Dar nebuvom spėję sugiedoti “Requiem aeternam” už a. a. Jo Em. Kardinolo Pranciškaus Marchetti — Selvaggiani vėlę, kai tarp Romos lietuvių iš lūpų į lūpas perlėkė žinia: “Mirė brolis Ignacas” (A. Gurklys)
Mūsų poetas Lindė Dobilas suskirstė veikėjus į karžygius ir artojėlius. Bet nė į vieną iš šių grupių negalima būtų priskirti tų, kurie tiesioginiai nieko neveikia, ką mes vadiname veikimu, o gyvena aukos ir maldos gyvenimą, kad kitų darbai būtų vaisingi ir pastangos netuščios.
Brolis Ignacas buvo Lietuvos apaštalas šios trečiosios grupės. Tai buvo žmogus, kuriam drąsiai galima pritaikyti Kristaus žodžiai, pasakyti Natanaeliui: “Tikras izraelitas, kuriame nėra vyliaus” (Jon. 1,47). Tikras nuoširdus lietuvis, savęs atsižadėjimo, pamaldumo ir nusižeminimo pavyzdys. Sakytume, šventas vienuolis.
Nuostabiu Apveizdos vedimu šis Aukštaitijos sūnus, atitarnavęs rusų kariuomenėje, nutarė keliauti į Šventąją Žemę ir ten pašvęsti savąjį gyvenimą Dievo garbei. Pasiekęs Romą, sutinka kunigą, kurs jį įtikina, kad savo tikslui siekti nebūtina vykti į Šventąją Žemę. 1904 metais A. Gurklys įstoja į griežtos regulos atgailojančių vienuolių, Romos pasijonistų vienuolyną, kur ir gauna brolio Ignaco vardą.
Ilgi atsiskyrimo metai vienuolyne (išbuvo 47 metus) neišblėsino jame tėvų kalbos, svetima aplinka nepakeitė lietuviškos širdies. K i e k v i e n a L i e t u v o s nelaimė buvo jo širdies skausmas ir Lietuvos laimėjimas jo džiaugsmas. Gimtosios žemės ir džiaugsmus ir skausmus jis lydėjo malda. “Šventa, šventa žemė Lietuva”, — sakydavo brolis Ignacas, — “kaip žmonės ten meldžiasi, kaip krikščioniškai gyvena. Dabar per naujus kankinius ji bus dar šventesnė”.
Šiemet brolį Ignacą aplankyti buvo atvažiavusi iš Amerikos jo brolio duktė. Kaip jis smarkiai nusiminė, kad negalėjo su ja susikalbėti lietuviškai! “O, kad tu lietuviškai kalbėtum”, — aiškino jai rankomis rodydamas brolis Ignacas, -—“kaip tave lietuviai mylėtų, gerbtų, vaišintų, o dabar tu savo tėvų kalbos nemoki”.
Kai paskutinį kartą buvau sutikęs brolį Ignacą, jis sakė: “Jei būčiau dabar Lietuvoje, būčiau partizanas, juk reikia, kad kas nors nekaltus žmones gintų. Skaičiau laikraštyje, kad veža į Sibirą sugrūdę žmones į vagonus, nei maisto nei vandens neduoda, kaip taip galima, kaip taip galima?
Dėl tokių žmonių mirties neverta nusiminti, netenka abejoti, kad jis pas Viešpatį savo misiją dar sėkmingiau tęs toliau. Tik gaila žmogiškai širdžiai, kad nesutiksim jo daugiau šios vargo žemės takuose, nematysim jo daugiau vasario 16 - tosios minėjime. Gaila, kad neateis toks senas ir sulinkęs į šv. Kazimiero kolegiją ir nepasakos daugiau apie Dievo gailestingumą, savo menkumą ir atgailos šventumą bei palaimą, ir neprašys naujausių lietuviškų laikraščių.
Atleisk man, gerasis broli Ignacai, kad Tave jau mirusį drįsau savo plunksna pajudinti iš Tavo vienuoliškos vienumos. Bet aš norėjau pasidalinti su tautiečiais šituo džiaugsmu, kad mes turime tokių žmonių. Dabar, kai pasaulio galiūnai ir jėgos vis daugiau ir daugiau mus apvilia, šie tylūs nematomi apaštalai yra mūsų ir mūsų tautos viltis.
J. Juozukas
N. P. Seserų Spaustuvė, Putnam, Conn.