Kai kurie sako, kad Jėzus nenumirė, bet mokiniai Jį dar gyvą nuėmė nuo kryžiaus. Prašyčiau argumentų prieš tokius tvirtinimus. S. J.
Iš klausimo atrodo, kad Jūsų ausį palietė iš kažkur atklydęs dar 18 amžiaus racionalistų ir 19 amžiaus liberalų šauksmų aidas. Sakau “aidas”, nes šiandien šauksmų jau negirdėti: nedrąsu šaukti prieš istoriniais dokumentais ir net gydytojų tyrinėjimais paremtus faktus.
Kas tik nebuvo jų išgalvota, kas tik nebuvo jų prikalbėta prieš Jėzaus dieviškumą: evangelijos neistoriškos — ten tik pasakų ir mitų rinkinys; stebuklai negalimi, nes negali būti antgamtinių dalykų. Vieni sakė, kad Kristus buvo apgavikas, kiti — kad nesveiko proto, treti “atrado”, kad Jo visai negyventa, kad Kristus yra ne istorinis, bet tik legendarinis asmuo, žmonių fantazijos padaras. Vieni kitus barė, vieni kitus koliojo, kad renkasi netinkamus argumentus, bet kiekvienas stengėsi kitus įtikinti, kad Kristus ne Dievas. Juk tik tokiu atveju galima pateisinti savo netikėjimą...
Kas, kada ir kaip kalbėjo, kad Jėzus nemirė?
Pirmasis šią “tiešą” paskelbė Heidelbergo universiteto profesorius G. Paulus pabaigoje 18 šimtmečio, po to, kai Hamburge nesėkmingai, pasibaigė prof. Reimarus’o bandymai įrodyti, kad evangelijos nėra istorinis dokumentas. Tada Paulus ėmė skelbti, kad visai nesą reikalo tai įrodyti. Evangelijos istoriškos, bet jose pasakojami stebuklai reikia teisingai suprasti: pats faktas bent esmėje yra teisingas, bet jį pasakojusio evangelisto sprendimas — klaidingas. Štai, pavyzdžiui, duonos padauginimo stebuklas. Jėzus ir Jo mokiniai, kurie tyruose buvo iš anksto apsirūpinę maistu, dalinosi su kai kuriais pamokslų klausytojais, neturėjusiais maisto. Savo pavyzdžiu paskatinę visą minią panašiai elgtis. Šio įvykio atvaizdavimas apaštalų buvo išpūstas... Aklųjų pagydymas taip pat nebuvęs stebuklas: Jėzus žinojęs specialius vaistus, kuriais išgydydavęs akluosius. Lozoriaus ir paties Jėzaus atsikėlimas iš mirties buvę ne kas kita, kaip atsibudimas iš letargo...
Taigi, Jėzaus “stebuklai” nėra tikri stebuklai, o tik karitatyviniai veiksmai, mediciniška pagalba arba atsitiktiniai supuolimai. Kalbėti apie stebuklus yra nesąmonė, nes antgamtinis pasaulis neegzistuoja.
Liberalai, nors racionalistus daugeliu atvejų kritikuoja, tačiau tyliai naudojasi tais pačiais principais ir daro tas pačias išvadas. Pavyzdžiui, Renan 1863 m. išleistame savo garsiame “Jėzaus gyvenime” apie evangelijų stebuklus taip rašo: “Šimto antgamtinių įvykių 80% — gryna liaudies fantazija; likusius 20% galima eliminuoti prileidus, kad Jėzus buvo geras vaistininkas”... Bendrai, į tą Jėzų, kuris “buvo nužudytas už miesto vartų, paskiau manyta, kad jis prisikėlė iš mirties”, nesą verta kreipti dėmesio: “kai kurie iš jo norėtų padaryti išminčių, kiti filosofą, patriotą, geraširdį vyrą, moralistą, šventąjį. Nė vienas iš šių jis nebuvo. Jis buvo burtininkas (žavėtojas)”...
Kuo tikėti?
