Gerbiamas Kunige,
Baigiau gimnaziją. Maniau, kad būsiu laiminga, pasibaigs visi mano vargai, bet matau, kad jie dabar tik prasidėjo. Kai sėdėjau mokyklos suole, vienintelė mano baimė buvo, kad neiššauktų atsakinėti pamokos nepasiruošusios, kad negaučiau blogo pažymio. Kartais, tiesa, tekdavo šiek tiek pasukti galvą, kur eisiu šeštadienio vakarą, kuria suknele vilktis, kad būčiau gražesnė. Tai ir visos mano gimnazistiškos problemos. Bet dabar... Stoviu prieš ateitį, stoviu kryžkelėj ir nežinau, kur pasukti. Lyg tas paukščiukas, išrėpliojęs iš lizdelio, tupiu ant vėjo blaškomos šakos ir nežinau, kur skristi. Net nežinau, ar jau mano sparniukai pakankamai tvirti, kad galėčiau skristi, gyventi be mamos.
Marijos Nekalto Prasidėjimo seserys: naujokė ir profesė prie lietuviško kryžiaus; arkiv. J. Matulevičius, jų įsteigėjas; Putnam, Conn.
apačioj — seselių namai
Žinau, kad reikia ryžtis, pagalvoti apie ateitį, ką nors pasirinkti. Suprantu, kad galima daug ką pasirinkti, bet visa tai yra tik priemonės. Mano, kaip ir kiekvienos mergaitės, tikslas yra tik vienas: išsirinkti sužieduotinį. Bet čia ir yra visas sunkumas, nes nežinau, kokį, nežinau, katrą iš dviejų. Būdama gimnazijoje, esu draugavusi su vienu kitu berniuku, bet tos draugystės buvo tokios nepastovios, taip dažnai keitėsi. Mano širdis vis ieškojo idealaus sužieduotinio, bet jo, deja, nerado.
Atsimenu, kartais man klūpint bažnyčioje prieš altorių ir meldžiantis, Kristus tokiu meiliu, beveik maldaujančiu žvilgsniu žiūrėdavo į mane ir tartum sakydavo: “Dėl ko manęs nesirenki savo sužieduotiniu?” Aš nieko neatsakydavau, tik jusdavau, kad būtų taip gera paaukoti Jam savo gyvenimą. Bet tos minties tuoj nusigąsdavau. Aš — vienuolė?.. Juk mane taip žavėjo šeimos gyvenimas, taip troškau vieną kartą tapti motina...
Baigdama gimnaziją, dalyvavau trijų dienų rekolekcijose. Daug konferencijų daug gražių minčių jų metu girdėjau, bet vienas sakinys, lyg rašyte parašytas pasiliko stovėti man prieš akis: “Ką padės žmogui, jeigu jis ir visą pasaulį laimėtų, o savo sielą pražudytų?” Taip, ką padės?... Ir vėl mano širdyje, lyg iš naujo užgimė toks stiprus noras Kristų pasirinkti savo sužieduotiniu, nes tik Jis vienas yra idealus, tik Jis vienas man gali užtikrinti amžiną laimę.
Perskaičiau ir vieną kitą knygelę apie vienuolinį gyvenimą, galvojau, mąsčiau, bet galutinai pasiryžti vis negaliu. Didžiausios kliūtys yra dvi. Viena — reikės atsisakyti motinystės, antra — reikės atsisakyti gal ir lietuvybės, nes lietuviškų vienuolynų čia Amerikoje yra tiek maža, o ir tie patys, kurie yra, kažin ar ilgai išliks lietuviški. Matau, kaip lietuvybė vis labiau nyksta ir nyksta visose mūsų įstaigose ir organizacijose. Žinau, kad atsispirti tai svetimai bangai yra sunku. O kad taip būtų Lietuvoje ! Tada bent šios antrosios kliūties neturėčiau.
Šiandien ilgai apie tai galvojau, bet matau, kad šio klausimo savo jėgomis neišspręsiu, todėl rašau Jums, prašydama patarimo.
