Mielieji Bičiuliai,
Labai norėčiau tikėti, jog visi rašiusieji p. Chrizui patarimus vadovavosi grynos artimo meilės jausmais — norėjo padėti jam atstatyti šeimos laimę. Deja, vienas kitas laiškas gerokai sukrėtė tą mano tikėjimą. Kai kurie laiškai papylė su krikščioniška galvosena nesuderinamų minčių. “Laiškai Lietuviams” nusidėtų savo pareigai rodyti tiesų krikščioniškojo gyvenimo kelią, jei tas mintis praleistų be savo pastabų ir pataisų. Tad baigdamas p. Chrizo liūdną klausimą, paliesiu dar kai kurias vieno kito bendradarbio iškeltas mintis.
Nepakanka!
Žymus nuošimtis sprendė p. Chrizo problemą grynai iš žmogiškojo taško, vien tik natūralias priemones nurodė, nė žodeliu nepriminė Dievo malonės reikalingumo. Tai yra daugelio vedusiųjų pagrindinė klaida, ir todėl daug moterysčių suskyla, kad jų gyvenimo sunkenybių sprendimuose nedalyvauja Dievas. Nei laimingai normalus gyvenimas moterystėje, nei juo labiau, jos painiavų sprendimas neįmanomas be Kristaus apreikštųjų principų. Kaip kunigui, man yra labai skaudu matyti, kiek maža tikinčiųjų tesirūpina gerai susipažinti su tais Kristaus apreikštais dėsniais ir su kokiu dideliu nepasitikėjimu sutinka Bažnyčios nuostatus ir patarimus šeimai tvarkyti. Jie, net nesusipažinę, atstumia didžiausią Viešpaties paramą ir pasmerkia save nepasisekimui. Belieka tik melsti Aukščiausį išgydyti tokį didelį žmonių proto aptemimą.
Ponios Aldonos laiške labai nemaloniai palietė mane šitie sakiniai: “Mes žmonos žinome, kad tiek tobulų vyrų, kaip Chrizas, iš viso, žemėje nėra”; ir: “Taip didžiomis p. Chrizo dorybėmis aš, iš viso, netikiu”. Šitie sakiniai yra labai skaudūs ir neteisingi. Tamsta, Ponia, atrodo, kalbate visų žmonų vardu. O kiek jų pažįstate iš arčiau? Kelių moterų vyrus tikrai giliai pažįstate? Tegu ir šimtą ar du šimtu pažintumėte, ir tai dar per maža tokiai plačiai išvadai pasidaryti. Šimtai ir tūkstančiai moterų galėtų paliudyti turinčios labai gerus vyrus, gal net geresnius už p. Chrizą. Man atrodo, kad šitokį sakinį parašėte kiek susijaudinus ir nepakankamai apsigalvojusi, o gal net ir iš tam tikro užgauto išdidumo: “ką čia vyras taip kaltina moterį! Aš jam pasakysiu tiesos žodį! Ir ta tiesa išėjo gerokai sukrypusi.
Žemaitei:
Ir Tamsta nepakankamai įsigilinote į p. Chrizo laišką. Jis nepateisina tokio aštraus Tamstos žodžio: “Chrizo meilė tikrovėje nėra meilė, o grynai egoistinė aistra, tik pridengiama poetų apdainuota meile”. Kodėl nepateisina, jau rašiau paskutiniame “Laiškų” numeryje, todėl čia nebekartosiu. Lieka tačiau panagrinėti viena kita Tamstos pabrėžta mintis. Rašote: “Jei žmogus tikrai myli, jam lengva aukotis bet kuriuo atveju. Vyrai aukotis nemėgsta. Jiems tik aistra ir “čerka” rūpi... Pasiaukoti tenka moteriai”.
Jei būtumėte parašiusi: “kas tikrai myli, tas gali labai labai pasiaukoti”, būtų tiesa. Bet yra netiesa, kad mylinčiam žmogui “bet kuriuo atveju” pasiaukojimas yra lengvas. Taip nerašytų nė vienas turėjęs progos atnešti gyvenimui tikrai didžių aukų. Kaip bebūtų galima kalbėti apie kokį nors karžygiškumą, jei pasiaukojimas “kiekvienu atveju” būtų lengvas? Kristus taip mylėjo, kaip nė vienas kitas žmonių nemylės. Argi jo “Dieve mano, Dieve mano, kodėl tu mane apleidai” liudija, kad tas pasiaukojimas buvo lengvas?
