1980 / LAPKRITIS-NOVEMBER / VOLUME XXXI, NO. 10

Šis numeris iliustruotas dail. Vidos Kabailienės darbų nuotraukomis. Viršelio nuotrauka — Algirdo Grigaičio.

“LAIŠKAI LIETUVIAMS”—Letters to Lithuanians—is published monthly except July and August, when bi-monthly. Its publishers and owners are the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., a non-profit religious society approved by the Roman Catholic Church. The editor is Rev. Joseph Vaišnys, S.J. The managing editor is Mrs. Al. Likander. The offices of editors, publishers and management are located at 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636. In the preceding 12 months “Laiškai Lietuviams” averaged a press run of 2705 copies. Total distribution—2680 copies, mail subscription—2645, free distribution—35. None (0) distributed to news agents and none (0) sold through dealers; leftovers—25. Annual subscription $8.00, single copy is 80£. Second class postage paid at Chicago, IL and additional mailing offices.

JUOZAS VAIŠNYS, S.J.

     Kai lapkričio vėjas apnuogina medžių šakas ir sklaido pakelėse sudžiūvusius lapus, kai mėlyną dangų apgaubia pilki debesys ir vis rečiau leidžia prasiskverbti saulės spinduliui, visa gamta lyg surimtėja, susimąsto... Susimąsto ir žmogus. Nėra pavasario pumpurų nė vasaros žiedų. Medžių šakose riogso paukščių lizdai, vėjo pešiojami, be jokios gyvybės. Liūdna žmogui. Pro jo ausis švilpia vėjas laidotuvių maršo akordais ir neša mintis į kapines, kur tiek daug žmonių nukeliavo, kur kada nors keliaus ir jis. Taip, tikrai keliaus — nori ar nenori. Ar pilnas būtų žmogaus gyvenimas be rudens?

     Nukrinta medžių lapai, kad ataugtų gražesni. Užgęsta žmogaus gyvenimas, kad prašvistų laimingesnis. Ar galėtume džiaugtis pavasariu, jei nebūtų rudens? Ar triumfuotų prisikėlimas, jeigu iš gyvenimo būtų išvyta mirtis? Gimusi gyvybė baigiasi mirtimi, bet iš mirties gimsta nemirštanti gyvybė. Ateities nematančiam trumparegiui ruduo labai liūdnas, bet kas laukia pavasario, tas ir pilkuose stagaruose jau mato pumpurus ir žiedus. Kam šis gyvenimas yra tikslas, tam mirtis — didžiausia katastrofa, bet jei kuris čia tik keliauja — tas gimsta mirtyje.

     Rimta rudens nuotaika priverčia ne vieną susimąstyti. Nukritę medžių lapai daugeliui nukloja kelią į kapus, kur guli nuo gyvenimo medžio nukritę lapai — mūsų mirusieji. Žvarbus rudens vėjas plačiai atidaro kapinių vartus, ir susirenka ten gyvieji tarp mirusiųjų. Apsiniaukęs lapkričio dangus priverčia uždegti žvakutes, kad šviesiau atrodytų mūsų mylimųjų kapai. O tiems, kurių tik relikvijos čia guli, dar daugiau šviesos suteikia žvakutės mūsų širdyse. Tos žvakutės, kurios dega Amžinąja Šviesa. Tai yra tos Šviesos atspindžiai — iš jos išeina ir į ją grįžta.

     Ne, lapkritys neliūdnas, gal tik iš paviršiaus jis atrodo toks. Ruduo nėra džiaugsmo priešas, jis padeda pagrindą ne paviršutiniškam, bet pastoviam džiaugsmui. Tad išmokus klausytis, ką nukritę lapai kalba, žmogaus gyvenimui duodama prasmė. Rudens filosofija atsako į sunkiausius gyvenimo klausimus.

VIDA KABAILIENĖ   A. Grigaičio nuotrauka

VYSK. VINCENTAS BRIZGYS

     231. Politinė bendruomenė-valstybė, jos kilmė ir tikslas. Žmonės, šeimos ir įvairios grupės, iš kurių yra sudaryta pilietinė bendruomenė, žino savo nepakankamumą deramam žmogiškam gyvenimui. Todėl jie sukuria įvairias politines bendruomenes. Politinė bendruomenė yra skirta tai bendrajai gerovei. Iš šios paskirties kyla ir jos teisės. (Bažn. dab. pasaul., nr. 74; I, psl. 255).

