(Istorinis apsakymėlis)
 
      Ne tik nepakenčiamai karštos vasaros dienos ir tvankios naktys vargino galingąją Romą. Gaisro sunaikintose miesto dalyse, tarp aprūkusių griuvėsių bastėsi daug bestogių ir išalkusių žmonių. Nepasitenkinimas ir pyktis, it užtvenkta upė, diena iš dienos augo ir kilo.
 
      Imperatorius Neronas, kuris iki šiol visai nekreipdamas dėmesio į valdinių nelaimes, laimingai gyveno su savo linksmintojomis, labai nusigando, kai jam buvo pranešta, kad kyla maištas. Kerštingų minių antplūdžio buvo galima laukti bet kurią dieną. Žmonės kalbą, kad imperatoriaus įsakymu buvęs sudegintas miestas.
 
      Delsti buvo pavojinga. Surinkęs keliasdešimt patikimiausių savo šnipų, juos pavaišinęs ir sauja pats padalinęs pinigų, viliojančiai šypsodamasis prabilo:
 
      — Aš jūsų valdovas ir dievas esu reikalingas jūsų patarnavimo. Tai didelė jums garbė. Šiandien suteiktos jums dovanos yra tik pradžia atlyginimo, kurio susilauksit iš savo duosniojo viešpaties, jei būsite uolūs. Mano rūmų apsaugos daliniai susekė, kad mūsų garbingojo Miesto ir visų mūsų nelaimių priežastys yra, kaip jau jūs, tur būt, girdėjote, prakeiktoji žydų sekta — krikščionys. Du iš jų prisipažino dalyvavę sąmoksle pražudyti mūsų šventąjį Miestą, tautą ir jos valdovą. Jie įvairiose Miesto dalyse padegė sandėlius. Mes esame jų auka. Eikite į pilies kalėjimą, paimkite iš ten juos — Kajų ir Tercijų — ir, nuvedę į didžiąją miesto aikštę, pasielkite, kaip jie užsitarnavo: nuplakite, nukryžiuokite, sukūrę laužą, sudeginkite, o pelenus išberkite į Tiberį, kad baisusis nusikaltimo prakeikimas būtų nuo mūsų nuimtas. Paskelbkite visiems, kad šviesusis galingosios Romos ir pasaulio valdovas nerims nei dieną nei naktį, kol šie tautos priešai nebus sunaikinti!..
 
      Grįždamas į savo puošnius kambarius, imperatorius buvo labai laimingas ir linksmas: taip išmintingai ir gudriai, net niekeno nepatartas, jis dar nebuvo savo gyvenime pasielgęs. Paskelbti tiems asilo galvos garbintojams kovą jau seniai jam rūpėję.
 
      Netoli Romos, požeminiuose turtingosios krikščionės Prokulos namo kambariuose, visą naktį budėjo gausus pačių žymiausių krikščionių būrys. Apaštalui Petrui atėjus į salę, buvo girdėti slopinamas moterų verksmas, o aliejinių lempelių šviesoje matėsi rimti vyrų veidai.
 
      Tokių persekiojimų pasaulis dar nebuvo matęs! Visi iš susirinkusiųjų buvo netekę savo artimųjų — tėvai vaikų ar vaikai tėvų, žmonos savo vyrų ar vyrai žmonų.
 
      Vidunaktį atvykęs jaunas kunigas Patricijus pranešė apie praeito vakaro žudynes:
 
      —    Neronas nesitenkina, kaip kiti antikristai, mesdami šventuosius amfiteatran žvėrims sudraskyti, kad palinksmintų kraugeriškąją liaudį. Didžioji aikštė buvo pilna kryžių. Jų buvo tiek daug, kad suskaityti neįstengiau. Apačioje prie kryžių degė ugnys. Nukryžiuotųjų vaitojimas buvo toks didelis, kad net kai kurie pagonys neišturėję pasišalino. Kiti gi laidė į kentėtojus plytgalius šaukdami: “Sudeginot miestą!... še jums: dekite patys!...” Vien tik vakar galėjo žūti apie pusė mūsų kunigų. Mieste kalba, kad Nerono kalėjimuos jau esą visi krikščionys ir imperatorius visose sudegusio miesto dalyse įvykdysiąs tokius pat kankinimus.
 
