To laiko niekados nebus, todėl, metę viską į šalį, nutarėm parašyti šį pirmąjį laišką iš tolimos Urugvajaus padangės. Kaip jau gal esate girdėję, mudu šių metų pradžioje išvykome iš Amerikos Jungtinių Valstybių pas brolius, išblaškytus po visą plačiąją Pietų Ameriką. Nuolatinė mudviejų gyvenimo vieta yra Urugvajaus sostine, gražusis Montevideo miestas, kur skaitoma virš 5000 lietuvių. Nors čia lietuvių yra tiek daug, bet iki šiol dėl įvairių priežasčių vis dar niekam nepasisekė sukurti pastovią lietuvišką parapiją.
 
     Ar pasiseks mudviem? Žinoma, pirmoj eilėj tai priklausys nuo Dievo pagalbos. Bet Dievas laimins tik tada, jeigu ir mes patys sutartinai darbuosimės ir visi spiesimės į vieną lietuvišką bendruomenę.
 
     Dar tik keletas mėnesių praėjo, kaip čia darbuojamės, bet vaisiai gražiausi! Prieš Velykas pravestos rekolekcijos labai gražiai pasisekė. Daugybė žmonių atliko išpažintį, priėjo Komunijos, kai kurie gal pirmą kartą po daugelio metų, kada paskutinį kartą tai buvo atlikę Lietuvoje. Bet rekolekcijomis nepasitenkinsime. Jau yra garsinamos didžiosios Šventųjų Metų misijos, kurios tęsis nuo spalių mėnesio 14 iki 28 dienos. Tikimės, kad šios misijos išjudins ir labiausiai atšalusius Lietuvos sūnus ir dukras. Tik labai prašome Jūsų maldų, nes ir pats Kristus pasakė: “Jūs be manęs nieko negalite.”
 
A t e i t i e s   p l a n a i
 
     Dabar visa Montevideo lietuvių kolonija ruošiasi artėjančiai Dievo Kūno procesijai, kurioj pirmą kartą lietuviai dalyvaus organizuoti su savo vėliava ir plakatais. Tegul urugvajiečiai pamatys, kad čia esama ir lietuvių, ir dar kiek! Tai bus tikra staigmena, nes iki šiol panašaus dalyko dar nėra buvę. Taigi, visi tai dienai, kaip galėdami, ruošiasi. Viena jau čia gimusi lietuvaitė labai vykusiai nupiešė vėliavą su Aušros Vartų Marijos paveikslu vienoj pusėj ir su lietuvišku kryžiumi kitoj. Užrašai labai skambūs ir reikšmingi: “Kristau, Valdove, viešpatauk mūsų Tėvynėje ir širdyse — Gailestingumo Motina, globok mūsų Tėvynę Lietuvą”.
 
     Neseniai apsilankėme pas vietinį arkivyskupą A. M. Barbieri. Atrodo, kad jis yra nepaprastai palankus lietuviams. Ne tik patvirtino ir pagyrė mūsų patiektus planus, bet pasisiūlė net pats pašventinti lietuvišką vėliavą ir ta proga pasakyti prakalbą. Taip pat pasisiūlė išrūpinti lietuviams radijo valandėlę. Dar mums besikalbant, paėmė telefoną ir paskambino tuo reikalu radijo stoties direktoriui. Be to, ir radijo valandėlėj jis pats prižadėjo pasakyti įžanginį žodį.
     Bet kas svarbiausia — jis pagyrė mūsų norą suorganizuoti lietuvius į atskirą bendruomenę, pats ragindamas steigti lietuvių namus, žaidimams aikštę, mokyklą ir statyti tik lietuviams skiriamą bažnyčią. Čia ganytojas ypatingai pabrėžė, kad tik lietuviams, kad tik jie vieni galėtų savojoj bažnyčioj tvarkytis, rinktis, melstis ir jaustis savųjų tarpe.
 
K a i p  į v y k d y s i m e ?
 
