Daugelis mūsų tikrai prisimena, kaip mamytė sakydavo, kad garnys atnešė broliuką ar sesutę.
— Bet, mamyte, — klausia vaikas, — iš kur garnys gavo šitą vaikutį?
— Garnys, bežvejodamas, bevarliaudamas, rado pelkėse vaikutį, jį atidavė pribuvėjai, o ta jį atnešė mums.
Vaikas tiki, nes mamytė taip sako. Bet kažin kaip ilgai jis bus garnio pasaka patenkintas ? Kas bus tas, kurs tą garnio istoriją sugriaus vaiko galvutėje? Gal tai bus pati mamytė, kuri, vaikui jau kiek paūgėjus, prie tinkamos progos pati pasakys, kaip vaikai atsiranda pasaulyje ir kaip jis pats atsirado. O gal tai bus tėvelis, gal vyresnieji broliai ir sesutės, gal tarnaitė, o gal tie draugai ir draugės, su kuriais jis žaidžia kieme ar gatvėje.
Nėra abejonės, kad seniau lytiniai dalykai buvo gvildenami kitaip, negu dabar, sakyčiau, su didesne pagarba. Pažiūros buvo tokios, kad netikdavo kalbėti, diskutuoti viešai apie lytinius dalykus. Taip pat ir santykiai su priešingos lyties asmenimis buvo kitoki. Tėvai ir auklėtojai neleisdavo kad mokiniai “flirtuotų” su mergaitėmis, kad draugautų, tėvams nežinant. Galėtų kilti klausimas, ar tokiu būdu pasisekdavo atitraukti jaunus žmones nuo “užginto vaisiaus”. Be abejo, visais laikais būta morališkai pakrikusios jaunuomenės, bet vis dėlto pasitaikydavo ir labai skaisčių jaunuolių. Kas daugiau pažįsta mūsų šventąją Lietuvą, žino, kiek daug jaunų žmonių ateidavo į kunigų seminarijas, į vyrų ir moterų vienuolynus, kurių nekaltybė buvo nepaliesta. Manau, kad drąsiai galima tvirtinti, jog Lietuvoje didelis skaičius jaunuolių ateidavo iki pat moterystės, neturėję santykių su kitos lyties asmenimis nei su savo būsimu vyru ar būsima žmona.
Manyčiau, kad pirmoj eilėj reikia už tai padėkoti pamaldžiai lietuvei motinai ir santūriam tėvui, kurie savo pavyzdžiu saugodavo vaikus nuo papiktinimo. Po jų nuopelnas tenka kunigams, per pamokslus ir klausykloje mokiusiems, raginusiems ir skatindavusiems jaunus bei suaugusius. Žinoma, klaidų pasitaikydavo, bet niekas jų nedailindavo, nuodėmę laikydavo nuodėme, ir atgaila būdavo tikra, nuoširdi. Didelis nuopelnas priklauso ir Lietuvos valdžiai, kuri savo mokyklose ir kitose įstaigose, bendrai kalbant, stengėsi išlaikyti krikščionišką moralę. Taip visiems drauge veikiant, Lietuvoje buvo gana aukštas morališkumas ir skaidri aplinka. Jaunas Lietuvos pilietis savaime įaugdavo į tą sveiką ir taurią aplinką.
Kartą, man esant mažame studenčių būrelyje, viena studentė prisipažino, kad ji savo gyvenime dar nė karto nėra pasibučiavusi su berniuku. Kita proga paminėjau šį faktą, kalbėdamas studentėms ir pasakiau, kad tai yra labai gražus pamokantis įvykis. Bet studentės nustebusios man sakė: “Tėve, ar tai yra koks nepaprastas įvykis? Tarp mūsų yra daug tokių”. Man toks jų pasakymas padarė labai gražų įspūdį. Pamačiau, kad vis dėlto yra stiprios valios ir aukštos dvasinės kultūros jaunimo. Šis jaunimas rūpindavosi tobulybe ir savo sielos reikalais. Taip, tai būdavo gintaro ir vaidilučių šalyje!