      Ką darysime, broliai? —- šluostydamasis prakaitą ir ašaras, baigė Patricijus.
 
      Aprimus vis daugiau įsisiūbuojančiam moterų verksmui, kalbėti atsistojo Klaudijus, vienas iš seniausiųjų vyrų:
 
      —    Reikia gelbėti Bažnyčią. Persekiojimai nėra amžini, kaip nėra amžinas ir Neronas. Mes privalome kuriam laikui pasišalinti iš Miesto; kas gali ir iš Italijos. Visų pirma garbingiausias mūsų brolis Simonas Petras. Neseniai netekome mūsų Viešpaties apaštalo Pauliaus, kuris, gal būt, jau užmuštas. Jei neteksime ir Petro, mūsų Bažnyčia liks be vadų ir, vos spėjus užgimti, turės numirti.
 
      Visų žvilgsniai nukrypo į Petrą, garbingos išvaizdos, kaip obelis pražilusį, senelį.
      —    Brangiausieji broliai ir seserys! — truputį užsikirsdamas kalbėjo jis. — Mūsų Viešpaties Jėzaus Nukryžiuotojo atsiminimas tesuramina jus. Mums nieko blogiau neatsitinka, kaip Jam, Kuriam garbė per amžių amžius.
 
      Bijau, kad brolio Klaudijaus patarimas gali būti ne Dievo, bet žmonių išmintis.
 
      Anuomet, kai Viešpats pradėjo su mumis paskutinę kelionę Jeruzalėn, mums kalbėjo, kad Jam reikėsią daug kentėti nuo vyresniųjų, Rašto žinovų ir kunigų, būti pakeltam ant kryžiaus ir mirti. Savo aklume tuomet mes Jo nesupratome, nes buvome apsėsti minčių apie žydų karalystę bei mūsų garbę, nors ir pridėjo pabaigoje: “bet trečią dieną kelsiuos”. — “Ką Tu čia dabar kalbi, Viešpatie?” — sakiau Jam. “Anaiptol Tau tai neatsitiks!” O Jis skaudžiai man atsakė: “Eik šalin, šėtone! Tu piktini mane, nes mėgsti ne tai, kas Dievo, bet kas žmonių...”
 
      Dievas buvo man gailestingas, nes, to nenorėdamas, buvau įpuolęs į šėtono pinkles ir galvojau ne Išganytojo, bet išganymo priešo mintimis.
 
      Ne Nerono, Dievo rankoje esame! Aš neisiu, broliai, iš Romos, bet stiprinsiu tikinčiuosius, kad šventasis Jėzaus kryžius netaptų jiems papiktinimu.
 
      Persekiojimas antri metai dūko ir aršėjo. Kryžių ir liepsnų aukomis buvo tapę daugelis krikščionių.
 
      Apaštalas Petras jau ištisas mėnuo lindėjo sudegusiame krikščionės Pulcherijos namo rūsyje, negalėdamas iš ten išeiti, nes visi miesto šnipai buvo pastatyti ant kojų, kad jį sugautų. Dvi senutės vergės — Postuma ir Prima — pakaitomis kas antra diena atnešdavo Petrui maisto. Retkarčiais aplankydavo jį patarimo bei palaiminimo gautų vienas kitas suvargęs ir visko netekęs krikščionis. Bet dabar, per visą savaitę, jis nematė nei vieno žmogaus...
 
      —    Eisiu ieškoti brolių, — galvojo jis. — Tamsu ir vėlu. Vistiek manęs neatpažins.
 
