Prarastas moteriškumo supratimas
Kai stebime modernųjį gyvenimą, esame verčiami šaukti su karalium Saliamonu: “Kas suras šaunią moterį?!” Mes pastebime moderniąją moterį vis labiau įvairiais būdais nusigręžiančią nuo tikrojo moters idealo. Kokiu būdu žmonės prarado mylinčios ir besiaukojančios moters sąvoką, o vietoj jos pastatė moterį profesionalę? Trys veiksniai prisidėjo prie moters idealo sudarkymo : Liuterio reformacija, perversmas industrijoj, feministinis sąjūdis.
1. Reformacija buvo ultra-vyriškas sąjūdis, mažai kreipiąs dėmesio į moters ypatybes ir jos paskirtį. Kai bendruomenė praranda katalikiškąją galvoseną, drauge ji praranda pilno pasiaukojimo idealą, sakramentalinio malonės gyvenimo supratimą, pagarbą moterystei, trumpai — visus principus, surištus su moters misija ir jos kilnumu.
2. Prie moteriškųjų savybių principinio nuvertinimo dar prisidėjo ir perversmas pramonėje, atnešęs didelių ekonominių ir socialinių pakeitimų. Prieš gerą pusšimtį metų, kai namų pramonė turėjo labai daug reikšmės, moteris buvo ekonominio šeimos gyvenimo centras. Bet pamažu daugelis tų priemonių, kuriomis ji tarnavo savo šeimai ir ugdė pačią save ir dėl kurių ji buvo taip kitų vertinama, pradėjo slysti jai iš rankų. Kuo ne visa, ką pirma moteris gamino pati, dabar yra gaminama fabrikuose. Daugelis dalykų, per kuriuos ji galėjo pasišvęsti šeimai, neteko savo vertės. Tuo pačiu laiku medžiaginiai reikalai išlaikyti šeimai dažnai vertė ją išeiti prekyvietėn, fabrikan ar tarnybon, atitolino ją nuo šeimos ir nuo svarbiausių moteriškų pareigų.
3. Trečioji priežastis, prisidėjusi prie tikrojo moteriškumo praradimo, buvo feministinio sąjūdžio klaidos.
Feminizmas gimė iš natūralaus moters pasipriešinimo visokiam jos slopinimui, kurį ji pajuto vyriškos dvasios ir išsiplėtojusios pramonės kultūroj. Feministės triukšmingai reikalauja lygybės. Deja, tos lygybės jos reikalauja vyriškuose dalykuose. Visos jų kovos nieko gero neatnešė, o tik prisidėjo prie naikinimo tų dvasinių ypatybių, kurios skiria moterį nuo vyro. Ji tapo beždžioniško vyro pamėgdžiojimo auka. Feminizmas yra siekimas vyro idealo, kaip vienintelio idealo. Feministės visiškai prarado pasitikėjimą savimi, kaip moterimis. Jų pastangos parodyti, kad “visa yra gera, kas vyriška”, išduoda jų netikrumą ir tylų prileidimą, kad moteris stovi žemiau negu vyras.
Moters pastangos kovoti už laisvę vedė ją vis giliau ir giliau į klampynę, kurioje yra piktai išnaudojama jos prigimtis ir paneigiama jos tikroji paskirtis. Chesterton’o sąmojus yra ne vien tik juokavimas: “Dvidešimt milijonų moterų atsistojusios ėmė šaukti: — mes nenorime, kad mums būtų diktuojama! — ir... nutarė tapti stenografėmis...” Šiais trumpais žodžiais yra išreikšta moters padėtis šiandieniniame pasaulyje. Moteris pasipriešino namų gyvenimo suvaržymams. Bet dabar ji tapo dar labiau suvaržyta mašinų mekanizmo ir įstaigose nustatytų taisyklių. Šie dalykai moteriai yra daug monotoniškesni, nes visa tai jai yra neįprasta ir svetima jos karakteriui.
Moteris yra sutverta moterystei ir motinystei. Modernioji moteris labai lenkvapėdiškai ieško skyrybų, labai lengvai pasistengia dirbtinu būdu tapti nevaisinga. Bet iš tikrųjų moteris laisviausiai jaučiasi namų bei šeimos aplinkoje. Viešame gyvenime laisvės ieškojimas veda ją prie siauro, specializuoto išsilavinimo ir prie dar siauresnės specializuotos karjeros. Moteris sutverta meilei. Joje ji moka pasiaukoti ir pasišvęsti. Deja, moderniajame pasaulyje jos kelias yra vienatvė ir savarankiškas nepriklausomumas.