     232.    Ar individai turi paisyti bendro visuomenės labo? Tarpusavė individų priklausomybė vis didėja ir mūsų laikais ji saisto ne tik kurios nors vienos valstybės piliečius, o apima visą pasaulį. Dėl to šiandien bendroji gerovė, leidžianti tiek grupėms, tiek individams lengviau pasiekti tobulybę, darosi vis universalesnė, teisėmis ir pareigomis siejanti asmenį su visa žmonija. Kiekviena grupė privalo atsižvelgti į kitų grupių reikalus ir teisėtus siekimus, net ir į visos žmonijos gerovę. Iš bendro dėsnio, kad kas neatlieka savo pareigų, savaime atsisako atitinkamų teisių, išplaukia išvada, kad individai, neatlieką savo pareigų bendruomenei ir ja nesidomį, netenka teisės ko nors iš bendruomenės reikalauti. (Bažn. dab. pasaul., nr. 26; I, psl. 194).

     233.    Ar bendruomenei savo tikslams siekti reikia autoriteto? Politinę bendruomenę sudaro daugybė įvairių žmonių, kurie teisėtai gali laikytis skirtingų nuomonių. Kad bendruomenė neirtų, kiekvienam elgiantis savo nuožiūra, reikia vyriausybės, kuri kreiptų visų piliečių pastangas į bendrą gerovę, tai atlikdama ne mechaniškai ar despotiškai, bet kaip moralinė galia, paremta laisvės, pareigos ir atsakomybės pajautimu.

     Tad aišku, kad politinė bendruomenė ir valdančiųjų galia yra pagrįsta žmogaus prigimtimi ir ta prasme priklauso Dievo nustatytai tvarkai, nors valdymosi būdas ir valdančiųjų išrinkimas yra paliktas laisvai piliečių valiai. (Bažn. dab. pasaul., nr. 74; I, psl. 255).

Skaityti daugiau: II VATIKANO SUSIRINKIMAS MŪSŲ KASDIENINIAME GYVENIME (VIII)

ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.

     Viena skaitytoja paprašė gelbėti iš apnikusių juodų minčių. Taip pavadino savo prisiųstus aštuonis religinius klausimus, kuriuos norėtų matyti atsakytus, nes drumsčia jos ramybę.

     1. Nusidėjusius angelus Dievas nugramzdino į pragarą. Tad piktosios dvasios matė, kad yra kažkokia Galybė, kuri jas nubaudė. Tai kaip jos drįsta stoti į nelygią kovą su galingu Dievu ir griauti jo karalystę žemėje? Juk žino, kad Dievas galėtų jas dar daugiau nubausti. Piktosios dvasios turėtų drebėti.

     Apie puolusius angelus galime šį tą nusimanyti, žvelgdami į save. Nors jie nuo žmonių skirtingi, vis dėlto į mus ir panašūs. Juk ir jie yra dvasios, ir mūsų pagrindinė sudedamoji dalis yra dvasia. Todėl iš savęs tam tikra apimtimi galime spręsti ir apie juos.

     Mes, žmonės, dažnai viena žinome, o kita darome, taigi elgiamės prieš žinojimą. Pavyzdžiui, ar mes nežinome, kad Dievas baudžia už nuodėmę? Čičinsko baladėje Maironis taikliai sako, kad "prieš amžiną Teisybę neišliks nebaustas nieks”, kas bausmės vertas. Ir vis tiek kai kurie savo širdyje apsisprendžiame daryti nuodėmę. Taip pat žinome, kad nuodėmė griauna Dievo karalystę žemėje, ir vis tiek drįstame ją šitokiu būdu griauti, nors mums ne paslaptis, kad tuo susikertame su galingu Dievu. Aplamiau pasakius, žinome, kad, gyvenime prisivirę košės, turėsime ją ir srėbti; ta logika mums kalte įkalta į galvą pačių liaudies priežodžių. Ir vis tiek dalis mūsų, tai žinodami, tos vėliau srėbsimos košės nelogiškai prisiverdame. Vadinasi, Dievo sukurta dvasia gali imtis, ko žinojimas liepia nedaryti.

     Mums aišku dar kita: kad žinojimą, dar geriau tarus, ramų, blaivų galvojimą gali sujaukti stipri aistra, kaip ambicija, pyktis, pavydas, kerštas, netgi pati meilė. O apie piktąsias dvasias pats Viešpaties apreiškimas sako, kad jos dega neapykanta Dievui ir viskam, kas dieviška. Ko stebėtis, jei tas mirtinas tūžimas yra sujaukęs jų žvilgsnio blaivumą, atėmęs jam būtiną ramybę ir verčia spiauti į žinojimą?

Skaityti daugiau: AŠTUONIOS JUODOS MINTYS

CHIARA LUBICH

     Ar atsimeni, kur Jėzus ištarė šiuos žodžius? Mortos ir Marijos namuose. Marija, atsisėdusi prie Kristaus kojų, klausosi jo žodžių, o Morta, susirūpinusi vaišingumu, kreipiasi į Jėzų sakydama: "Viešpatie, ar tau nerūpi, kad sesuo palieka mane vieną patarnauti?” Jėzus atsakė: "Morta, Morta, tu rūpiniesi ir sielojiesi daugeliu dalykų, o reikia tik vieno. Marija išsirinko geriausiąją dalį, kuri nebus iš jos atimta”.