Jeigu dėl šių žmonių ir jų sekėjų tvirtinimų Tamsta abejoji Kristaus mirties tikrumu, norėčiau, kad atkreiptumei dėmesį į nepaprastai abejotiną, be jokių įrodymų, jų tvirtinimą. Kaip galėjo jie tai sužinoti tik... po 17-kos amžių? Per visą 17 šimtmečių niekas nebuvo suabejojęs Jėzaus tikra mirtimi. Taip buvo dėl to, kad Jėzaus laikų liudininkai, ne tik draugai, bet ir priešai, tuo neabejojo — faktas buvo perdaug aiškus. Net žydų vadai, kurie Jo labiausiai nekentė, taip pat tik paskelbė: sargybiniams miegant, atėjo Jo mokiniai, Jį pavogė ir paslėpė (pal. Mt. 28, 13-15). O Jėzaus draugai, patys įvykius pergyvenę, vienbalsiai liudija: Jėzus tikrai kėlėsi. Vadinas, tikrai buvo miręs.
Kalbėdamas apie svarbiausią apaštalų liudijimą, noriu įterpti dvi pastabėles. Pirmiausia prašyčiau atkreipti dėmesį, kad apaštalai nebuvo lengvatikiai. Nė vienas jų netiki moterų tvirtinimams apie Jėzaus atsikėlimą. O apaštalas Tomas net netiki visų apaštalų tvirtinimams. Jis įsitikina, tik pats palietęs ranką ir šono žaizdas.
Saulius, uoliausias tautinių tradicijų gynėjas iš visų fariziejų, staiga virtęs apaštalu Povilu, be abejo, turėjo turėti tikrus tiek Jėzaus mirties, tiek Jo atsikėlimo įrodymus. Apsisprendimas už Jėzų nebuvo juokai! Tai reiškė apsisprendimą baisiai kovai, be žmogiškos vilties ją laimėti; reiškė savo religijos ir savo tautos atsisakymą; reiškė savęs pasmerkimą tai pačiai mirčiai, kuria mirė ir Mokytojas. Tai buvo galima ryžtis tik Jėzaus — Dievo vardan, kai dėl Jo dieviškumo jau neliko nė šešėlio abejonės. Ir tai nebūtų buvę įmanoma, jei apaštalai nebūtų buvę tikri Jo mirtimi ir Jo prisikėlimu. Jėzaus mirtis ant kryžiaus buvo visiškai sunaikinus visų apaštalų tikėjimą Jo dieviškumu. To tikėjimo atgaivinti niekas kitas negalėjo, kaip tik Kristaus prisikėlimas.
Antras dalykas dar svarbesnis: reikia neužmiršti, kad evangelijos (tas pat sakytina ir apie visą Naująjį Testamentą) yra tikri istorijos šaltiniai. Jie yra tikresni, negu bet kurio kito pasaulinės istorijos įvykio. Šios tiesos įrodymu čia neturiu vietos užsiimti. Primenu tik, ką laiško pradžioje esu sakęs: racionalistai, kurie buvo ėmęsi įrodyti evangelijų neistoriškumą, net draugų buvo užpulti dėl patiektų įrodymų silpnumo ir neįtikėtinumo. Taigi, turime Jėzaus mirties ir atsikėlimo dvejopus liudytojus: vieni yra iš tų, kurie, kaip evangelistas Jonas rašo, liudija, ką patys girdėjo, ką matė, ką savo rankomis lietė (pal. Jono pirmojo laiško pradžią), kuriems tas liudijimas reiškė ištrėmimą iš tėvynės, atskyrimą nuo tautos, paniekinimą ir persekiojimą, kuriems tas liudijimas reiškė savęs gėdingai mirčiai pasmerkimą. Kiti yra tie, kurie “matė” ir “lietė” tą tiesą, būdami nuo jos atskirti septyniolikos šimtmečių, kurie, tai tvirtindami, pataikavo sau patiems, savo puikybei, kurie iš anksto buvo fanatiškai nusistatę prieš stebuklo galimumą, nors kartais pats stebuklo faktas badė akis, kaip pavyzdžiui, liberalizmo žydėjimo metu Liurdo įvykiai. Tad kuriems liudininkams tikėti?
