Esu daktaras. Nepripažįstu nei vaistų, nei operacijų, nei ligonių priežiūros, nei nusikaltimų medicinai, jei nepapiauju ir nepasmaugiu savo pacientų.
Vieną kitą kartą metuose pereinu per ligoninę, užsivilkęs baltą chalatą, nes man tai reikalinga, kad vėl pasijusčiau esąs gydytojas. Manau, kad pripažindamas ne tik medicinos mokslą bet ir ligoninę, kaip man naudingą kai kuriomis dienomis daktariškai nuotaikai sukelti, esu visiškai tvarkoje, kad esu geras daktaras.
II
“Esu katalikas. Nepripažįstu nei pasninkų nei nuodėmių, kuriomis nenusikalstu nei įstatymams nei asmenims. Per Velykas, Kalėdas ir Sekmines nueinu bažnyčion, kad galėčiau dvasiniai atsinaujinti ir sukelti šventadienišką nuotaiką. Manau, kad pripažindamas ne tik Dievą, bet ir Bažnyčią, kaip man reikalingą didžiose šventėse, esu visiškai tvarkoje, kad esu tikintis”.
... ir dar šis tas
Argi tikėsite, kad tuodu laišku būtų rašyti inteligento plunksnos? Pirmojo nesąmonė guli kaip ant delno. Jis čia spausdinamas be kabučių, nes yra mano paties rašytas. Antrasis, jei pastebėjote, kabutėse, yra ištrauka iš vieno skaitytojo ilgesnio laiško. Jame sukurtoji nesąmonė yra nė kiek ne mažesnė už pirmojo, bet ne tokia ryški. Ji ima badyte badyti akis, sugretinus abu laišku.
Be abejo, pasninkai nėra katalikybės esmė. Juk nei plaukai, nei nagai, nei rankos, nei kojos nėra žmogaus esmė. Tat nusišutink plaukus, nukirsk rankas ir kojas, juk vis tiek dar būsi tikras žmogus!
Kaip gaila, kad šitokią “išmintį” gali paberti nemažai metų mokyklos suoluose sėdėjęs žmogus! Jei jis vienas toks tebūtų, pakaktų nusiųsti jam pačiam atsakymą. Deja, panašios galvosenos katalikų yra gerokas nuošimtis. Užtat reikia tą “išmintį” panagrinėti viešai.
Laiško rašytojas, kaip ir visi jo plauko draugai, atrodo įsitikinęs, kad religija yra nuotaikų, jausmų ar pažiūrų bei tradicijų reikalas. Todėl kai jaučiasi linkęs, bažnyčion eina. Kai nori pagyventi šventadieniškomis nuotaikomis, irgi užsuka religinės muzikos pasiklausyti. O kai nuotaikos ar ūpo nėra, kai gražus oras, žalieji miškai ir mėlynieji ežerai vilioja, ar kai nori ilgiau pamiegoti, tai tada nei Dievas, nei bažnyčia nereikalingi.
Toks tikėjimas nėra tikėjimas, o yra kažkoks šiupinys jausmų, neaiškios susiraizgiusios galvosenos ir asmeniškų išskaičiavimų.
Sąmoningam, ypač inteligentui katalikui turėtų būti žinoma, jog religija yra nenutraukiamas ir esminis ryšys žmogaus su savo Kūrėju ir Kūrėjo su žmogum, savo kūriniu, o ne saldžių jausmų išgyvenimai. Tas esminis kūrinio ryšys su Dievu yra panašus į ryšį tarp minties ir proto, veiksmo ir valios norėjimo (pasėkos ir priežasties, filosofiškai tariant).
Apsišvietusiam katalikui privalėtų būti aišku, jog mūsų ryšys su Kūrėju nėra vienkartinis, sykį užmegztas ir Jo pamirštas, kaip ne vienas filosofuoja. Žmogus tai ne skulptoriaus iš marmuro nutašyta statula, galinti paskui šimtmečius stovėti be savo autoriaus paramos. Mes, kaip ir visi kūriniai, esame reikalingi nuolatinio palaikymo. Mūsų būsena nuolat ir be mažiausios pertraukos plaukia iš Kūrėjo mylinčios valios, kaip mūsų mintys iš proto, kaip elektros šviesa ir šilima ir jėga laidais iš dinamo mašinos. Jei Viešpats pamirštų mus nors akimirkai, jei mūsų nebenorėtų, mes užgestume, kaip ta lemputė, išjungus elektros srovę, dingtume, kaip dingsta vienos mintys, protui ėmus galvoti kitas.
Šitas nuolatinis ir be galo realus mūsų, kaip kūrinių, ryšys su Dievu yra ir bus, ar mes jo norime ar ne. Jis nėra mūsų valioje, o Kūrėjo galioje. Mes galime su juo nesiskaityti, išsižadėti, kaip Stalino rojuje kartais vaikai išsižada viešai savo tėvų. Bet mūsų nesiskaitymas ir išsižadėjimas to ryšio vis tiek nepanaikins, kaip komjaunuolio pareiškimas nepanaikina to fakto, kad jį sykį pagimdę tėvai buvo, yra ir visada liks tėvais.