     Kartais pagalvojam, kad Kristus tais žodžiais nurodo dviejų seserų vienas kitam priešingus pasielgimus: Marijos gerą, o Mortos ne tokį gerą. Marija, kuri klausosi, gerai daro, o Morta, kuri dirba, daro blogai. Bet taip nėra. Jėzus nepasmerkia Mortos darbo. Ji tarnauja. Juk Jėzus atėjo mokyti patarnauti. Ir jis pats davė pavyzdį. Tad kokią prasmę turi šie Evangelijos žodžiai? Jėzus pasinaudoja ta proga paaiškinti, kas yra svarbiausia žmogaus gyvenime. Na, o kas gi? Klausyti Dievo žodžio.

     Lukui, rašančiam šiuos žodžius, klausyti Dievo žodžio reiškia ir juo gyventi. Marija yra pavyzdys tokio krikščionio, kuris klausosi ir vykdo Dievo žodį. Tai nereiškia, kaip dažnai galvojama, kad tai yra kontempliatyvaus gyvenimo simbolis, priešingas aktyviam gyvenimui, įasmenintam Mortoje. Marija nėra kontempliatyvi. Ji klauso ir gyvena.

Skaityti daugiau: “O REIKIA TIK VIENO” (Lk 10,42)

VIDA KABAILIENĖ

     Čikagoje, Jaunimo centre, turėjau progos skubiai surengti savo darbų parodą, kurioje daugumas išstatytų darbų yra kiniečių-japonų technikos. Man, meno mokytojai, teko pagyventi 1976 m. Japonijoje, kur mano vyras buvo Japonų Mokslo akademijos svečias. Tokyo mieste tuo metu labai įdomias paskaitas skaitė dr. E. Reed, iš Sofijos universiteto. Ji kalbėjo ir rodė skaidres, aiškino apie kiniečių-japonų gamtovaizdžio savybes ir skirtumus. Be to senoviškos tapybos mokiausi Roooongi centre su japonėmis ir kaliomis vokiečių kilmės "vakarietėmis”- kaip mus vadino japonai.

     Ta tapyba vadinama "Sumi - E”. E reiškia paveikslą, o Sumi — rašalą. Kiniečiai pradėjo rašalą gaminti gilioje senovėje. Rašalas gaminamas iš degintų pušies ir kinietiško medžio anglių, pridedant įvairių klijų. Masė yra suspaudžiama į kietus pailgus gabalus. Teptukai yra bambuko kotais, o teptuko plaukai gali būti padaryti iš sabalo, triušio, ožkos ar kitokių gyvulių plaukų.

     Pagal rytiečių tradicijas, tapybai reikia susikaupti ir ramiai susimąstyti. Paprastai paklojamas specialus audinys, ant kurio dedamas ryžių popierius. Dešinėje pusėje padedamas dviejų skyrių porceliano indas vandeniui, teptukai, lėkštutės, "sumi” ir "suzu-ri”. Suzuri yra ketvirtainis iš specialaus akmens išskaptuotas indas, į kurį įpilamas vanduo ir trinamas kietas rašalas. Paprastai yra vartojamas ryžių popierius, bet būdavo galima gauti pirkti ir ištempto ant rėmelių šilko ar vadinamo "auksinio lapo” popieriaus. Šie pastarieji buvo brangūs, tad mes paprastai naudodavome ryžių popierių.

Skaityti daugiau: JAPONŲ MENAS

❖

Kodėl, mėnuli,
įkvėpei mano kaimyną
groti fleita
              visą naktį?

(Koyo)

*

Gegute,
jeigu kitaip negali,
 kalbėk su mėnesiena;
 aš jau girdėjau tavo
              istoriją. ..

(Soseki)

*

Pirmieji herojai,
kurie krinta
stipriame rudens
              vėjuje,—
tai baidyklės daržuose.

(Kyoroku)

Skaityti daugiau: Iš japonų poezijos

 (Jono Borevičiaus, S.J. sukakčiai)

STASYS YLA

     Čikaga pirmoji mūsų išeiviškoj buity pritaikė neįtikėtiną išradimą: sukūrė vadinamąjį Jaunimo Centrą, telkiantį tautiečius visokiam darbui. Tai gerai apgalvotas ir nelengvai įvykdytas mūsų jėzuitų sumanymas. Tų jėzuitų ligi naujos imigracijos tebuvo vienas, T. Jonas Kydikas, atsiųstas iš Lietuvos 1937 m. Po dešimtmečio atvyko iš Šveicarijos antrasis — T. Jonas Borevičius. Kiti, prieš karą pasiųsti mokslintis Europon, dar buvo pasiskirstę įvairiuose kraštuose. Iškilo sumanymas visus juos sutelkti Amerikon darbui su lietuviais. Klausimas, kur — kurioj vietoj? T. Kidyko mintis buvo telkti saviškius ten, kur daugiau lietuvių parapijų, o jų daugiausia buvo Pennsylvanijoj ir Rytuose. T. Borevičius atkreipė dėmesį, kad naujieji ateiviai nesikurs Pennsylvanijoj: kurkimės Čikagoje! Taip padaryta, ir gyvenimas įrodė, jog tai buvo įžvalgus sprendimas.