Jėzaus mirties įrodymai
To, kas jau pasakyta, beveik užtektų. Bet bus naudinga patiems liudytojų argumentus apsvarstyti. Prileiskime, kad Jėzus nemirė. Apalpęs Jis buvo paguldytas į grabą. Na, ir Tamsta gali tikėti, kad tame kape pusiau miręs žmogus galėjo atsigauti? Man atrodo, kad jame net ir sveikiausias žmogus būtų miręs. Ir štai dėl ko: Jėzus buvo suvystytas į riebalinę medžiagą (aloe ir myra) išteptą drobulę, per kurią oras vargu teprasiskverbė. Be to, Jo galva, kaip buvo žydų paprotys, buvo apvyniota dar kita skarele (pal. Jono 20, 7). Taigi, Jis negalėjo kvėpuoti. O ši negalimybė, kaip žinome, ne apalpusius gaivina, bet sveikuosius marina. Jeigu Jis būtų ir atsigavęs, tai kaip toks silpnas galėjo išeiti iš užantspauduoto kapo? Juk ant angos buvo užristas “labai didelis akmuo” (Mork. 16, 4).
Apie bet kokį apaštalų Jėzaus iš kapo išvogimą negali būti nė kalbos: jie negalėjo statytis į mirties pavojų dėl Jėzaus kūno, nes nebuvo jokio išskaičiavimo. Mirti už tą, kurį mirtis sunaikino?!...
Bet Jėzus ant kryžiaus tikrai mirė. Ne tik apaštalas Jonas, kurs visą laiką stovėjo prie kryžiaus, tai liudija, bet ir merdinčiųjų pribaigti atėję budeliai. Jie, sulaužydami nukryžiuotiesiems blauzdas, Jėzaus visai neliečia: Jo mirtis jiems nekelia jokių abejonių. O kai budįs karininkas ietimi perduria Jo šoną, iš žaizdos išteka kraujo ir vandens (Jono 19, 34). Tais laikais, kada žmonės mažai ką tenusimanė apie mediciną, šis reiškinys nedaug tepasakė: Jonas nepramatė, kad mūsų kartoms tais dviem žodžiais “kraujas ir vanduo” paliudys neabejotiną Jėzaus mirtį.
Neturėdamas vietos paliesti visus šio liudijimo įdomius mediciniškus tyrinėjimus, patarčiau pasiskaityti Dr. Hyneck-Prag knygą “Golgotha” (ji yra išversta beveik į visas kalbas), kur skyriuje “Šono žaizda” jis paduoda Paryžiaus chirurgo Dr. Barbet tyrinėjimų davinius. Jais nustatyta, kad žmogaus, kurs miršta didelėje agonijoje, širdies maišelyje (pericardium) susirenka tam tikras kiekis serumo (vandens išvaizdos medžiaga), kurs, perdūrus širdį, išteka kartu su krauju. “Tai yra atradimas ir evangelijos patvirtinimas”, — rašo Dr. Hyneck, — “prieš kurį mes liekame be žado”...
Taigi, ne tik yra, bet nežinau, kaip galėtų būti stipresni Jėzaus tikros mirties įrodymai. Apaštalas Jonas, aprašydamas Jėzaus mirtį, sako apie save: “Kuris tai matė, liudija apie tai, ir jo liudijimas tikras. Jis žino, kad jis sako tiesą, kad ir jūs tikėtumėte” (19, 35). Taip, kad mes tikėtume faktais, o ne kai kurių asmenų kliedėjimais!
Ar Jėzus prisikėlė?
Jeigu Jūs būtumėte manęs klausęs privačiai apie Jėzaus mirtį, laišką jau baigčiau. Jūs neabejojate Jo prisikėlimu. Bet šį atsakymą skaitys daugelis ir kitų žmonių. Todėl nenoriu pasilikti prie mirusio Kristaus grabo. Jokios naudos iš žinojimo, kad Jis tikrai mirė, jeigu nežinome, kad Jis tikrai prisikėlė. Jei Jis neprisikėlė, “mūsų tikėjimas yra tuščias”. Tada “mes esame labiau apgailėtini už visus žmones” (pal. I Kor. 15, 17-19).
