Paskutinį šio mėnesio sekmadienį minime Kristų Valdovą. Gyvenimo kryžių slegiami, kartais suabejojame to Valdovo gerumu. Daugeliui kilnioji Kristaus asmenybė yra aptemusi. Čia duodamas vienas perskyrimas iš prancūzų kalba parašyto veikalo “Un appel a l’amour”. Tai yra ištraukos iš jaunos vienuolės dienoraščio. Dienoraštis buvo rašomas paties Išganytojo ir vienuolyno vyresniųjų pageidavimu. Jis atskleidžia mums didžias V. Jėzaus pastangas laimėti žmonių širdis.
Jei kas nėra linkęs pasitikėti “privačiais apreiškimais” gali šitų eilučių neimti, kaip išėjusių iš dieviškosios burnos. Kad “Dievas yra meilė” pakankamai aišku iš kitų teologijos šaltinių ir yra neabejotina tikėjimo tiesa. O čia dedamas vertimėlis gali pasitarnauti sustiprinimui pasitikėjimo Dievo gerumu.
1922 metais, lapkričio mėnesio 22 dieną, Išganytojas, apsireiškęs Juozefai Menendez, taip kalbėjo:
“Aš visas esu meilė! Mano Širdis tai meilės begalybė.
Meilė sukūrė žmogų ir visa, kas pasaulyje yra, atidavė jam tarnauti.
Meilė palenkė Tėvą duoti savo Sūnų paties kalte žūvančiam žmogui gelbėti.
Meilė išgavo skaisčiausios, dar kone kūdikio, mergaitės žodį tapti Dievo motina ir priimti visus tos dieviškos motinystės uždėsimus kentėjimus ir atsisakyti šventyklos gyvenimo malonumų.
Meilė pagimdė mane žiemos glūdumoje, neturtėlį, nieku neaprūpintą.
Meilė slėpė mane tris dešimtis metų tamsiausiame užkampyje ir prie prasčiausių darbų.
Meilė vertė mane rinktis vienatvę, tylą... gyventi niekieno nežinomam ir mielai pasiduoti savo motinos ir pasirinktojo neva tėvo įsakymams.
Meilė pramatė daugybę, laikų būvyje, mane paseksiančių sielų, kurios su didžiausiu malonumu taikys savo gyvenimą prie manojo.
Meilė paskatino mane apglėbti visas žmogiškosios prigimties silpnybes.
Mano Širdies meilė žvelgė dar toliau. Ji žinojo, kiek daug pavojuose atsidūrusių sielų ras gyvenimą, padedamos daugelio kitų sielų pasišventimo bei aukų.
Meilė vertė mane kęsti negarbingų paniekinimų kančias... išlieti mano kraują ir mirti prie kryžiaus žmogui gelbėti, žmonijai išpirkti.
Taip pat meilė pramatė ateityje daugybę sielų prisijungsiant prie mano sopulių, mano krauju nudažysiant savo kentėjimus ir paprasčiausius veiksmus, kad tik laimėtų man didesnį skaičių sielų.
Visa tai aš tau, Juozefa, aiškiai apsakysiu, kad būtų žinoma, kiek toli siekia mano Širdies meilė sieloms.
Aš esu meilė! Mano Širdis negali sulaikyti ją ryjančių liepsnų!
Taip labai aš myliu sielas, kad už jas atidaviau savo gyvybę!
Kadangi myliu, todėl pasilikau altoriaus namelyje. Jau dvidešimts amžių būvu tenai dieną ir naktį duonos pavidalo dengiamas, ostijoje pasislėpęs, kenčiu pamiršimą, vienumą, paniekas, piktažodžiavimus, įžeidimus, šventvagystes, nes myliu!
Kadangi myliu sielas, palikau joms atgailos sakramentą, ne sykį, ne du joms atleisti, o kiek tiktai kartų bus joms reikalinga atgauti malonę. Tenai aš jų laukiu... trokštu, kad jos ateitų nusimazgoti savo kaltes ne vandeniu, o mano paties krauju.
Amžių bėgyje aš įvairiai apreiškiau žmonėms savo meilę. Aš jiems parodžiau, kaip labai mane graužia troškimas juos išganyti. Aš daviau jiems pažinti savo širdį. Tas pamaldumas, tartum šviesa, pasklido pasaulyje. Šiandien juo naudojasi širdims suminkštinti visi besidarbuojantieji mano karalystei praplatinti.
Dabar aš noriu dar daugiau. Jei aš reikalauju už mane graužiančią meilę atsimokėti meile, tai nėra vienintelis mano trokštamas dalykas. Aš geidžiu, kad sielos tikėtų į mano gailestingumą, kad jos visko lauktų iš mano gerumo, kad jos niekada neabejotų mano atlaidumu.
Aš esu Dievas, meilės Dievas! Esu tėvas, bet švelnia meile, ne aštrumu mylįs tėvas. Mano širdis be galo šventa, tačiau be galo ir išmintinga. Pažindama žmogaus silpnumą bei trapumą, ji lenkiasi prie nusidėjėlių su begaliniu gailestingumu.