Tėvas Jonas Borevičius S.J.

     T. Borevičius jau 33 metai juda be atvangos, šalia kitų saviškių, lietuviškuose darbo baruose, nūnai artėdamas į deimantinių savo metų sukaktį. Šiai sukakčiai Čikaga skiria didesnį dėmesį, o mes kiti, stovintieji toliau nuo Čikagos, tuo džiaugiamės. Viename asmenyje Čikaga neabejotinai pagerbs ir visą jėzuitų židinio grupę, įvertindama jos įnašą mūsų išeiviškame gyvenime.

     Kas gi tas mielas Tėvas Borevičius Čikagai ir kas mums visiems? Daugeliui žinomas, visur ar daug kur matomas bei girdimas — gyvas kunigas mūsų visuomenėje, visuomenininkas. Toks, sakyčiau, bent mano akimis, pagrindinis jo bruožas. Visuomenininkų kunigų turime ir daugiau, ypač iš tos generacijos, kuri augo ir brendo mūsų nepriklausomybės aušroje ir jai nušvitus. Pagavo tada entuziazmas (buvo ir gyvas reikalas) veikti, o veikiant išmokstama, Įsidrąsinama, randama vertė ir prasmė. Tai, sakyčiau, kartos bruožas. Kas tipiška ir išskirtina sukaktuvininkui, tai gal tas patvarumas, tas tesėjimas veikti, nežiūrint pakitusių sąlygų, ir išsišakojimas įvairiomis veiklos sritimis, ypač išeivijoje. Kur jis nedalyvauja — centrinėse ir vietinėse vadovybėse, komitetuose, jų posėdžiuose, suvažiavimuose, svarstybose! Kam jis nepatarnauja prašomas, kviečiamas, deleguojamas!

Skaityti daugiau: KUNIGO VEIKLA VISUOMENĖJE

BIRUTĖ A. VINDAŠIENĖ

     Vėl prieš mus tiesiasi puikus vieškelis, einąs Lago di Garda pakrantėmis. Alpių kalnai atsispindi antroje ežero pusėje, saulė žaidžia bangose, o iš kairės pusės stati uolos siena, dažnai padengta vielų tinklu, kad krintančios uolos ar akmenys neužgautų pravažiuojančių autovežimų.

     Daug mylių keliaujame ežero krantu, kol autobusai įvažiuoja į Riva del Garda miestelį ir sustoja pietų pertraukai. Miestelio aikštę iš trijų pusių supa krautuvės, kavinės bei valgyklos, o iš pietų pusės prieina Lago di Garda ežero šiaurinis smaigalys, kuriame yra prieplauka. Motorlaiviai palaiko susisiekimą su kitais prie ežero esančiais miestais bei miesteliais. Riva del Garda glaudžiasi aukštų kalnų papėdėje.

     Gaila, kad sustojome vos kelioms valandoms. Pasistipriname ir vėl važiuojame tolyn vaizdinga tarpkalnine autostrada. Prie Riva del Garda atsisveikiname su didžiausiu Italijos ežeru Lago di Garda ir keliaujame gilyn į Alpes. Kalnai vis aukštėja, statėja, vis dažniau sužvilga snieguotos viršūnės, o pakalnėse stovinčios pilys primena žilą šio krašto istoriją. Slėniuose susispietę miesteliai ir kaimai atrodo saugūs ir jaukūs. Kiekvieno namo palangės ir balkonai paskendę gėlių žieduose. Čia žmonės myli gamtos grožį. Net ir mums norisi sušukti: "Koks gražus Viešpaties pasaulis!”

     Po pietų įvažiuojame į Merano miestą, kuris yra netoli Italijos-Austrijos sienos. Nakvynės mums rezervuotos Grand Hotel Emma. Viešbutis atitinka daugumos keliautojų skonį: švaru, gražu ir tvarkinga. Viešbutyje ir mieste girdisi vokiečių kalba, ir mes jau susikalbame. Tik vienai bendrakeleivei, nusipirkus pašto ženklų, grąža buvo atiduota dviem saldainiukais, nes nebeturėjo keliolikos lyrų.