Tik prisikėlusiame iš mirties Jėzuje pilnai pasireiškia Jo dievybė. Tik prisikėlimo šviesoje pasitvirtina Jo dieviškoji pasiuntinybė žemėje. Jo darbai ir žodžiai įgauna absoliutiškos įpareigojančios galios, o mūsų tikėjimas suprasminamas. Tik Jo, atsikėlusio ir gyvenančio akivaizdoje, galime statyti savo tikėjimą su visomis savo viltimis ant nesugriaunamos uolos.
Negaliu Jums čia, laiško pabaigoje, išvardinti visus neabejotinus Jo atsikėlimo įrodymus. Vietoj įrodymų verčiau patieksiu daug ką pasakantį pavyzdį.
Žymus anglų mokslininkas Frank Morison, netikintis agnostikas, užsidarė savo darbo kambary, pasiryžęs iš pagrindų išstudijuoti Kristaus prisikėlimo klausimą ir surasti natūralias šio fakto priežastis. Kadangi jis buvo padorus žmogus, brangino tiesą, tai darbą pradėjo be jokių iš anksto padarytų nusistatymų, vengdamas prieštarauti sveikai proto logikai. Na, ir koki rezulatai?
Po ilgų ir kruopščių studijų jis buvo priverstas pripažinti faktą: Kristus prisikėlė iš mirties.
Kiek vėliau jis išleido net knygą “Who Moved the Stone?” Toje knygoje jis rašo: “Truput grubus žvejys Petras ir jo brolis Andriejus, charakteringas savo abejojimais Tomas, pastovus ir rūpestingas mokesčių rinkėjas Matas, ištikimas, bet kietos galvos Pilypas negalėjo patekti į tokią padėtį, kurioje pergyventų kolektyvines haliucinacijas, atstojančias tikrovę. O jei psichologiškai tai nebuvo įmanoma, tai neverta apie jas nei kalbėti”.
Toliau jis rašo: “Šie vyrai veidas veidan turėjo sutikti baisų terorą ir persekiojimus, todėl nebūtų galėję ištverti, jei Kristaus atsikėlimu nebūtų pilnai įsitikinę. Jų tikėjimas turėjo būti tvirtas, kaip plienas, didesnis už sutiktas milžiniškas sunkenybes. Jei jiems tikėjimą reikėjo skleisti, pirma turėjo būti paruoštas jam kelias į jų pačių širdis neabejotinais įrodymais”. O tie įrodymai negalėjo būti kiti, kaip tikras Kristaus prisikėlimas iš mirties.
V. Gutauskas, S. J.
PRANEŠIMAS
Gerbiamieji Skaitytojai,
Ateinančiais metais “Laiškai Lietuviams” žada padidėti, pagražinti išorinę formą ir paįvairinti turinį. Stengsimės, kad jie būtų įdomūs visokio amžiaus ir visokio išsilavinimo žmonėms. Bus ir toliau šeimos ir jaunimo skyriai, kuriuose nagrinėsime auklėjimo ir auklėjimosi problemas. Visuomet atsakysime į skaitytojų klausimus ir abejojimus.
Labai prašome visus skaitytojus, keliantis į kitą vietą, tuoj pranešti savo naują adresą. Kiekvieno numerio grįžta gana daug egzempliorių su pašto pastaba, kad skaitytojas išsikėlė į kitą vietą. Mums tai yra bereikalingos ir nemažos išlaidos. Taip pat dabar, baigiantis metams, laukiame, kad visi atsilygintų už prenumeratą.
Amerikos ir Kanados skaitytojas prašome pasinaudoti šiame numeryje siunčiamais vokeliais prenumeratai atnaujinti (jei baigėsi) ir užsakyti arba padėti užsisakyti “L.L.” savo pažįstamiems. Be to prašome pranešti mums adresus asmenų, kuriems galėtume pasiųsti kelis numerius susipažinti. Ačiū!
Redakcija ir Administracija