Aš myliu pirmąjį kartą nusidėjusias sielas, kai jos ateina pas mane nuolankiai prašyti atleidimo. Aš jas tebmyliu ir tada, kai jos apverkia savo antrąjį nusikaltimą, net kai tas pasikartoja, nesakau milijardą, o milijonus bilijardų kartų. Aš jas myliu, visuomet atleidžiu, mazgoju tame pačiame kraujuje, kaip ir pirmąją nuodėmę.
Sielos manęs nevargina ir mano širdis nuolatos jų laukia ateinant ieškoti prieglaudos: juo vargingesnės, juo mielesnės. Ar ne labiau rūpi tėvui ligonis vaikas už sveikuosius? Ar ne jam tenka didžiausias rūpestis bei švelnumas? Panašiai ir mano širdis lieja daug didesnę gausybę užuojautos ir švelnumo nusidėjėliams, negu teisiesiems.
Štai ką aš noriu išaiškinti sieloms: aš pamokysiu nusidėjėlius, kad mano širdies gailestingumas yra neišsemiamas; atšalusius ir abejingus aš pamokysiu, kad mano širdis yra jas uždegti geidžianti ugnis, nes jas myli. Gerąsias ir pamaldžiąsias sielas pamokysiu, kad mano širdis yra pažangos kelias tobulybėn ir saugus kelias į laimingą tikslą. Pagaliau man pasišventusias sielas, kunigus ir vienuolius, tas mano rinktines ir labiausiai mylimas sielas, aš dar sykį paprašysiu duoti man savo meilę ir neabejoti manąja. O jau už vis labiau aš prašysiu jas turėti pasitikėjimo ir neabejoti mano gailestingumu. Kaip lengva yra visko laukti iš mano Širdies!
Aš noriu atleisti. Aš noriu karaliauti. Noriu atleisti sieloms ir tautoms. Noriu viešpatauti sieloms, tautoms ir visam pasauliui. Aš noriu išplėsti savo taiką iki pasaulio pakraščių, o jau ypatingai šioje palaimintoje žemėje (Prancūzijoje, Vert.) mano širdies pamaldumo lopšyje. Taip aš noriu būt jos taika, jos gyvybė. Aš esu Išmintis ir Laimė. Aš esu Meilė ir Gailestingumas. Aš esu Taika, ir aš viešpatausiu!
Nedėkingumui sunaikinti aš paleisiu savo gailestingumo sroves. Įžeidimams atitaisyti aš pasirinksiu aukų, kurios išgaus atleidimą...
Taip, dar daug yra pasaulyje man patikti trokštančių sielų... Dar yra dosnių sielų, kurios man atiduos viską, ką jos turi, kad aš pasinaudočiau, kaip trokštu, kaip noriu.
Aš pradėsiu karaliauti, rodydamas gailestingumą, nes mano karalystė tai taikos ir meilės karalystė. Štai ko noriu pasiekti, štai mano meilės uždavinys.
Tuo savo atsišaukimu aš kreipiuos į visus : ir į man pašvęstas sielas ir į pasauliečius; į teisiuosius ir į nusidėjėlius; į mokslo žmones ir į nemokytus; į valdovus ir į valdomuosius. Visiems aš sakau: jei jūs norite laimės — aš esu. Norite turtų — aš esu begalinis turtas. Geidžiate ramybės — aš esu ramybė. Aš esu gailestingumas ir meilė ir aš noriu būti Jūsų karalius!”
Išvertė J. Kidykas, S. J.
KNYGA APIE FATIMĄ
Neseniai išėjo iš spaudos nauja knyga apie Fatimą “Marija Kalba Pasauliui”. Knyga yra didelio formato, 264 pusi., su 18 paveikslų. Kaina du doleriai. Joje yra smulkiai aprašyta, ką pasakė Marija, pasirodžiusi 1917 m. Portugalijoj, ko ji reikalavo iš žmonių, ką matė tada susirinkę į pasirodymų vietą septyniasdešimt tūkstančių asmenų. Dabar kasmet gegužės ir spalių mėnesiais suplaukia į Fatimą netoli milijono įvairių luomų bei profesijų žmonių.
Itališkai tą knygą parašė prof. L. Gonzaga de Fonseca, bet greitai ji buvo išversta į portugalų, prancūzų, anglų, vokiečių ir lenkų kalbas. Italų kalba jau išėjo 10 laidų, o vokiečių — 9. Išparduota šimtai tūkstančių egzempliorių. Lietuvių kalbon ją išvertė ir išleido kun. M. Vembrė. Kalbą taisė rašytojas St. Santvaras. Knygą galima užsisakyti pas leidėją šiuo adresu: Fatimos knyga, 122 Canton St., Stoughton, Mass.
LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 5541 S. Paulina St., Chicago 36, Illinois. Yearly subscription one dollar. Single copy 10 cents.
Entered as second-class matter at the Post Office at Chicago, 111. Additional office of mailing in Putnam, Conn. LAIŠKAI LIETUVIAMS leidžiami Tėvų Jėzuitų kas mėnesį. Redaguoja T. Juozas Vaišnys, S. J. Administratorius Petras Kleinotas, S. J. Redakcijos ir Administracijos adresas: 5541 S. Paulina St., Chicago 36, Illinoi3. Telefonas: HEmlock 4-1677. Metinės prenumeratos kaina 1 doleris. Atskiras numeris 10 centų.
Vinjetės J. Pilipausko N. P. Seserų Spaustuvė, Putnam, Conn. 146