Skaityti daugiau: IŠ PIETŲ Į ŠIAURĘ PER EUROPĄ (III)

VIDA KABAILIENĖ    A. Grigaičio nuotraukos

Skaityti daugiau: dail. Vidos Kabailienės darbų nuotraukos

S. M.

     "Jausmų ugdymas” — taip vadinosi rinkinys, kurio vienas iš autorių buvau ir aš. Išėjus knygai, man perdavė jaunos mokytojos laišką. Jis prasidėjo Puškino posmu, kad laimingas tas, kuris sugeba suvaldyti žodi ir mintį, kas moka užgesinti širdyje kylantį pyktį.

     Laiške buvo tokios eilutės: "Visa knyga apie jausmų kultūrą! Ir beveik nieko apie žmogaus vidinę kovą su savimi. O juk kartais save įveikti sunkiau, negu keletą oponentų. Grumdamasis su savimi, garsiai nepasakai nė žodžio, bet tave kankina prieštaringos mintys, tiesiog pyktis, nuoskauda. Jeigu jau kalbama apie jausmų kultūrą, kodėl nepaaiškinti žmonėms, kaip susitarti su savimi, su šitais jausmais?”

     Laiškas nuoširdus, atviras, garbingas. Matyt, ją rimtai jaudina mintys apie saviauklą, apie vidinio pasaulio tyrumą. Štai dar viena ištrauka iš jos laiško: "Kokia kančia dar visai neseniai man buvo tiesiog eiti į darbą. Į galvą lįsdavo kažkokios biaurios mintys. Man būdavo nemalonu žiūrėti į bendradarbę, vilkinčią susiglamžiusia suknele, su auksiniais dantimis (kad ji daug dirba, yra mąstantis žmogus — šito aš nepastebėdavau). Visų žmonių poelgiuose regėjau išskaičiavimą, apsukrumą, pyktį, klastą. Ir matyt, kad mano kritiškumą pastebėdavo. Tai rodė aplinkinių požiūris į mane”.

     Galimas dalykas, kad ji buvo per daug savikritiška. Sunku patikėti, kad kiaurą dieną ją graužia baisi neapykanta ir panieka kitiems. Bet dabar mane domina ne merginos nuotaika, o jos pačios išvada, kad ne ją supa blogi žmonės, o ji pati apie juos blogai galvoja.

Skaityti daugiau: PAŽVELK Į SAVE

P. Daugintis, S.J.

     Norime skaitytojus supažindinti su VI Vyskupų sinodu Romoje. Jis buvo sušauktas rugsėjo pabaigoje ir svarstė krikščioniškosios šeimos vaidmenį moderniajame pasaulyje. Kai skaitysite šį straipsnį, sinodas jau bus pasibaigęs. Čia mes galime panaudoti tik priešsinodinius dokumentus ir žinias. Manome, kad vis tiek bus naudinga susipažinti su sinodo užsimojimais ir lūkesčiais.

     Šiam sinodui buvo labai uoliai ruošiamasi. Jau prieš porą metų buvo Romoje sudarytos centrinės komisijos, o įvairių kraštų vyskupijose — kitos reikiamos komisijos. Buvo atlikti įvairūs tyrinėjimai ir studijos apie šeimą. Prieš metus buvo išsiuntinėtas visiems pasaulio vyskupams ir kai kuriems kitiems asmenims centrinės komisijos paruoštas 118 puslapių sinodo "vadovas”. Visi galėjo dėl jo pasisakyti, pridėti savo pastabų ir pageidavimų. Po to buvo paruoštas galutinis dokumentas.

     Sinodo sudėtis. Visų šalių vyskupijų konferencijos išrinko sinodui savo atstovus. Taip pat viso pasaulio vienuolijų generaliniai vyresnieji išrinko 10 atstovų. JAV vyskupai išrinko 10 savo atstovų. Jie pakvietė taip pat sinode dalyvauti keturis patarėjus: kun. Donald Conroy, JAV Katalikų konferencijos šeimų reikalams atstovą; ponią Dolores Leckey, JAV vyskupų sekretoriato pasauliečių reikalams direktorę; kun. David Thomas, St. Meinrad Teologijos mokyklos profesorių; ponią Dolores Curran, žurnalistę, rašytoją ir šeimos religinio auklėjimo specialistę. Iš viso sinode dalyvauja 220 delegatų ir būrys stebėtojų bei patarėjų.

Skaityti daugiau: Sinodas, šeima ir lūkesčiai

 (Padriki pasikalbėjimai šiaurės Kanadoje)

VYTAUTAS KASNIS

     Skridę senais, drebančiais lėktuvais, plaukę per ežerus laivais, mes, dešimt šeimų, įsikūrėme Kanados šiaurėje, kur pasirinkome praleisti atostogas. Lėktuvai buvo prieškariniai, tai, Jonaitienės patarimu, pasiskirstėme, kad skrendant šeimos būtų išskirstytos. Jei kuri mechaninė seniena ore užsprings, tai bent vienas iš šeimos liks gyvas. .. Tas sumanymas visiems patiko, nes jutome, kad draugystės atnaujinimui gera tarpusavyje susimaišyti.