Atgal prie idealo!
Moters problema — pagrindinė žmonijos problema. Gaila, jos išrišimas nėra lengvas. Žmonės, praradę dieviškojo prado, pasireiškiančio žmogaus prigimtyje, supratimą, prarado ir tikrojo moteriškumo supratimą. Nenormali moters padėtis modernioje santvarkoje yra pati svarbiausia kultūros kritimo priežastis. Niekados moteris nebus savo tikroje vietoje, kol pasaulis iš pagrindų nebus atnaujintas krikščioniškoje dvasioje. Kuo moteris gali prisidėti prie šio atnaujinimo? Ji turi grąžinti iš pasaulio išguitą moteriškumo supratimą. Štai keletas priemonių tai įvykdyti:
a) Gerai pažink save. Pirmoji moters pareiga sau pačiai — išsiugdyti savigarbą. Ji turi įsigilinti į moters prigimties kilnumą ir jos vaidmens svarbumą žmonijoje. Jai reikia visomis jėgomis siekti to spindinčio moters idealo, kuris yra toks ryškus Šv. Rašte, ypatingai kur yra kalbama apie Dievo Motiną Mariją. Jei moteris turės drąsos būti moteria ir nesvyruodama vykdys savo kilniąją misiją, pasaulis vėl pripažins ir pagerbs neišmatuojamą moteriškumo kilnumą.
b) Atstatyk krikščioniškąją šeimą. Visomis priemonėmis ir visokiais būdais reikia atstatyti šeimą į tikrąjį krikščionišką aukštumą. Tik tokia šeima yra pilna gyvybinės galios ir šiuo gyvybingumu pasireiškia socialinėje santvarkoje, nes juk ji yra socialinio organizmo pagrindinė ląstelė. Ją reikia taip sutvarkyti, kad būtų pajėgi pasiekti jai paskirtus didžiuosius tikslus: religinį, pedagoginį, kultūrinį ir ekonominį. Moteris yra atsakinga už tikro krikščioniško gyvenimo išugdymą šeimoje. Bendros šeimoje maldos, darbas ir poilsis turi stiprinti vienybės ryšius ir artinti visą šeimą prie Dievo.
c) Pasišvęsk grynai moteriškiems darbams. Jei socialiniame gyvenime moters polinkiai užima tokią svarbią vietą, reikia, kad būtų sudarytos tinkamos sąlygos moteriai, ypač ištekėjusiai, darbuotis moteriškose socialinio gyvenimo srityse, kad jos savybės, jos prigimties dovanos, neliktų neišnaudotos. Ji turi atrasti savo paskirtį — tikroje meilėje pasišvęsti žmonijos tarnybai.
d) Tapk pasiaukojimo pavyzdžiu. Pasiaukojimas — svarbiausias moters uždavinys. Šito moters pasiaukojimo pavyzdžio žmonija savo istorijoj, gal būt, dar niekados nebuvo taip reikalinga, kaip šiandien. Visos mūsų pairusio ir ligoto pasaulio netvarkos šaknys glūdi žmogaus nenorėjime priklausyti Dievui. Norint grąžinti moderniajam pasauliui dvasios ramybę ir džiaugsmą, reikia jį išmokyti nuoširdžiai pasivesti Dievui, nuolankiai ir noriai pripažinti savo priklausomumą nuo Jo. Tik tada pasaulis vaikščios tikrosios išminties keliais ir meilės Dievas, o ne piktas ir paklydęs žmogus, jame viešpataus. Tai yra vienintelė priemonė atnaujinti žmoniją. Šią priemonę turi parodyti pasauliui, pavartodama ją pirmiausia savo šeimoje, dvidešimtojo amžiaus moteris! Tai yra kilniausia misija, jos pagrindinis uždavinys.
PASTABA. Čia iškelti klausimai plačiau išgvildenti galima rasti knygose: Chesterton. What’s Wrong With the World. Sheed and Ward, New York, 1942. Gina Lombroso. The Soul of Woman. Dutton and Co, New York, 1923. Jacques Leclercq. Marriage and the Family. Pustet, New York, 1942.
V. Gutauskas, S. J.