Pasaka apie garnį Lietuvoje buvo labai paplitusi. Kaip tie jauni žmonės paskui sužinodavo tikruosius biologinius procesus, sunku žinoti, kol neturėsime statistinių davinių. Atrodo, kad daug vaikų sužinodavo apie kitą lytį, apie moterystės gyvenimą jų pačių šeimoje, būdami kartu su broliukais ir sesutėmis, matydami, kaip motina maitina vaikus, o taip pat ir stebėdami gyvulių gyvenimą. Kaimo gyvenimas duodavo daug progų pasisemti žinių, nesukeliant vaikuose nesveiko smalsumo.
Miesto vaikai daugiau šias žinias gauna iš knygų, žurnalų, kinematografų, meno muziejų ir savo draugų. Koks būdavo nuošimtis vaikų, kurie šitas žinias semdavosi iš kitų vaikų mokykloje ar gatvėje ir kiek moralinių pavojų su tuo būdavo surišta, sunku pasakyti. Žinoma, niekas nelaukia, kad vaikas tuos biologinius procesus sugebėtų perduoti kitam vaikui kukliu, švelniu, gražiu būdu. Tačiau nereikia manyti, kad visuomet tai įvyksta labai blogu būdu. Liūdniausia yra tada, kai berniukas “mokytojas”, papasakojęs kitam apie lytines funkcijas, pamoko daryti įvairių nuodėmių. Kaip šių blogybių išvengti? Kito kelio nėra, kaip tik jau pirmiau paaiškinti vaikui apie lytines funkcijas, kad jis paskui galėtų pasakyti savo draugui gundytojui: “Nesigirk, tu ne vienas esi gudrus, tu nieko naujo man nepasakysi.”
Kadangi iš Lietuvos gyvenimo dar neturime statistinių davinių, pažvelkime į Amerikos statistikas. Buvo apklausti 2000 kolegijų mokinių nuo 18 iki 25 metų amžiaus. Daviniai yra imti iš Arch. Pediatr. 1950, 67, 19-28. Skaičiai rodo, koks nuošimtis berniukų ar mergaičių gavo žinias iš minimų šaltinių.
Kas pamokė: a) berniukus, b) mergaites.
Motina ................. 6.6...........28.0
Tėvas .................. 5.5........... 0.0
Motina ir tėvas ........ 9.0........... 4.0
Brolis ir sesuo ........ 8.0........... 7.0
Kiti vaikai ........... 16.0...........15.0
Gydytojas ar dvasiškis 6.0........... 3.0
Mokytojai ............. 10.0...........11.0
Knygos ................ 31.0...........27.0
Kiti šaltiniai ......... 1.0........... 5.0
Iš lentelės matyti, kad pirmoje vietoje yra knyga, kuri duoda vaikams pamokymus. Antroje vietoje — draugai, toliau eina motina, mokanti savo dukteris, paskui — mokykla. Iš lentelės nematyti, koks žinių kiekis yra suteikiamas. Atrodo, kad motina pasitenkina, sakydama vaikui, kad jį nešiojo po savo širdimi, paskui penėjo krūtimis. Sunkiau yra išaiškinti tėvo biologinę funkciją. Visai kas kita yra knyga, nes po-pieris “nerausta” — “charta non erubescit”, sakydavo lotynai. Iš kokių knygų vaikai pirmąsias žinias semiasi? Vieni nurodo Enciklopediją, kiti knygą “The Stork Didn’t Bring You”, treti — “Mercer Boys”, dar kiti — mokslinius žurnalus.