      Bet tuo metu tyliai įslinko Postuma. Jos veidas buvo ištinęs, o paakiai pajuodę. Verkdama ji pasakojo:
 
      —    Vakar pagavo čia beeinančią Primą. Jai prisipažinus krikščione, buvo nuvesta į kalėjimą. Areštuota jau ir Prokula ir kelios jos draugės. Suimtas ir Klaudijus. Kadangi po Primos suėmimo mūsų ponus ilgai tardė policija, jie buvo baisiai įpykę ir, norėdami tarnus atgrasyti nuo krikščionybės, visus baisiai sumušė. Neaplenkė nei manęs, seniausios iš visų. Per savo 80 metų amželį, 60 metų jiems ištarnavau... Tik šiandien ryte atgavau sąmonę, bet negalėjau rimti, kol nebūsiu perdavusi jums šį raštelį. Jį jau kelinta diena nešioju įsisiuvus apsiausto siūlėje. Klaudijus prašė jį perduoti, jei jis būtų suimtas.
 
      Įteikusi Petrui laiškelį ir pabučiavusi jam ranką, šluostydamasi apsiausto skvernu užtinusias akis, perspėjo:
 
      —    Jei už dviejų dienų neateisiu ar nieko neatsiųsiu, žinokit, kad esu mirus arba užmušta. Neužmirškit mano vargšės sielos...
 
      Dėl paskutinių įvykių Petras tapo didžiai sukrėstas. Klaudijus buvo visų brolių vienbalsiai išrinktas, jei užmuštų Petrą, Romos vyskupu. Dar daugiau jis susijaudino, kai perskaitė raštelį: “Gerbiamas broli Kristuje! Aš esu pagarbintas su Viešpačiu ir Jo broliais. Mūsų draugų jau beveik neliko. Jie išsislapstę ar nukankinti. Tu bėk iš Romos! Bėk! Prašau visų brolių vardu. Tu įkūrei Bažnyčią ir jei Tavęs nebus, nebus kas ją atkuria. Bėk! Ir mažasis Jėzus nuo persekiojimų bėgo. Tavo ištikimasis Klaudijus, kurio jau nėra...”
 
      Petras giliai susimąstė: nejaugi jis būtų suklydęs, savo pavyzdžiu sulaikydamas krikščionis nuo bėgimo? Kas iš jo pasilikimo, jei jau visa Bažnyčia sunaikinta? Klaudijus, Prima ir gal daug kitų tapo aukos dėl jo... Tas pats atsitiks ir su Postuma ir su juo pačiu...
 
      — Ne, — apsisprendė Petras, — ilgiau likti būtų neišmintinga! Būtų buvę geriau, jei pradžioje būčiau paklausęs Klaudijaus...
 
      Trumpai nusnūdęs ir pasimeldęs, saulei tekant, Petras išėjo iš griuvėsių ir tiesiai ėjo link pietinių vartų. Jis atrodė, kaip nuskuręs elgeta: basas, susivėlęs, apšiapusiais ir murzinais drabužiais. Pasiramsčiuodamas lazda, sunkiai vilko kojas. Pereiti vartus sargybiniai jam netrukdė.
 
      Toliau už vartų sklido plati žalia lyguma, pilna akinančios saulės. Petras truput lengviau atsikvėpė. Baimė buvo praėjus. Jis sustojo. Po tiek dienų tamsoje ir rūsio tvankume taip malonu giliai atsikvėpti, įtraukti pilną krūtinę kvepiančio laukų oro.
 
      Nežinodamas ką pradėti, kupina širdimi liūdesio, lėtai ir be ypatingo tikslo Via Appia kelio pakraščiu jis tolo nuo miesto.
 
      Kai pabėgėlį iš visų pusių supo laukai ir saulė žymėjo pusryčių metą, jis staiga sustojo, jo veidas išbalo, kaip drobė ir lazda iškrito iš drebančių rankų. Kas atsitiko? Gal Nerono pareigūnų išsigando? Ne. Kelias buvo tuščias. Tik priešais, baltu apsiaustu apsisiautęs, artėjo žmogus. Ėjo sunkiai ir sulinkęs, bet jo šviesumas buvo skaistesnis už saulę. Kai jis buvo taip arti, kad galėjo pažinti veidą, Petras puolė ant kelių ir iš nustebimo iškėlė rankas. Buvo Jėzus... Jėzus, kuris taip sunkiai, sunkiai, kaip anuomet Jeruzalėj, nešė didelį kryžių...
 
      —    Kur eini, Viešpatie? — tyliai ištarė Petras.
 