     Vienus rišo sena jaunystės dienų draugystė, kitus giminystė, nors kartais lyg "devintas vanduo nuo kisieliaus”. Po ilgo nesimatymo susitikę, bučiavomės, kratėme rankas, vienas kitą glamonėjome, skaičiavome metus, kada paskutinį kartą matėmės, negalėjome atsistebėti esamais pasikeitimais.

     — O, koks tu... o kokia tu. .., — skambėjo mūsų šūkavimai laukinėje gamtoje.

     Mūsų visų amžius sukosi apie šešiasdešimtuosius, vieniems atėmus, kitiems pridėjus keletą metų. Profesijų įvairumas buvo didelis. Trūko tik kunigo, vienuolės ir graboriaus, kaip mes juokavome. Jų atstovais galėjo būti vienas ilgus metus studijavęs teologiją, gailestingoji sesuo, kuri buvo pravėrusi vienuolyno duris. Saugumo reikalams turėjome karininką ir buvusį aukštą saugumo pareigūną. Sveikatos reikalams — gydytoją. Taip pat turėjome po vieną techniką, geologą, žurnalistą, psichologą, kalbų profesorių ir keliais diplomais pasipuošusį šeimos konsultantą, nes jis tokiu save titulavo.

Skaityti daugiau: MANO VYRAS IDEALIAUSIAS

Kazys Poškus

     "Svajoti lengva ir malonu, — yra nurodęs vienas pedagogas, — bet mąstyti sunku”. Protinis darbas yra bene sunkiausias darbas. Šiame sunkiame darbe tėvai turi vaikams padėti. Tačiau reikia žinoti, ką ir kaip padėti.

     Pirmokas Vytukas niekaip neįkerta uždavinio. Sėdi prie stalo, maigo rašaluotus pirštukus ir sriūbauja. Mama, kuri ėmėsi vaikui padėti, baigia iš kantrybės išeiti.

     —    Klausyk! Tu turi šešis obuolius. Keturis atidavei broliukui. Tai kiek obuolių tau liko?

     Mama mano, kad toks uždavinukas yra pats paprasčiausias.

     —    Nė vieno neliko, — atsako Vytukas.

     Mama net aikteli iš nevilties. Bet ji nesupranta, kad sūnus savotiškai teisus. Berniukas iš tikrųjų neturi nei obuolių, nei broliuko, o abstrakčiai įsivaizduoti, kad juos tariamai turi — nepajėgia.

     Sunkiausiai vaikai mokosi matematikos ir gimtosios kalbos, t.y. dalykų, reikalaujančių daugiausia abstraktaus mąstymo. 80% visų nepažangių mokinių yra nepažangūs kaip tik iš šių dalykų. Mokantis matematikos, sunku vaikams apibendrinti, spręsti uždavinius pagal analoginius pavyzdžius. Dažnai sakome jiems:

     —    Taigi žiūrėk — tokį pat uždavinį sprendėte klasėje. Taip ir daryk!

Skaityti daugiau: Padėkime vaikui mąstyti

A.A.

     Prieš mane du laiškai: abu tarsi skirtingi, rašyti nepažįstamų merginų. Tačiau įdėmiau pažvelgus jie kažkuo panašūs. Panašūs jie ir į daugelį kitų laiškų, prašančių psichologinės pagalbos.

     Autorių amžius 16-18 metų.

     "Man sunku... Su tėvais nieko bendra...

     "Aš vieniša... Užsidariusi..

     "Net jaunimo būryje jaučiuosi vieniša. ..”

     .. žmones aš myliu, noriu būti su jais ir negaliu. .

     "Anksčiau buvau linksma, turėjau daug draugų... O dabar nerandu bendros kalbos. .. Man viskas įgriso, nekenčiu savęs, draugų, tėvo, visko, net viso pasaulio. ..”

     "Dažnai nervinuos dėl smulkmenų, ypač namie. . .”

     "Ką man daryti?”

Skaityti daugiau: Neskubėkite guostis

Skyrių tvaiko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. Patarėjas— PROF. PETRAS JONIKAS

KAIP PASAKOMI KRAUJO MATAVIMO REZULTATAI?

