Atsako Juozas Elijošius, S. J.
Jei Kristus ateis teisti tik pasaulio gale, tai kur iki teismo bus pirmiau mirę žmonės?
Iš tikėjimo žinome, kad kiekvienas žmogus tuoj po mirties yra teisiamas atskirai, ir jo amžinas likimas yra galutinai nusprendžiamas. Be to, yra paskelbta tikėjimo tiesa, kad šito privataus teismo sprendimas tuoj pat po mirties yra įvykdomas. Šis teismas vyksta be jokių formalumų, be advokatų ir, greičiausiai, yra pavestas, kaip ir paskutinis teismas, Kristui. Galima sakyti, kad žmogus po mirties pats save nuteisia ir lyg akmuo visu savo svoriu rieda arba į pragarą, arba į dangų arba i skaistyklą. Mūsų gerų ir blogų darbų knygos, angelai užtarėjai ir velniai skundėjai yra tik retoriški papuošalai ir prilyginimai.
Paskutinis pasaulio teismas bus viešas ir iškilmingas, prieš kurį bus mirusiųjų prikėlimas. Jo tikslas yra viską be pasigailėjimo iškelti viešumon: gerus ir blogus žmonių darbus, stebėtinus Apvaizdos kelius, Dievo sprendimų teisingumą ir Kristaus garbę. Tada mums paaiškės daugelis dalykų, kurių dabar nesuprantame.
Jei visų mirusiųjų kūnai kelsis, tai jie žemėje netilps, nes pagal žinomus mokslinius apskaičiavimus vienam kvadratiniam metre reikėtų sutalpinti 224 žmonės.
Tikėjimas mus moko kad mūsų kūnai vieną dieną kelsis ir bus nemirtingi. Be to, kūnai bus permainyti ir įgys savybių, kurios juos padarys nepriklausomus nuo erdvės, laiko ir medžiagos. Dievo Visagalybė pasirūpins, kad Paskutiniame Teisme visi prisikėlusieji žmonės, kur reikia, sutilptų ir kad teismo procesas būtų trumpas ir visiems suprantamas.
Kad kiekviename kvadratiniame metre reikėtų sutalpinti 224 žmones, yra per daug pasakyta. Nė vienas mokslininkas negali taip tiksliai apskaičiuoti, kiek žmonių iki dabar yra gyvenę.
Kodėl Kristus nužengė į pragarus?
Bažnyčioje jau nuo pirmųjų amžių yra dogma, kad Kristaus siela, atsiskyrusi nuo kūno, nužengė į pragarus. Pragarais (Limbus Patrum) yra vadinama ta pomirtinė vieta, kur eidavo Senojo Testamento teisieji. Tai nėra tas pragaras, kur eina pasmerktieji. Dar yra kitos dvi vietos, skirtingos nuo pasmerktųjų pragaro: tamsybės (Limbus Puerorum), kur eina be krikšto mirusiųjų kūdikių sielos ir skaistykla, skirta sielų apsivalymui.
Daugumos teologų nuomone, Kristus nužengė tik pas teisiuosius į pragarus (priešpragarius), kurie Šv. Rašte dar yra vadinami Abraomo prieglobsčiu. Manoma, kad Kristaus misijos tikslas buvo pranešti teisiesiems, kad atėjo jų išvadavimo valanda ir kad netrukus galės su juo įeiti į amžinąją garbę. Kai kas iš ne visai aiškios Šv. Rašto vietos (1 Petro 3,19 ss.) bandė išvesti, kad Kristus nužengė skelbti Evangelijos dar jos negirdėjusiems ir duoti jiems progos atsiversti. Bet šita nuomonė nesutampa su katalikiškuoju mokslu. Taigi, užtenka tikėti į faktą, kad Kristus po mirties nužengė į pragarus, o koks buvo to nužengimo tikslas, paliekama laisvoms teologų diskusijoms.
Kristų prikalė prie Kryžiaus penktadienį. Rezurekcija jau atliekama šeštadieni arba Velykų sekmadienį. Tai kodėl kalbame Apaštalų Tikybos Išpažinime, kad Kristus trečią dieną kėlėsi iš mirties?
Evangelijos nekalba apie laiką, kada Kristus prisikėlė, tik sako, kad ankstyvą sekmadienio rytą, jau saulei patekėjus, moterys jo grabą rado tuščią. Kristus ne kartą buvo pasakęs, kad kelsis po trijų dienų. Tai reikia suprasti pagal žydų skaičiavimo būdą. Jie įskaičiuodavo ir tą dieną, kurią kas nors prasidėjo ir kurią baigėsi. Taigi, pagal jų skaičiavimą Kristus išbuvo grabe tris dienas. Pagal mus išeitų tik viena pilna diena ir dvi naktys. Kad rezurekcija kai kur daroma jau šeštadienio vakarą, tai priklauso nuo įvairių aplinkybių, dažniausiai, kad keliose bažnyčiose nebūtų tuo pačiu laiku.
