negalima rasti rimtesnės temos? Žinoma, — jis staiga atslūgo — priklauso, ką pats nori rašyti apie motiną. Motina. — Jis ciaptelėjo lūpomis. — Koks žodis. Ir kokia tragedija.
 
      — Liūdnas šypsnys nuskrido jo veidu. — Žinai, kai ateina Motinos Diena, kai skaitau tas marias skystų žodžių, keliančių į aukštą dangų motinos dorybes, tarsi ji neturėtų jokių ydų, man pasidaro šlykštu. Taip, šlykštu. — Jis aplaižė savo sausas lūpas. — Kas man motina? Ką aš jai skolingas?
 
      —    Gyvybę, — pasakiau ramiai, žiūrėdamas į besiraitantį cigaretės dūmą.
 
      —    Gyvybę? — jis pašoko. Pats nebūk juokingas. Tai pati natūraliausia motinos funkcija. Kitaip ji nebūtų motina.
 
      —    Bet ar to neužtenka būti motina?
 
      —    Žinoma, kad neužtenka. Mes norime ir laukiame ko nors pozityvaus. Vaikus gimdyti dar ne viskas. Tai tik pati pradžia. Juk visa gyvoji gamta gimdo. Bet motinos žudo vaikus. Taip, žudo. Dar vakar skaičiau. Viena statistika sako, kad kiekvienais metais visame pasaulyje nužudoma apie 50.000.000 kūdikių. Kas juos žudo? Motinos. Motinos arba jų priprašytos bobutės ir šundaktariai. O šiandien ir diplomuoti chirurgai, kuriems pinigas svarbiau negu mažo ir dar svetimo kūdikio gyvybė. Įsivaizduok motiną, mokančią pinigus už savo kūdikio nužudymą.
 
      —    Tai yra išimtys, — ištariau atsidusdamas.
DU MARGI LAIŠKELIAI
 
KU-KLUX KLAN’O BALTOS KAUKĖS
 
     Mielas Drauge, aš jau senokai rengiausi parašyti Jums porą žodžių apie Ku-Klux Klan. Jūs, tur būt, būsite neseniai skaitę spaudoje apie kelių asmenų pastangas — berods, Filadelfijoje — surikiuoti labai išsklydusias Ku-Klux Klan’o eiles ir sustiprinti jas naujomis jėgomis. Ar šios pastangos atneš norimų vaisių, parodys ateitis. Atrodo, kad Ku-Klux Klan’ą teks palikti istorijos puslapiuose, nebent galimas juodosios ir baltosios rasės interesų susikryžiavimas Amerikoje užpils naujos alyvos ant senos ugnies.
 
     Ku-Klux Klan — slapta organizacija — įsisteigė Pulaski, Tenn., apie 1865 metus. Pirmieji šios organizacijos tikslai buvo, palyginti, nekalti. Vis dėlto, vėliau organizacijos veidas visiškai pasikeitė. Po Laisvių Įstatymo — sulyginančio visus Amerikos gyventojus — paskelbimo Jungtinių Valstybių pietuose atsirado visa eilė naujų ir, gal būt, nepramatytų problemų. Tūkstančiai negrų išėjo iš vergijos ir — pagal naują Laisvės Deklaraciją — tapo laisvais ir pilnateisiais piliečiais. Deja, daugelis politikų ir gobšių prekybininkų pasijuto pašaukti išnaudoti staiga susidariusią ir labai dėkingą padėtį ir prilaikyti negrų veržimąsi į socialinio gyvenimo laisvę. Ku-Klux Klan pasiryžo prižiūrėti negrus, kontroliuoti jų ekonominį ir socialinį gyvenimą ir bausti išsišokėlius ir prasižengėlius. Labai daug žiaurių ir nelegalių darbų buvo atlikta Ku-Klux Klan’o vardu.
 
     Pirmasis Ku-Klux Klan’o susirinkimas nutarė išrinkti Didįjį Ciklopą arba prezidentą; Didįjį Turką arba maršalą; Didįjį Iždininką ir du Liktorius. Buvo paskirtas tam tikras narių skaičius, sudarąs gvardiją vidaus ir išorės saugumui palaikyti. Kiekvienas narys turėjo įsigyti baltą kaukę, aukštą ir smailu galu kepurę — sūrmaišio pavidalo — ir ilgą apsiaustą, uždengiantį visą kūną. Aukšta, smaila kepurė turėjo paaukštinti žmogaus ūgį ir visam pavidalui suteikti panašumą į šmėklą. Kiekvienas narys turėjo švilpuką, kuriuo — pagal slaptą Morzės abėcėlę — susisiekdavo su kitu nariu. Labai greitu laiku Ku-Klux Klan išaugo į labai didelę ir labai galingą organizaciją —- Imperiją Imperijoje — ir jos nutarimai būdavo įstatymas visiems krašto ar apylinkės gyventojams. Didysis Ku-Klux Klan’o suvažiavimas 1867 metais Nashville, Tenn., nutarė sucentralizuoti visą veikimą ir išrinkti naujus vadus visai organizacijai. Tokiu būdu atsirado Didysis Vizyris, valdąs nematomąją Imperiją su dešimčia Genijų. Jo valdžia buvo tikrai diktatoriška. Didysis Drakonas su aštuoniomis Hydromis valdė vieną nematomos Imperijos provinciją ir tt.
 
     Minėtasis Nashville susirinkimas paskelbė deklaraciją, kurioje sakoma, kad Ku-Klux Klan’as pripažįsta Jungtinių Valstybių Konstituciją ir visus įstatymus; stengiasi padėti silpniems, bejėgiams ir neteisingai apkaltintiems; pasiryžta saugoti Jungtines Valstybes nuo bet kokių svetimų įtakų ir žiūrėti, kad Jungtinių Valstybių įstatymai būtų visų vykdomi. Šita deklaracija nusako tikslus labai bendrais bruožais ir atveria vartus į sauvaliavimą. Nenuostabu, kad šita organizacija atliko nesuskaitomą eilę smurto darbų prieš negrus ir sulikvidavo daugelį atsisakiusių pasiduoti jos įtakai ir reikalavimams. Baltos kaukės paslėpė ne tik veidus, bet ir smurtininkų pavardes. Teroras, brutalumas ir kartuvės lydėjo kruviną Ku-Klux Klan’o kelią. Apie 1871 metus Amerikos prezidento Grant’o proklamacija uždarė Ku-Klux Klan’ą. Šimtai žmonių buvo suimta. 1916 metais Ku-Klux Klan’as vėl atgijo, o 1926 metais jau turėjo apie 2000 vietinių skyrių. Šiandien — be labai retų išimčių — Ku-Klux Klan’o nebesigirdi.