     Gydytojas, patikrinęs paciento kraujo spaudimą, pavyzdžiui, taip pasako: "Tamstos kraujo spaudimas — šimtas penkiasdešimt ant aštuoniasdešimt”. Toks kraujo spaudimas angliškai būtų taip nusakomas: "One hundred and fifty over eighty”. Gal anglų kalba, o taip pat ir kai kurios kitos kalbos, turėjo įtakos ir minėtam lietuviškam, bet netaisyklingam pasakymui. O gal kai kurie lietuviai tą pasakymą su nevartotinu šiuo atveju prielinksniu ant mėgintų taip aiškinti: tas maksimalus (sistolinis) kraujo spaudimas paprastai vadinama viršutiniu, o minimalus (diastolinis) — apatiniu. Tad savaime peršasi pasakymas, kad viršutinis yra ant apatinio. Bet iš tikrųjų taip nėra. Tais žodžiais tik nusakomos dvi skirtingos kraujospaudžio rūšys, užtat prielinksnis ant čia visai netinka. Netinka ir kai kurių vartojami prielinksniai prie arba su. Tad atrodo, kad pradžioje minėtas gydytojo pasakymas galėtų būti toks: "Tamstos kraujo spaudimas — šimtas penkiasdešimt ir aštuoniasdešimt”. Juk čia išreiškiamos dvi nepriklausomos sąvokos, kurias sintaksėje vadiname vienarūšėmis sakinio dalimis.

ŽODŽIU SU PRIESAGA - JAS LINKSNIAVIMAS

     Žodžiai, kurie baigiasi galūne -jas (vėjas, kraujas) kai kam sudaro tam tikrų linksniavimo neaiškumų. Neaiškūs yra du šių žodžių linksniai: šauksmininkas ir vietininkas. Šių žodžių šauksmininkas retai tevartojamas, bet jeigu kur pavartojamas, tai dažniausiai klaidingai. Pavyzdžiui, yra tokia malda, kurioje sakoma: "Kristaus krauje, pagirdyk mane” (žr. kun. Stasio Ylos maldyną "Tikiu Die-vą”, 39 psl.). Žodžiai kraujas ir vėjas Akademinėje lietuvių kalbos gramatikoje linksniuojami, kaip siuvėjas, kirpėjas ir pan. Šių žodžių šauksmininkas turi galūnę -au: siuvėjau, kirpėjau. Taigi taip pat ten siūloma sakyti vėjau, kraujau.

Skaityti daugiau: Kalba

SKYRYBŲ PRIEŽASTYS

     Paskaičius “Laiškuose lietuviams” apie vedybines nesantaikas, kraujas užtvindė smegenis, ir taip norisi iš savęs viską išlieti. Tačiau toje minčių maišatyje sunku palaipsniui viską išreikšti žodžiais. Šių metų 200 psl. yra klausimas: “Kodėl šios šeimos iširo?” Paskaičius tų žmonių pasisakymus, nesunku padaryti išvadas. Lengva pastebėti pagrindines problemas.

     Beveik visuomet galima teikti, kad stipresnioji vedusiųjų pusė yra kalta, nes silpnesnioji aplinkos verčiama, turi arba kovoti, arba pasišalinti. Pranašesnis, stipresnis ir turįs daugiau įtakos aplinkos veikimui nuslopina silpnesnį, norėdamas jį perdirbti savo egoistiniams palinkimams. Kitaip sakant, iš to žmogaus norima padaryti nuosavybę, daiktą, kuris tik tarnautų, patenkintų visas jo ydas ir svajones, visai neatsižvelgiant, kad ir tas silpnasis turi savo idealų.

     Kiekvienas apie save gerai galvoja ir mano, kad viskas turi apie jį suktis. Tas pats dalykas vienam atrodo juodas, kitam baltas. Vienas mano, kad ir kitas turi taip galvoti, kaip jis, kad ir jam tas ar kitas dalykas turi atrodyti tokios pat spalvos, kaip ir jam.

     Prie savanaudiškumo prisideda dar kita stipri priežastis — tai aplinkos įtaka šeimos sugyvenimui. Ta aplinka — tai giminės draugai, kaimynai. Kai toji aplinka palaiko stipresniąją pusę, tai silpnesniajam jokios išeities nėra. Gal pradžioje tas silpnesnysis mėgina pataikauti, prisitaikyti, bet ilgainiui netenka nei jėgų, nei kantrybės. Ką jis bedarytų, kitam viskas atrodo negerai. Ir priežodis sako: “Kad ir be kailio liksi, kitiems neįtiksi”. Silpnasis, nusivylęs savo pastangomis, pradeda trauktis nuo išnaudotojų. Pamažu miršta meilė ir kiti jausmai, kartais net sunku pernešti išnaudotojo artumą. Susitaikymui jau būna per vėlu.

     Norėdami sugyventi, žmonės turėtų įvertinti vienas kito troškimus, turėtų viską bendrai apsvarstyti ir ieškoti išeities. Deja, šitoks pasitarimas retai kur praktikuojamas.