Jus gerbianti ir laukianti skubaus atsakymo
Danutė
Mieloji Danute,
Pirmiausia sveikinu Tave, sėkmingai baigusią gimnaziją. Taip, dabar prieš Tave atsiveria naujas gyvenimas, rimtesnis ir sunkesnis. Bet užtikrinu, kad jis Tavęs neparblokš, laimę tikrai rasi, nes jos ieškai ne lengvapėdiškai, bet visai rimtai ir apgalvotai. Mielai atsakysiu į Tavo klausimą ir nuoširdžiai patarsiu, ką turi daryti, kad rastum laimę ir nugalėtum tas dvi kliūtis.
Dvejopa motinystė
Taip, būti motina yra kiekvienos kilnios mergaitės didžiausias troškimas, kiekvienos moters pagrindinis tikslas. Bet būti motina galima dvejopu būdu: naturaliu ir dvasiniu. Leiskime šiuo klausimu kalbėti pačioms moterims. Pacituosiu vieną kitą sakinį iš Marijos Pečkauskaitės “Mergaitės Kelio”, kur yra kalbama apie motinystę.
“Moteris yra sutverta būti motina. Nesupraskite šių žodžių klaidingai. Jie nereiškia, kad moteris, kuri neturi vaikų, neatlieka savo pašaukimo pareigų. Visai ne. Būti motina galima ne tik savo vaikams, bet ir svetimiems, pagaliau ir kiekvienam žmogui, su kuriuo susitinkame gyvenime. Tai bus tada, kai mes tą žmogų motiniškai užjausime, globosime, rūpinsimės, kuo galėdamos jam padėsime. Tuomet ir neturėdamos vaikų, savo pareigas geriau atliksime už tas, kurios, tiesa, yra motinos, bet neturi motiniško švelnumo, meilumo ir troškimo aukotis kitiems” (54 - 55 pusl.).
Tai yra visai teisinga. Būti gera motina neužtenka tik pagimdyti kūdikį, reikia jį ir išauklėti. Yra daug svarbiau ir kilniau pagimdyti kūdikį ne šiam žemiškam, trumpam gyvenimui, bet amžinam, kuriame nebus mirties. Toki gimdytojai vaikų ir neturi tik dėl to, kad galėtų geriau ir pilniau pasišvęsti ne tik vieno kito vaiko auginimui, bet šitntų ir tūkstančių, jų globai pavestų vaikų auklėjimui, yra dar tikresne prasme tėvai ir motinos. Todėl nenuostabu, jei mes kunigą vadiname tėvu, o vienuolę motina.
Lietuviška salelė jūroje
Nors mūsų krikščioniškoji artimo meilė turi apimti visus žmones, visas tautas ir visas rases, bet pirmiausia turime stengtis padėti tiems, su kuriais esame labiau surišti giminystės ar tautybės ryšiais. Taigi, visai teisingai galvoji, kad mums lietuviams pirmoje vietoje reikia stengtis padėti savo tautiečiams. Užtat ir tos įstaigos, kurios ruošia Lietuvai ar po pasaulį išsiblaškiusiems mūsų tautiečiams apaštalus, turi būti grynai lietuviškos. Jose kiekvieno ten patekusio lietuvybė turi ne silpnėti, bet sustiprėti. Žinoma, svetimoje šalyje rasti tokių lietuvybės židinių nėra taip lengva. Ilgiau gyvenant tarp svetimųjų, yra be galo sunku išlaikyti nesusilpnėjusią savo tautybę.
Todėl nereikia tuojau pikta valia apkaltinti tų įstaigų ir tų organizacijų, kuriose, kaip esi minėjusi savo laiške, lietuvybė yra labai sunykusi. Dažniausiai prie to prieinama pamažu, palaipsniui, visai nepastebint. Jei kartais ir atrodo, kad yra net kovojama prieš lietuvybę, tai paprastai būna ne iš blogos valios, bet iš nežinojimo, iš ignorancijos. Tačiau tai dar nereiškia, kad turime su ta pamažu susidariusia liūdna padėtimi apsiprasti, prie jos prisitaikyti ir, nieko neveikdami, rankas sudėję, sėdėti. Ne! Reikia veikti, aukotis, kovoti. Reikia pašalinti tą ignoranciją, pabudinti apsnūdusias sąžines, apšviesti jas krikščioniškosios moralės šviesa. Dėl ko kitataučių šovinizmas turėtų nustelbti teisingus ir kilnius mūsų tautiškus jausmus? Tegul tie kitataučiai nuosaikiai myli ir gerbia savo tautybę ir tenekliudo mums mylėti ir gerbti savosios. Tada mes ir juos gerbsim, vadindami patriotais, bet ne šovinistais.