Atrodo, kad Amerikoj vaikai jau iki 10 amžiaus metų sužino visas gyvenimo paslaptis. Šioje šalyje yra įėję į madą jauniems vaikams smulkiai pasakoti apie seksualinius dalykus. Vienoje pradžios mokykloje mokytojai, norėdami sužinoti, kiek vaikai nusimano apie lytinius dalykus, liepė berniukams piešti nuogas mergaites, o mergaitėms berniukus. Kitoj mokykloj vaikams rodė filmą apie lytinį gyvenimą. Filmą buvo pagaminta vienos firmos, kuri plačiai skleidžia kontraceptyvines priemones. Viename ir kitame atsitikime įsikišo kardinolas. Pradžioje tie mokytojai nenorėjo nė kalbėti, bet pagrąsinus, kad bus pranešta apie tai Washingtonui, nusileido ir atsiprašė. Kitoje vietoje, tiesa, jau universitete, profesorius viešai paskaitos metu pasakė, kad kiekvienas turi turėti ir tikrai turi lytinius santykius. Tai buvo pasakyta, kunigams ir vienuolėms girdint. Dvasinė vyriausybė uždraudė kunigams ir vienuolėms registruotis tame universitete.
1929 m. K. Davis knygoje “Factors of the Sex Life of 2200 Women” sako, kad virš 7% moterų jau prieš vestuves turėjo lytinius santykius. 1938 m. Bromley ir Britten rašo, kad iš 772 kolegijos mergaičių jau 25% turėjo lytinius santykius, o iš 592 berniukų kolegijoje 52% jau buvo santykiavę su mergaitėmis. Toliau statistika rodo, kad daugelis berniukų jau “High School” pradeda lytinius santykius, o mergaitės kolegijoje. Dėl ko mergaitės vėliau? Aiškinama, kad jos yra daugiau prižiūrimos tėvų, kad dažnai būna atiduodamos į seselių bendrabučius, kur neturi progų susitikti su berniukais. Statistikos iš kareivių gyvenimo yra dar liūdnesnės. Jų apie 80% prisipažįsta turėję santykių su mergaitėmis. Tarp negrų statistikos yra dar tamsesnės.
Jeigu statistikos būtų vedamos tik tarp katalikiškų mokyklų vaikų, vaizdas, tur būt, būtų daug geresnis, nors yra skundų, kad ir mūsų katalikai yra gerokai pasidavę laiko dvasiai. Kokia yra šio dorinio nusmukimo priežastis? Nemanyčiau, kad taip yra dėl to, jog suaugusieji per ilgai vertė vaikus tikėti į pasaką apie garnį, kad laiku jų nepamokė. Juk matėme, kad šiais laikais to pamokymo netrūksta. Kas kita yra žinojimas ir kas kita dorybė, valios stiprumas, susivaldymas. Jei nori skaisčiai gyventi, turi būti susijungęs su Dievu nuolatine malda ir sakramentais.
J. Venckus, S. J.
Redakcijos prierašas
Taigi, autorius nepagiria tų tėvų, kurie nori nuraminti vaiko smalsumą pasakomis apie gandrą. Jis sako, kad vaiką reikia laiku ir tinkamai apšviesti. Bet vien tik apšvietimo nepakanka. Reikia uoliai laikytis Dievo įsakymų ir ieškoti dvasinės stiprybės maldoje bei sakramentuose. Dar būtų galima pridėti, kad labai naudinga brendimo laikotarpyje berniukams ir mergaitėms turėti kokį nors asmenį, kunigą ar mokytoją, kuriuo pilnai pasitikėtų, išdėstytų jam visas sunkenybes, atvirai pasakytų visus abejojimus ir neaiškumus. Tas asmuo, dvasios vadovas, galėtų apsaugoti jaunuolius nuo daugelio pavojų ir ištraukti juos iš klastingų verpetų.
Lietuvoje vaikai buvo per mažai supažindinami su lytinėmis problemomis. Amerikoje gal per daug ir per anksti apie tai kalbama, bet kas svarbiausia, kalbama netinkamu būdu. Mažai yra rūpinamasi dvasiniu gyvenimu, keliamas tik kūno garbinimas. Dėl to taip yra paplitęs nedorumas ir ištvirkavimas. Prieš keletą mėnesių buvome paskelbę šiuo klausimu anketą. Kun. Mažutis jau yra gavęs daug atsakymų. Netrukus galėsime supažindinti skaitytojus su tų atsakymų įvairiu ir įdomiu turiniu.