     Gražūs planai, bet kaip juos įvykdyti? Grįžtant iš vyskupo, džiaugsmu plakė mūsų širdys, bet drauge ir nuleidę galvas svarstėme, iš kur gausime lėšų tokiems darbams. Čia gyvenantieji lietuviai yra neturtingi, nes daugiausia jų atvykę tik prieš dvidešimt metų. Pradžioje labai skurdę, vargę, ilgai neturėję darbo. Vėliau vėl užėję visam kraštui sunkūs laikai. Tik savo darbštumu, taupumu ir sumanumu kai kurie susikūrė savo gūžtelę, pasistatė nors mažą namelį. Tie nameliai, nors yra maži, bet labai gražiai, skoningai ir lietuviškai įrengti. O kokia švara juose! Tokią sunkiai rasi pas kitataučius. Garbė lietuviams!
 
     Šie darbštūs tautiečiai, be abejo, kaip skruzdės kibs į darbą, kai pradėsime statybą, bet vieniems bus sunku. Dėl to, prisiminę lietuvišką dosnumą ir lietuvišką paprotį šokti į talką, kai kaimynui bėda, ar rugiai byra, ar bulvės dar ant lauko ar, neduok Dieve, kurį ugnelė ištiko. Taigi, ir čia mūsų broliai lietuviai šaukiasi pagalbos, kviečia visus į talką. Skubėkime, kas kuo galime. Žinoma, toli gyvenantiems vienintelė galimybė yra paremti šį darbą pinigine auka. Būtų labai gražu, kad atsirastų kas nors, kurs vienas pasiryžtų ką nors naujai bažnyčiai ar mokyklai įtaisyti, pav., suolus, langus, varpus, altorių. Tokiu būdu Jūsų vardai čia bus įrašyti ir pasiliks per ilgus metus. Jau ir Jums mirus, žmonės melsis už Jus, savo geradarius.
 
     Jei kas nežino, kokiu būdu tas aukas galės mums atsiųsti, gali nueiti į paštą, ir viskas bus išaiškinta. Pinigus, ypač iš Šiaurės Amerikos, geriausiai yra siųsti banko čekiais ir pašto perlaidomis. Tai yra saugiausias būdas.
 
     Nors esame išblaškyti po visą pasaulį, bet jauskimės lietuviai ir lietuvišką darbą visur remkime. Lietuviais esame mes gimę, lietuviais turime ir būt... Visi būkime vieningi, vieni kitiems padėkime, nes tik vienybėje yra galybė.
 
     Dabar, kai mūsų Tėvynėje griauna ir degina Dievo namus, mes, būdami laisvame pasaulyje, juos statykime ir puoškime, parodydami savo prisirišimą prie tikėjimo ir dėkodami Dievui už tą malonę, kad mes dar galime naudotis laisve, kurią mokame branginti, kai ją dar turime.
 
Su Jumis bent dvasia susijungę misijonieriai:
 
Jonas Bružikas, S. J.
 
Vladas Mikalauskas, S. J.
 
Caigua 3711 Montevideo, Uruguay S. America
 
 

     Laiške Romėnams (2,1) sakoma: “Todėl neišteisinamas esi, kiekvienas žmogau, kurs teisi, nes kitą beteisdamas, pats save smerki. Tad kaip bus su valstybiniais teisėjais, įstatymų leidėjais ir budeliais? Ar jie bus pasmerkti?
 
     Šitoj Šv. Rašto vietoj visai nekalbama apie viešąjį teismą. Sakinio prasmė yra ši: negalima pateisinti tokio žmogaus, kuris kitus smerkia, o pats daro tai, ką kituose pasmerkė. Jis, teisdamas kitus, be abejo, pripažįsta tam tikrą įstatymą, kuriam tie veiksmai yra priešingi. Taigi, kai jam pačiam pasitaikys panašiai nusikalsti, nebegalės pasiteisinti įstatymo nežinojimu. Jis pats save pasmerks, t. y. prisipažins, kad užsitarnavo bausmę.
 

N. P. Seserų Spaustuvė, Putnam, Conn.