      —    Einu Romon antrą kartą mirti...
 
      Petras užsiėmė rankomis veidą ir sukniubo ant žemės. Jis norėjo kažką sakyti, prašyti pasigailėjimo, bet ištarti negalėjo nei žodžio.
 
      Kai po kelių akimirksnių pakėlė galvą, saulė švietė kaip švietusi, bet Jėzaus nebebuvo.
 
      Nežinau, brangusis skaitytojau, kaip Tau užtikrinti šito įvykio tikrumą. Jis remiasi pirmųjų krikščionių padavimu. Jei Tu nuvažiuosi kada nors Romon ir aplankysi dar ir šiandien bestovinčią, bet jau imančią iš senumo irti “Quo Vadis” bažnytėlę, jos viduryje rasi aptvertą geležine tvorele keturkampį marmuro akmenį, ant kurio yra įsispaudusi žmogaus pėda. Sako, Jėzus palikęs Petrui ženklą, kad jis atsipeikėjęs suprastų, kad nesapnavęs, bet tikrai sutikęs Viešpatį.
 
      Aš nenoriu Tavęs tikinti tuo ženklu, nes pėda nėra graži: trumpa, plati ir pilnapadė. O Jėzaus pėda turėjo būti graži, gražesnė už visų žmonių, kaip ir Jis pats. Jos meniškumas yra panašus į kitų pirmųjų amžių krikščionių — paprastų ir neišmokslintų žmonių — meną, su primityvumo žymėmis.
 
      Manau, kad kuris nors pamaldus skulptorius pirmaisiais amžiais, o gal pirmaisiais dešimtmečiais, šiuo savo darbeliu sumanė įamžinti šio įvykio atminimą.
 
      Kaip ten bebūtų, yra tikra, kad Petras Romoje buvo nukryžiuotas. Didžiai gailėdamasis savo neištvermės, nei valandėlės nedelsdamas, jis grįžo atgal į persekiojimais verdantį miestą, buvo suimtas ir pasmerktas.
 
      67-siais metais, birželio 29 dieną, kai linksma saulė vėl, kaip aną atmintiną rytmetį, kopė žydru, be jokio debesėlio dangumi, Petras atvestas iš kalėjimo, giliai susimąstęs, sėdėjo ant Vatikano kalvos purvino akmens ir laukė, kol budeliai baigs ruošti kryžių. Jį atlydėjusių kareivių vyresnysis paklausė:
 
      —    Na žyde! Koks tavo paskutinis žodis? Tuoj eisi ant kryžiaus!
 
      —    Nieko iš jūsų, draugai, nenoriu. Tik prašyčiau, labai prašyčiau dėl mūsų Viešpaties Jėzaus meilės: prikalkit mane ant kryžiaus žemyn galva...
 
      —    Ha, ha, ha, ha! — nusikvatojo visas būrys, garsiai ir žiauriai.
 
      — Ar aš nesakiau, -— prabilo iš jų vienas, — kad krikščionys kvailesni už patį kvailiausią asilą...
 
      —    He, he, he, he ! — užsiversdami juokėsi kareiviai.
 
      Petras skendėjo maldoje:
 
      — Priimk, Jėzau, mano auką ir paimk mane į savo Tėvo namus. Viešpatie, kas gera įvyko, Tu padarei, aš tik ardžiau šventuosius Tavo sumanymus, aukštyn kojom verčiau Tavo darbus... Bet Tavo gailestingumas bekraštis... O kryžiau, šventasis mano Viešpaties kryžiau! Kodėl tavęs vengiau? kodėl tavęs neieškojau?.. O kryžiau, palaimintas būk! — ašarodamas atsistojo Petras ir ištiesęs į gulintį ant žemės kryžių rankas, niekeno neraginamas, artinosi prie jo.
 
      —    Prikalkite mane aukštyn kojom... Prieštaravau Jo meilei... Nesu vertas Jo mirties... — šnabždėjo jis.
 
      Nuolankusis vyriausiojo Kristaus apaštalo Petro prašymas buvo išklausytas.
 
K. Vabalkšnis