Zenta Tenisonaitė
REGĖJIMAI
I
Norėčiau rašyti ant laiko švento pergamento,
kad sapnams ir burtams nebėra vietos.
Norėčiau rašyti, kad mintis yra visko priežastis.
0medaus tylėjimas taupo dienų be paguodos,
praėjusio laiko, praėjusios laimės žodžius.
Naktis atslenka tyliai ant kojų pirštų galiukų,
kaip balerina, ir nušluosto dulkes nuo atsiminimų.
Mėlyni akmenys, kaip svetimi vardai. Obuolio žalumo
medžiai alsuoja raudoną vakarą, kurio skonis kartus.
Aš norėčiau rašyti, kad trumpa ir reta yra oro
ir vandens harmonija. Betonas ir geležis auga, kaip
tiltas. Iš kartono pasidaro nebūtas miestas, kurio
gatvėse svajonės dūžta ant akmenų, nežinodamos,
kas buvo praeity ir kas bus rytoj. . .
Norėčiau rašyti žemės ir dangaus knygoje,
kad Amžinos Visatos skliautuose gimsta
kometos su geležiniais veidais, be akių.
II
įkaitęs stiklas. Miesto pilve fabrikai.
Dangoraižiai šaukia. Saulė verkia.
Atvira dienų burna kanda į pasaulio kraštą,
kaip į duoną. Žmogus pavirsta į medį. Kūdikis verkia.
Tarp aukštų namų fasadų vėjas vaiko senus
laikraščius. Laikus tampa akmuo. Žodžiai ištirpsta.
Žemės akyse atsispindi juodas pasaulis be vilties.
Pasaulį valdo robotai.
III
Norėčiau piešti vėjo malūnus. ..
Ar yra kraštas, kurio medžių šaknys
augtų debesyse? Ar yra namai, kurių
raudonų plytų stogai žydėtų mėlyno
ryto aušroje? Ir švelniomis
rankomis glostytų vėjas gėles. . .
Per sapną pasieksime Naktį ir
išgirsime Motinos Balsą.
Tekės džiaugsmo upės. . . Bet žodžiai
tirpsta, ir laikas pavirs į akmenį.
Nupiešk man Saulę!
Nupiešk man Gėlę!
Nupiešk man Meilę!