     Pažįstamieji ir draugai turėtų abi puses vienodai traktuoti, niekad nepareikšti, kad “ši pusė geresnė, o ana blogesnė”. Vienai pusei rodomas palankumas, o kitos kritikavimas ardo šeimas. Tad kiekvienas turėtų rimtai pagalvoti, kad savo elgesiu jis gali būti savo artimųjų šeimų suirimo priežastis.

Skaitytoja

Skaityti daugiau: ATGARSIAI

•    Kinijoje buvo paleistas Kantono administratorius, vysk. Domininkas Tang, kalėjime išlaikytas 22 metus.

•    Belgijos katalikai įvairių kraštų katalikų misijoms suaukojo 5 mil. dolerių.

•    Net 33 jauni lenkai įstojo į Dieviškojo Žodžio misijonierių vienuolyną Cludowe, Lenkijoje.

•    Irano vyriausybė uždarė saleziečių mokyklą Teherane. Joje buvo 140 mokinių, ją vedė italai saleziečiai. Irane dar veikia 13 katalikų mokyklų, vadovaujamų vienuolių. Apie 160 italų katalikų kunigų ir seselių darbuojasi Irane.

•    JAV negrų vadas Jesse Jackson savo pasikalbėjime su “Twin Circle” laikraščio atstovu pareiškė: “Aš manau, kad katalikų mokyklos yra oazės auklėjimo tyrlaukiuose, ypač paskutiniaisiais dviem dešimtmečiais. Iš dalies taip yra dėl to, kad valdinės mokyklos yra pažeistos dėl moralinio autoriteto sužlugimo; mokytojais mažiau tikima, daugely atvejų vyksta šaltasis karas tarp tėvų ir mokytojų... Atrodo, kad kunigais ir vienuolėmis labiau tikima ir pasitikima; jie turi moralinį autoritetą, kuris didėja teigiamuose santykiuose su tėvais, ir jie įstengia reikalauti drausmės; o kai drausmė ateina iš moralinio autoriteto, ji yra terapija, o ne bausmė. Pagaliau, sakyčiau, kad katalikų mokyklų pasisekimas mieste priklauso ir nuo jų auklėjimo krypties: rūpinamasi vystyti protą, o taip pat ir ugdyti charakterį bei palaikyti sveiką kūną. Jose yra religinis veiksnys, kaip stiprinančioji jėga mūsų gyvenimo keliui”.

•    Nijolė Sadūnaitė, atbuvusi ištrėmimo laiką, sugrįžo į Vilnių.

•    JAV-se apsigyvenę Vietnamo katalikai liepos mėnesį buvo sušaukę pirmą savo suvažiavimą Kalifornijoje.

Skaityti daugiau: TRUMPAI IŠ VISUR

“LAIŠKU LIETUVIAMS” KONKURSAS

     Šių metų konkurso tema—"Kaip išlaikyti šeimos vienybę ir lietuviškumą”. Straipsnyje reikėtų panagrinėti šeimų suirimo (išsiskyrimo) ir nutautimo priežastis, ar lengviau šiuo keliu pasuka mišrios šeimos ir t.t.

     Straipsnis turi būti ne ilgesnis kaip 3000 žodžių, pasirašytas slapyvardžiu ir, įdėjus į atskirą vokelį savo tikrąją pavardę, adresą bei telefoną, atsiųstas redakcijai iki 1981 m. kovo mėn. 1 dienos.

     Už geriausius rašinius skiriamos keturios premijos: I — 150 dol., II — 100 dol., III — 75 dol., IV — 50 dol. Pirmosios premijos mecenato dar kol kas neturime, o kitų premijų mecenatai yra: J. Veselka, J.V. Vizgirda, S. Rudokienė.

“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” EKSKURSIJA

     Organizuojame ekskursiją į Šventąją Žemę, Egiptą ir Graikiją. Dar galutinai nesusitarėme su atitinkamomis kompanijomis, bet kelionė prasidės maždaug balandžio 25 d. ir baigsis gegužės 15 d. Ši ekskursija tikrai bus įdomi, nes aplankysime tas šalis, kur klestėjo senovės kultūra, kur vaikščiojo ir žmones mokė Kristus. Kai kuriuos gal baugina neaiški politinė padėtis, bet čia jokios problemos nebus. Žinoma, jeigu ta padėtis pasidarys pavojinga, tai gal nutarsime aplankyti kitas šalis, tačiau tikimės, kad jokių pavojų nebus.

     Kadangi dabar ir kelionės lėktuvu, ir viešbučiai, ir maistas labai brangsta, tai manome, kad visa ši kelionė su viešbučiais ir maistu gali kainuoti apie 2500 dol., bet tikra, galutinė kaina bus paskelbta, kai tik sužinosime.

Skaityti daugiau: Paskutinis lapas