Daugiau, ir Tamstos, kaip p. Aldonos, noriu klausti, kiek vyrų tikrai gerai pažįstate, kad jaučiatės galinti sakyti: “Vyrai aukotis nemėgsta... Pasiaukoti tenka tik moteriai”. Yra nepaprastai mėgstančių aukotis vyrų ne tik vienuolynuose, bet ir šeimose. Yra labai nemėgstančių aukotis moterų kaip ir vyrų. Ir vienų ir kitų pažįstu nemažai. Bet p. Chrizo problemai išspręsti tai ne tiek jau svarbu. Daug svarbiau yra tai, kad žmonės tuokiasi ne ta prasme aukotis, kokia Sveika manote! Kiekvienas doras ir nuoširdžiai žmoną mylįs vyras sutiks pasiaukoti, sutiks išsižadėti normalaus moterystės gyvenimo teikiamo džiaugsmo, jei matys tam rimtą reikalą ir prasmę, (pav., tikras neturtas, silpna žmonos sveikata ir pan.). Bet Chrizo atžvilgiu nėra jokios aukštesnės prasmės aukotis. Jam tenka tik nusileisti žmonos neteisėtiems kaprizams, savimylai ir užsispyrimui. Tai gali ir normalų vyrą tik pykinti, o ne jame užuojautos bei pasiaukojimo nuotaikas sukelti. Vienas pagrindinių moterystės uždavinių kaip tik ir yra legaliu keliu nuraminti aistras, tai šv. Povilo žodis: “paleistuvystei išvengti tegul kiekvienas vyras turi savo moterį ir kiekviena moteris tegul turi savo vyrą” (1 Kor. 7, 2). Vadinas, moterystė nėra Kūrėjo skirta suvaržymui savo aistrų ir kentėjimui sunkesnių pagundų už nevedusius. Šitokio pasiaukojimo reikalauti iš savo vyro, be labai rimtos priežasties, neturi teisės nė viena moteris. Tokie atsisakymai nuo savo pareigų gali pastūmėti vyrus į neištikimybę, į ištvirkimą. O juk iš žmonos rankų Viešpats pareikalaus vieną dieną vyro sielos!
“Chrizo žmonai”:
Tamsta pasakėte daug karčios tiesos daugeliui vyrų, bet abejoju, ar neprašovėte pro šalį. Ypatingai susimaišėte, beteisindama savo kūdikio nužudymą. Ir jei aš tuos paaiškinimus praleisčiau be jokių pastabų, atrodytų, kad kunigų leidžiami “Laiškai Lietuviams” pritaria negimusios gyvybės naikinimui.
Sakotės panaikinusi savo kūdikį dėl didesnės motiniškos meilės vaikui. “Paaukojau vieną, kad kitas turėtų motiną”. Vadinas, Tamstos supratimu išeitų, kad kiekvienas naujagimis mažina moters motinišką meilę pirmesniems vaikams. Pagal Tamstos galvoseną keletos ar keliolikos vaikų motina jau nebebūtų mylinti motina!
Labai man nemalonu prieštarauti, bet, Mieloji Ponia, teisybės vardan tenka pasakyti : labai klystate! Gyvenimo tikrovė priešingai kalba. Šakelė dedama prie šakelės, šakalys prie šakalio, ne tik nemažina įkurtos ugnies, bet ją išaugina į didelį laužą. Kiekvienas naujagimis padidina moters motiniškumą, praplečia jos širdį didesnei meilei. Juo daugiau kartų moteriškė yra gimdžiusi, juo motiniškesnė ji yra.
Ne, ne! Neįtikinsite nė vieno sveikai galvojančio žmogaus, kad Tamsta nužudėte savo kūdikį, kad kitas turėtų geresnę motiną. Nejaugi rimtai manote, kad žudikė bus geresnė motina, už savo rankų vaiko krauju nesutepusią moterį! Norėčiau tikėti, kad Pati tuomi netikite, o tik bandote kaip nors numalšinti savo graužiančią sąžinę įvairiais filosofavimais. Tik vienas kelias tėra Tamstai į sielos ramybę: nuolankioje išpažintyje prisipažinti padarius baisiai apgailėtiną nusikaltimą ir nuoširdžia atgaila Viešpačiui atsilyginti.
Gal Tamstai būtų įdomu sužinoti, kokį įspūdį padarė Tamstos laiškas kaikurioms draugėms? Štai viena jų rašo:
“Su dideliu susidomėjimu perskaičiau Tavo laišką, rašytą savo vyrui. Nustebau, pažinusi savo buvusią kaimynę ir pasiryžau aš Tau taip pat parašyti. Ar pameni, kai vieną pavasario popietę aš pas Tave užėjau ir radau Tave be galo susijaudinusią ir paraudusiomis akimis? Man Tavęs labai pagailo, nes žinojau, kad paskutiniu laiku lankei gydytoją ir blogai jauteisi. Mano dideliam nustebimui pasakei, kad gydytojas galų gale nustatė... nėštumą.