Nemanyk, kad dabar visas pasaulis yra lyg šėlstanti jūra, norinti savo bangomis užlieti visa tai, kas Tau yra brangu. Dėkui Dievui, toje jūroje yra ir viena kita salelė, kur galima nuo tų bangų apsisaugoti. Atsakydamas į Tavo klausimą ir norėdamas pašalinti tą baimę dėl antrosios Tavo laiške paminėtos kliūties, priminsiu Nekalto Prasidėjimo Seserų vienuolyną Putname. Kaip žinai, ten yra spausdinami ir “Laiškai Lietuviams”, Jeigu skaitytojai dažnai mums rašo, gėrėdamiesi gražiu šio laikraštėlio išleidimu ir jo pigumu, tai reikia būti dėkingiems ne tik redaktoriams ir leidėjams, bet ir toms seselėms, kurios įdeda visą savo sielą, kad tik šis laikraštėlis, tikėjimo ir lietuvybės skleidėjas tarp mūsų tautiečių, būtų kuo tobulesnis ir gražesnis.
Neseniai teko jas aplankyti. Nustebau. Po tiek metų pasijutau vėl Lietuvoj! Tur būt, nei pirmiau Lietuvoje nebuvo kuriame nors vienuolyne lietuviškesnės dvasios, kaip čia. Vaikščiodamas puikiomis jų parko alėjomis, galvojau, kad šios seselės yra tikros šių laikų vaidilutės, saugojančios ir kurstančios religinę ir tautinę ugnį, kurią dažnai stengiasi užgesinti ir išdraskyti dvidešimtojo amžiaus kryžiuočiai, lygiai taip, kaip anais senovės laikais, kai, prisidengę tikėjimo platintojų skraiste, vargino ir niokojo mūsų šalį, išplėšdami jos tautinę laisvę ir drauge užkirsdami kelią krikščionybės plitimui.
“Bet ar ilgai jos tokios lietuviškos pasiliks”, galvojau, “ar ir šios jaukios salelės kada nors neužlies ta svetima banga?” Taip galvodamas, pamačiau sode besidarbuojančių naujokių būrelį. Priėjau. Užkalbinau. Jos beveik visos yra tremtinės. Viena kita seselė yra čia gimusi, bet su ja kalbėdamas, neatskirsi, ar ji yra vietinė ar tremtinė. Visos kalba tobulai lietuviškai. Taigi, norint galima... Apsidžiaugiau ir supratau, kad ta svetimoji banga dar joms yra nepavojinga. Bent savo širdyje sušukau “valio”!
Įsitikinau, kad seselių lietuviškumas daug priklauso ir nuo kapeliono. Jos yra laimingos, kad savo kapelionu turi taurų lietuvį, uolųjį kun. St. Ylą, kuris, taip kaip ir Brocktono Nukryžiuotojo Jėzaus seselių kapelionas kun. J. Švagždys, visomis jėgomis stengiasi išlaikyti kiekvienos seselės širdyje Dievo ir Tėvynės meilės ugnį. Garbė ir šiems dviems mūsų tautos apaštalams! Turime džiaugtis, kad dar ne visi esame išsigimę, ne visi apsnūdę, dar yra mūsų tautiečių, ištikimų savo kilniems idealams.
Tad, mieloji Danute, manau, kad į Tavo klausimą jau atsakiau. Nenoriu Tavęs versti. Rinkis pašaukimą visiškai laisvai. Bet jeigu supranti, kad būtų tikrai gražu ir kilnu savo sužieduotiniu išsirinkti Kristų, jei nori ateityje būti naudinga mūsų vargšei Lietuvai, rinkis be baimės šį kilnų pašaukimą. Galėsi būti motina ne vieno kito vaiko, bet šimtų jaunuolių, kurie mūsų atsikėlusioje Tėvynėje arba įvairiuose kituose pasaulio kampeliuose bus reikalingi Tavo globos ir Tavo motiniškos lietuviškos širdies. Toje minėtoje lietuvybės salelėje Tavo širdis tikrai išliks lietuviška. Paprašyk Dievo palaimos ir be baimės kreipkis į Motiną Vyresniąją (R. F. D. 2, Putnam, Connecticut).
Atsiminsiu Tave prie altoriaus
Juozas Vaišnys, S. J.