Jei būtum parodęs man savo laišką, prieš išsiųsdamas “Laiškų Lietuviams” redakcijai, būčiau Tave prašęs jo nesiųsti. Ne todėl, kad nesutikčiau su Tavo mintimis— jos yra labai teisingos — ne todėl, kad kunigui reikėtų slėpti nuo žmonių savo džiaugsmus ir širdgėlas ir vaidinti bejausmį sfinksą, o todėl, kad žmonės niekuomet nesupras kunigo paslapties. Kaip tu besiaiškinsi, kaip besielgsi, vis tiek bus tokių, kurie tavęs neapkęs, bijos ir nepasitikės.
Ar Tu nepastebėjai, kaip atsimainė Tavo paties motinos elgesys, kai parvykai namo sutanoje? Ir ar Tu ją visą vasarą dėvėjai, ar išsivilkęs ir marškinių rankoves pasiraitojęs su bernais rugius kirtai, vis tiek namiškiai žiūrėjo į Tave kitomis akimis, negu prieš Tau seminarijon įstojant.
Jie Tavimi didžiavosi, bet kartu ir privengė, varžėsi. O jau po šventimų parvykęs namo primicijų dar stipriau pajutai jų džiaugsman įsimaišiusį kažkokį santūrumą, nedrąsą ir baimę.
Mano mielas broli Kunige, niekada nepamirškime, kad mes kunigai, nors esame iš šio pasaulio, mes nebesame šio pasaulio asmenybės. Esame kito, mažai žinomo, vos vos nujaučiamo, dažnai net prisibijomo pasaulio atstovai, verbuotojai, gynėjai, priminėjai. Mes skelbiame žmonėms ne tik “linksmą naujieną” apie meilę, laimę, gerąjį Dangaus Tėvą, bet kartu mes juos gąsdiname begaliniu Viešpaties teisingumu, bausme, amžinuoju pragaru. Kad ir kažin kaip norėtume, mes negalime nuimti žmonėms visų sunkenybių, negalime visų paguosti. Mes turime užkrauti jiems labai sunkių naštų, kurias ir mes patys, būdami jų vietoje, kažin ar paneštume. Kraujame, tiesa, ne iš blogos širdies, ne savo, o gerojo Dievo vardu, bet naštos pasilieka naštos ir niekas nemėgsta tų, kas jas užkrauna. Juk ir kūdikiai nemėgsta, bijosi gydytojo, nors tas bado juos adatomis, leisdamas vaistų gyvybei išgelbėti.
Dar daugiau! Mes kunigai braujamės į pačias žmonių sąžinės gelmes, kur gėris susiduria su blogiu, kur žmogus dažnai pats savęs bijo, gėdisi, gal neapkenčia; kur jis norėtų būti be jokių liudininkų. Ir štai mes ateiname ir reikalaujame atverti duris į tas jų slapčiausias slaptybes! Ir tai nepadaro kunigo patrauklesniu ir mylimesniu.
Tačiau visų giliausioji priežastis, kodėl žmonės kunigo nesupranta ir nesupras, kodėl jo bijo ir bijosis, yra ta, kad mes esame toliau gyvenąs, mokąs ir kenčiąs Kristus. Kaip nesuprantamas Kristus buvo apaštalams, taip esame ir mes nesuprantami žmonėms. Tik Tu prisimink Petrą, parpuolusį prie Išganytojo kojų laivelyje po stebuklingojo žuvies pagavimo ir maldaujantį: “Išeik nuo manęs, nes aš esu nusidėjėlis žmogus!” Ar mes neskaitome šv. Rašte, kaip vieno miesto gyventojai, išgirdę ateinant Jėzų, uždarė miesto vartus, neįsileido, nes bijojo. Ar nepameni, kaip šaukė apaštalai “vaiduoklis”, “šmėkla”, pamatę Jį einantį virš vandens? Tu tik pagalvok — Kristus šmėkla! Kaip dažnai žmonės ir mus palaiko šmėklomis, ne iš blogos valios, bet kad mūsų nepažindami išsigąsta.
Mokinys negali būti didesnis už savo mokytoją. Mes esame išrinkti gyventi Jo gyvenimu, džiaugsmais ir nusivylimais. Buvo Kristų gerbiančių ir mylinčių. Yra ir mus mylinčių žmonių, nors jie mūsų nesupranta. Buvo labai Kristaus neapkenčiančių, tie prikalė Jį prie kryžiaus. Prikalė, nes Jo nesuprato, “nežinojo ką darą”, anot paties Išganytojo. O ar Jis nepasakė, kad ateis laikai, jog žmonės mus užmušdami tarsis tarnaują Dievui. Čia taip pat nesupratimas kaltas.
Nesijaudink, nesnusimink, broli Kunige, jausdamas esąs bijomas ir gal net neapkenčiamas. Tu dalyvauji Dievo-Žmogaus Kristaus tragiškame likime: “Atėjo pas savuosius, savieji Jo nepriėmė”. Tu dalyvauji Kristaus kryžiuje ir Jo garbėje. Taip turi būti! Prisimink Prisikėlusiojo žodį Emauso mokiniams: “Reikėjo kentėti ir taip įeiti į savo garbę”. Ir mums kunigams reikia kentėti ir vienumą ir neapykantą, ir sielotis, bet kaip tik todėl, kad mes mielai tai pakenčiame, mūsų darbas tampa vaisingas atpirkimo darbas.
Todėl dar kartą prašau Tavęs, Kunige, nebesiskųski žmonėms. Jie Tavęs vis tiek nesupras, neatjaus. Greičiausiai stebėsis ir gal net piktinsis.
Iki pasimatant ten, kur nebebus nei neapykantos, nei baimės, nei nepasitikėjimo, kur mes visi viens kitą pilnai suprasime, įvertinsime ir kur viens kitu džiaugsimės — Kristaus garbėje!
Tavo brolis Kristuje
Jonas Kidykas, S. J.
“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” PLATINIMO VAJUS
Šį kartą paminėsime tik uoliausius platintojus Amerikoje. Chicago: V. Jonikas, A. Kavaliūnas; Cicero: V. Rūbas; Baltimore: K. Bradūnas, Motina lmmacula-ta; Worcester: E. Pauliukonienė; Brockton: K. Keblinskienė; Philadelphia: E. Dambriūnienė. Vajus baigiasi birželio 1 dieną, todėl dar gali atsirasti naujų pavardžių.