— Tai gerai, — atsakiau, nes pati jaučiausi be galo laiminga tokioje būklėje. Tu į tai per daug nekreipei dėmesio ir atsakei:
— Tu kaip sau nori, o aš jau ne! Užtenka man!
Bandžiau Tave perkalbėti, įrodinėdama, kad esi energinga (tokia tada ir buvai) ir vykdydama savo pareigą, be vyro pagalbos gali ištesėti. Drąsinau Tave, kad Tau nėra ko bijotis, nes gimus mudviejų kūdikiams, aš turėsianti dvigubai daugiau už Tave. O amžius mudviejų buvo tas pats! Tik reikia daugiau pasitikėjimo Dievu, truputį daugiau pasiaukojimo.
Netrukus teko mudviem išsiskirti. O dabar noriu Tau pasigirti, kad mano geltonplaukė mažoji be galo gera, meili ir tikras džiaugsmas mano nelengvame gyvenime.
Jaučiu, kad, Brangioji, nerimsti, gal sąžinė priekaištauja, nes ir laiške Pati sau prieštarauji. Rašai: “Ne vien duona žmogus gyvas”, o ir Pati juk tik “duoną” supratai, kad ryžais tokiam baisiam darbui. Jei gerai būtum supratus šiuos žodžius, būtum taip nepasielgus. Man atrodo, kad Pati dar gerai nesuvoki, ką esi padariusi ir blaškaisi ieškodama kaltininko...
Tik pagalvok: kalbi apie motinos meilę kūdikiui, neduodama jam išvysti pasaulio šviesos, užtrenkdama jam duris į amžinąją laimę! Juk Bažnyčia moko, kad be krikšto mirę kūdikiai nematys Dievo veidas į veidą. Tu, nužudydama savo negimusį kūdikį, padarei didesnį nusikaltimą, negu būtum nužudžiusi gimusį. Suprask, jei Tu būtum nužudžiusi gimusį, teismas būtų galėjęs nubausti Tave ir šioje žemėje būtum atgailojusi už žmogžudystę, o pakrikštyto kūdikio siela būtų džiaugusis su Viešpaties angelais danguje. Dabar pati išvengei bausmės ir, užuot atgailavusi, kitą kaltini! Juk Tu nužudei tą patį kūdikį, kurio pirmas riksmas pripildo Tavo širdį neapsakomo džiaugsmo, kuris ištaria pirmąjį žodį “mama”, kurio nekaltos akys seka Tave lyg angelą sargą, kuris su didžiausiu pasitikėjimu Tau pasiveda, kuris nemokėjo dar paklausti: “Už ką, mama, mane žudai?” Gaila man Tavęs, bet padėti negaliu. O dar labiau gaila, nes šis Tavo augąs vaikas neduos nurimti Tavo sąžinei ir visada primins aną, iš Tavo kaltės pasaulio neišvydusįjį.
Sakai esanti bejėgė užauginti vaiką, kai tėvas duoda tik išlaikymą. Mano miela, Dievas tverdamas moterį, žinojo motinos pareigas ir davė joms užtektinai jėgų toms pareigoms sąžiningai atlikti. Ir Pats žadėjo savo pagalbą, tik reikia ieškoti Jame.
Tik tu viena, su Dievo pagalba, gali dar grąžinti savo šeimai laimę. Pirmiausia, gerai pažink save. Daug teks Tau aukotis, bet aukai ribų nestatyk, lygiai, kaip į kovą einąs kareivis yra ištikimas savo pareigoms, nors tenka ir gyvybę paaukoti.
Linkiu Tau ištvermės!”
Šitas paprastutis laiškas yra normalių moterų išgyvenimų liudininkas, jau vien tik paskaičius apie negimusio panaikinimą. Tą skaudžią savo klaidą galėtumėte išpirkti, jei įstengtumėte nugalėti savo išdidumą, atsiprašyti vyro už didelę jam padarytą skriaudą ir sutikti gyventi normalų vedusių žmonių gyvenimą, nors ir tektų Tamstai daug ko išsižadėti, ką iki šiol labiau vertinai, už vyrą ir vaikučius.
Mano ir visų gyvo tikėjimo “Laiškų” skaitytojų maldos lydės Tamstą naujame grįžimo kelyje. Viešpaties gailestingumas, vyro gera širdis ir vaikučių meilė bus gausus atlyginimas!
Jūsų
Kunigas Jonas