(Legenda)
Seniai seniai, daug metų prieš Kristaus gimimą, labai toli nuo žemės, tuščioje visatos erdvėje, pačioje laikų pradžioje iškilmingai nuskambėjo Tvėrėjo tartas “tebūnie!” Vos nuskambėjus Dievo žodžio aidui, nebūties naktyje sušvito, suspinduliavo nepaprasto gražumo žvaigždė. Daug milijonų kartų ji buvo didesnė už saulę ir tūkstančius kartų už ją šviesesnė. Sušvitusi gautu gyvenimu, pirmąjį ir skaisčiausią savo spindulį ji išsiuntė pasiuntiniu pranešti visam sutvėrimui apie savo gimimą ir padėkoti Sutvėrėjui už iššaukimą iš nebūties gelmių.
Spindulys, linksmai pašokęs į šaltas ir juodas erdvių glūdumas, džiugiai šviesdamas tamsai ir maloniai dvelkdamas šilima šaltoms gelmėms, žaibo greitumu narstė po tuštumą.
— Kaip nyku! — mąstė jis liūdnai.— Kur rasiu Tą, kurio valia gimė erdvių šviesa? Tiek daug nuostabių Jo rankų darbų: saulių, žvaigždžių ir žvaigždynų, didelių ir mažų, skrieja, sukasi, lenktyniauja... Bet kur Jis pats?.. Ar tik ne ten? — iš nustebimo sustojo spindulys.
Toli, labai toli, ant gelsvai rausvos mažutės žvaigždės spindėjo žiburėlis. Jis buvo toks šviesus, taip gražiai mirguliavo, kad visi erdvių žibintai buvo lyg tiršti dūmai prieš skaisčiai liepsnojančią laužo ugnį.
— O, suprantu! Tai Kūrėjo šviesa! — ir visu greičiu, greičiau už žaibą, pasileido žemyn į rausvąją žvaigždę. Jis nieko kito daugiau netroško, kaip pasveikinti Kūrėją, padėkoti už gyvenimą, kaip liepė didžioji žvaigždė, ir vėl grįžti į nebūtį.
Spindulys neklydo. Ant žemės, kuri iš erdvių jam atrodė, kaip raudona žvaigždė, žalioje paupio pievoje teisusis patrijarchas Abraomas ganė avis. Kai spindulys iš savo gimtinės iškeliavo, šis, pasirėmęs ant ąžuolinės lazdos, skendėjo giliame mąstyme, o Dievas, vienas Triasmenis, savo meilėje ir majestote švietė jo širdyje skaisčiau už visų pasaulių šviesą.
Slinko valandos, dienos, savaitės, mėnesiai ir metai ir, nors spindulys lėkė per erdves milijonus kartų greičiau už greičiausią balandį, žemė atrodė nė kiek nepriartėjus. Praėjo šimtas metų. Abraomas mirė, o žemė buvo, kaip buvusi, toli... Spindulys vis dėlto nenusiminė. Ant žemės juk yra daugiau Dievo vaikų. Visų jų širdys skirtos Tvėrėjui. Visose Jis turi buveinę. Žmonės ir gyvena tam, kad meilėje ir tiesoje tarnautų Jam...
Kas galėjo pramatyti tokią kelionę! Tūkstantis metų praėjo... Milijonai milijonų kilometrų buvo nulėkta per erdves. Ant žemės daug Dievo skaistumu žėrinčių širdžių užgeso, o žemė vis neartėjo... Praėjo antras tūkstantis metų. Betliejaus prakartėlėj visi gyvenantieji žemėj išvydo nepaprastą šviesą — Dievas iš aukštybių aplankė vargų slėnį. Jos nė nesulyginsi su žmonių širdžių šviesa! Angelų legijonai su dieviška garbe, dangiška muzika ir žavingomis giesmėmis, kaip baltos snaigės, leidosi žemėn pasveikinti Karaliaus. Nuostabioji Betliejaus žvaigždė pluoštais siuntė spindulius į tamsų tvartelį, ir naktis švitėjo, kaip vasaros vidudienis.
Kaip geidė skriejąs žemėn spindulys prisijungti prie stebuklingosios žvaigždės spindulių, pasveikinti Kūrėją ir Jam padėkoti ! Deja, buvo neįmanoma. Nors jis stengėsi iš visų jėgų ir milijonus kartų skrido greičiau už greičiausią kregždę, žemė buvo dar taip toli, kad ji vis spindėjo, kaip raudona žvaigždė. Spindulys raminosi:
— Vis tiek pasieksiu. Juo toliau, tuo geriau. Tiksliau galėsiu pranešti žemei apie begalinę Dievo didybę.