Išmintingas žmogus skaitosi su nesugriaunama ir kieta gyvenimo tikrove ir ją pripažįsta. Ta pati išmintis ir teisybė reikalauja iš mūsų pripažinti asmeninį būsenos ryšį su jos šaltiniu Dievu. Ir kai žmogus tai padaro mintimi ar žodžiu, jis tampa religingas, sąmoningai religingas. Sykiu tas sąmoningas savo ryšių su Dievu pripažinimo aktas yra pats pirmasis ir svarbiausias Viešpaties pagarbinimo aktas.
Bet jei tik sykį supratai esąs sujungtas savo būsenos gelmėse su Dievu nepertraukiamais ryšiais, jei sykį įsisąmoninai, kad esi Kūrėjo kas akimirką leidžiamas gyventi ir palaikomas, negali nesuprasti ir nepripažinti, kad Jis yra visiškas tavo Viešpats, kad Jis turi į tave visas teises. Jis yra laisvas nustatyti kokiomis sąlygomis teikia mums būseną ir kam mes turime ją panaudoti. Jis, o ne mes, nustato, kokie bus mūsų santykiai su mūsų gyvenimo Šaltiniu. Mūsų šventa pareiga yra mielai priimti jo parėdymus ir prie jų derintis, ar jie mums malonūs ar ne. Nesiskaityti su visas teises į mus turinčia Kūrėjo valia yra nusikaltimas arba nuodėmė, ar tu jas pripažinsi ar nepripažinsi.
Šitoje šviesoje tikrai juokingai vaikiški atrodo sakiniai kaip: “aš nepripažįstu nei pasninkų nei nuodėmių, kuriomis nenusikalstu nei įstatymams nei asmenims”. Kokiems įstatymams? Tik valstybės? Ar ir Dievo ir Bažnyčios? Gali nenusikalsti nė vienam žmonių įsakymui ir būti tikras kriminalistas Dievo akyse. Daug kur valdžios įsakymai leidžia abortus ir skyrybas su naujomis moterystėmis. Valdžiai nenusikalsi. Jei žmona su tuo taip pat sutiks, ir jos atžvilgiu kaltės nepadarysi, bet vis tiek sąžinė bus suteršta sunkių nusikaltimų tavo būsenos Davėjui.
Jūs tik “per Velykas, Kalėdas ir Sekmines” einate bažnyčion. O Viešpaties ir Jūsų tikėjimo įsakymas yra deramai švęsti kiekvieną sekmadienį. Jūs norite, kad Dievas taikytųsi prie Jūsų pažiūrų, o ne Sveikas prie Jo! Ar tai teisinga? Einate bažnyčion, kad galėtumėte “dvasiniai atsinaujinti ir sukelti šventadienišką nuotaiką”? Vadinas, grynai savo asmeniškais ir egoistiniais sumetimais, o ne savo Kūrėjui deramą pagarbą ir klusnumą parodyti! Tai be reikalo ir tuos tris kartus per metus savo puspadžius zulinate į bažnyčios grindis. Žmogus privalo eiti bažnyčion ne pirmon eilėn sau ko nors gauti, o duoti! Palenkti Dievui savo valią arba pripažinti savo priklausomybę nuo Viešpaties. Tai yra mūsų pagrindinė pareiga ir nė kiek nepareinanti nuo mūsų nuotaikų, jausmų ir polinkių.
Užsimenate savo laiške “šventadienišką nuotaiką”. Kokia ji yra? Ką ji reiškia? Kokia jos vertė? Taip, minite reikalą “dvasiniai atsinaujinti”, bet ką Jūs turite mintyje, taip rašydamas? Ar pripažįstate, kad ir dvasia gali nusidėvėti? Kokia prasme? Koks turi būti tas dvasinis atsinaujinimas? Ar pakanka jausmų sužadinimo?
Nepripažįstate pasninkų? Vadinas, nepripažįstate atgailos, nepripažįstate atlyginimo savo dvasios skolų! Nepripažįstate pasninkų? Vadinas, nepripažįstate jokios auklėjimo vertės bet kuriam savęs nugalėjimui, leidžiate savo įgeidžiams kerotis ir klestėti, nepripažįstate dvasios kultūros! Pasninkai, atgailos yra lyg skaptukai ir kalteliai ir peiliukai dvasiško skulptoriaus rankose kilnesniam žmogui sukurti. Jūs, to nepripažindamas, atimate dvasiai geriausias priemones apvaldyti medžiagą ir sugyvulėjimo išvengti. Tokio nusistatymo žmogus neturėtų vaizduotis esąs nuoširdžiai tikįs žmogus ir tikras Kristaus mokinys. Jei jis dar ir turi kokią kibirkštėlę tikėjimo, tai ta yra kur nors širdies gelmėse dingusi tarp ten prisikrovusio šlamšto.
Neužsigauk, Gerbiamasis, beskaitydamas čia gal kiek ironiškai nudažytas eilutes. Nenoriu Jūsų pašiepti, nenoriu užgauti Jūsų jausmų. Bet aš norėjau parodyti Jūsų galvosenos ir nusistatymo paikumą. Mano supratimu, Jūsų sielos būklė yra gana pavojinga. Labai protingai pasielgtumėte užsukdamas pas kokį draugišką kunigą ir su juo išsikalbėdams apie savo pažiūras ir nuotaikas. Laiškais yra perdaug sunku susiprasti ir viską išsiaiškinti.
Viešpaties palaimos linkįs,
Jonas Kidykas, S. J.