VINCAS JONIKAS
Vieną liūdną pasaką, mintinai žinotiną,
Čia pasekti Tamstoms vis dėlto žadu:
Kartą buvo meilė ir sūnus ir motina,
O mirties plaštakė skraidė ant žiedų.
Dūzgė vis ratelis, suko siūlais pakulas,
Suko siūlais nerimą motinos širdy:
Kokios vėtros sūnų, jos jaunuti sakalą,
Blaško šiąnakt? Krinta ašara graudi.
Gal, kaip liūdnas vilkas jis Altajaus taigose
Brenda sunkią dalį tremtinio keliu,
Gal šaltoji giltinė jau nagus susmeigusi
Žaidžia numylėtu josios vaikeliu?
Gal kovoj pas Ilmeni arba Dono kilpoje
Svetima žemelė užbėrė akis,
Gal grobuonys paukščiai ant krūtinės švilpauja,
Gal nugraužė veidą jam pusnis laki?
Gal?... O, Dieve mielas, atitolink sopulį.
Jo širdis jos meilei niekad neatbus,
Jei mirties neradęs nė pas Sevastopolį,
Garbina žudikų kruvinus stabus?...
Šitą liūdną pasaką, trumpą, bet žinotiną,
Čia užbaigti Tamstoms pagaliau žadu:
Liko meilė kūdikiui, mirė tiktai motina,
Kaip maža plaštakė ant šalnos žiedu.