Kristus žengė i Dangų keturiasdešimtąją dieną po savo prisikėlimo, o gerajam latrui pažadėjo, kad “šiandien su manim būsi rojuje." Be to, čia kalbama apie rojų, tikėjimo išpažinime sakoma, kad nužengė į p r a g a r u s.
Rojum paprastai vadinama ta vieta, kur gyveno Adomas su Ieva, bet taip pat ir ta vieta, kur eidavo po mirties Senojo Testamento teisieji. Kitaip dar ta vieta vadinama pragarais arba priešpragariais bei Abraomo prieglobsčiu. Taigi, Kristus penktadienį drauge su geruoju latru nužengė į teisiųjų rojų arba pragarus, o į Dangų žengė tik keturiasdešimtąją dieną po prisikėlimo. Latrui prižadėtą rojų dar geriau suprasti ne kaip vietą, bet kaip dovaną — šiandien su manimi drauge būsi laimingas.
Žinome, kad Kristaus mokslas yra meilės mokslas, tačiau Mato evangelijoje (10, 34) randame priešingą mintį: “Nemanykite, kad aš atėjau ramybės atnešti į žemę; ne ramybės atnešti atėjau, bet kalavijo.” Kaip tad suderinti meilę su kalaviju? O be to, toje pačioje evangelijoje sakoma: “Visi, kurie ima kalaviją, pražus nuo kalavijo”.
Kristaus mokslas yra meilės mokslas, bet meilės, kuri eina iki galo, iki aukščiausio laipsnio. Kristaus meilė, lyg aštrus kalavijas, atskiria visa tai, kas jai svetima. Ji sukelia “žmogų prieš jo tėvą ir dukterį prieš jos motiną”. Tikras Kristaus mokinys dėl Jo meilės išsižada savo tėvo ir motinos, nesibijo nutraukti kraujo ryšių. Jis išsižada savo kūno: turi imti kryžių ant pečių ir lipti ant Golgotos kartuvių. Jis išsižada savo gyvybės: ją prarasti dėl Kristaus jam yra laimėjimas. Meilės kalavijas yra aštresnis ir už mirties kalaviją: jis siekia ir anapus kapų.
Paskiau minėtoj vietoj Matas kalba ne apie meilę, bet apie fizinę jėgą ir prievartą. Kas griebiasi ginklo, nuo jo ir žus.
Nekaltas Marijos Prasidėjimas yra švenčiamas gruodžio 8 d., o Kristaus gimimas gruodžio 25 dieną. Ar gimimas neturėtų įvykti po 9 mėnesių?
Marijos Nekaltas Prasidėjimas nereiškia, kad ji Kristų nekaltai pradėjo (nors ir tai įvyko), bet kad ji pati savo motinos įsčiuje buvo nekaltai pradėta, t. y. neturėjo gimtosios nuodėmės. Kristaus įsikūnijimas yra švenčiamas kovo 25 d,, taigi, kaip tik 9 mėnesiai prieš gimimą.
Mes krikščionys tikime, kad mirtis mums atkelia vartus į amžinybę, į laimę. Tad kodėl yra įsigalėjęs paprotys mirtį vaizduoti juodai. Kam gedulas ir juodos spalvos?
Žmogus ne be pagrindo mirtį vaizduojasi juodai ir jos bijosi. Jis buvo sukurtas nemirtingas. Mirtis yra bausmė už nuodėmę. O kiekviena bausmė yra nemaloni, išspaudžia ašarą. Ir Kristus verkė prie Lozoriaus kapo. Bet Kristus savo mirtimi ant kryžiaus ir atsikėlimu nugalėjo mirtį, davė jai atpirkimo ir pergalės prasmę. Tikintysis miršta drauge su Kristumi, kad, kaip pūvantis grūdas, išaugintų amžinojo gyvenimo vaisių. Jis prikalamas prie Kristaus kryžiaus, kad jo kraujas lašėtų į žmonijos atpirkimo taurę. Pati mirties valanda tikinčiajam turėtų būti džiaugsminga gyvenimo šventė. Gal ne visiems pasiseka ar, tiksliau sakant, ne visi nori tai suprasti ir pagal tai elgtis.
N. P. Seserų Spaustuvė, Putnam, Conn.