Žvaigždynus pralėkdamas jis šaukė:
— Viešpatie Dieve, koks didis Tu esi!..
Nemažindamas savo greičio, dar du tūkstančius metų jis skrido, kol pastebėjo artėjant žemę. Raudona žvaigždė ėmė augti į varsotą kamuolėlį. Paskiau pradėjo ryškėti ir spindėti vandenys, žaliuoją miškai ir baltos kalnų keteros. Nuostabi buvo Dievo garbė žemės grožyje, žmogaus kūriniuose, bet nuostabiausia pačiame žmoguje. Jis buvo toks panašus į Dievą savo kūrybingumu!
Vieną dvidešimtojo amžiaus rudens vakarą, užgesus paskutinėms saulės žaroms, atskubėjo į žemę kantrusis keleivis — didžiosios žvaigždės pasiuntinys. Susenęs buvo, išvargęs ir sunykęs. Prisiartinęs prie didmiesčio ir nematydamas nė vieno dieviška šviesa šviečiančio žiburėlio, pasuko į elektra apšviestą didelį, baltą plakatą ant mūro sienos ir ten, po 4000 metų kelionės nusileidęs atsiduso...
— Nėra jokio rūpesčio, — galvojo,— žemė pilna žmonių. O žmoguje, Dievo kūrybos vainike, lengvai surasim patį Kūrėją.
Na, ar jūs galite įsivaizduoti spindulio nustebimą, kai jis ėmė skaityti plakatą! Ant jo didelėmis raidėmis buvo parašyta: “Dievo nėra... Dievas — fantazijos padaras... Religija — tautų opijumas... Mums reikia kultūros, o ne kulto...”
Skaito spindulys tuos žodžius ir netiki:
— Žodžius parašė žmogus... kurio širdyje mačiau Dievo šviesą... Nejaugi... tai galima ?
Tačiau plakato žodžiai buvo tik jo nustebimo pradžia. Pakėlęs akis, netoliese jis pamatė plačiąja miesto gatve einančias virtines žmonių. Bet nė vienos plakančios širdies jis nepastebėjo apšviestos Dievo šviesa. Nejaugi 4000 metų kelionė būtų veltui!... Spindulį apėmė siaubas. Kur dingo Jo garbė? Kas subiaurojo Dievo darbų vainiką? Keldamas rankas į erdvę, pravirko spindulys ir, sukaupęs visas savo jėgas, garsiai praeiviams sušuko:
— O, žmonės, kur jūsų akys? Keturis tūkstančius metų keliavau ir mačiau: žvaigždynų ir saulės šviesa — Dievo šešėlis !...
Nespėjo savo minties užbaigti spindulys: per didelis sielvartas pakirto jam jėgas ir jis numirė. Jis atliko tik pusę uždavinio, dėl kurio skubėjo 4000 metų: paskelbė didžiosios žvaigždės būtį, gimusios iš Dievo “tebūnie”. Šviečiančios Dievo šviesa širdies jis nesuspėjo surasti. Todėl dėl išniekintos žmogaus širdies paikumo Dievas nesulaukė dėkingumo bei garbės iš pačios gražiausios erdvių žvaigždės.
Einantieji aną švelnų rudens vakarą didmiesčio gatve žmonės suprato tolimųjų erdvių mirštančiojo svečio balsą, bet tyčiomis jie pasistengė nekreipti į jį dėmesio. Su visais savo kasdieniniais, menkais rūpestėliais, nuskubėjo jie toliau, o didysis erdvių pasiuntinio balsas tuoj buvo nuslopintas linksmybių, aistrų ir neapykantos triukšme ir dingo jiems iš atminties ..
K. Vabalkšnis
Jau tik mėnuo laiko beliko iki “L. L.” platinimo vajaus pabaigos. Gegužės mėn. 1 dieną buvo tokia padėtis: 1) E. Pauliukonienė (Worcester) — 102 taškai; 2) V. Jonikas (Chicago) — 85 taškai; 3) kun. Steponaitis (Anglija) — 63 taškai; 4) V. Aušrotas (Toronto) — 58 taškai; 5) V. Rūbas (Cicero) — 55 taškai. Iki birželio 1 dienos padėtis dar gali pasikeisti. Visiems daug pasisekimo!
