A.A.
Prieš mane du laiškai: abu tarsi skirtingi, rašyti nepažįstamų merginų. Tačiau įdėmiau pažvelgus jie kažkuo panašūs. Panašūs jie ir į daugelį kitų laiškų, prašančių psichologinės pagalbos.
Autorių amžius 16-18 metų.
"Man sunku... Su tėvais nieko bendra...
"Aš vieniša... Užsidariusi..
"Net jaunimo būryje jaučiuosi vieniša. ..”
.. žmones aš myliu, noriu būti su jais ir negaliu. .
"Anksčiau buvau linksma, turėjau daug draugų... O dabar nerandu bendros kalbos. .. Man viskas įgriso, nekenčiu savęs, draugų, tėvo, visko, net viso pasaulio. ..”
"Dažnai nervinuos dėl smulkmenų, ypač namie. . .”
"Ką man daryti?”
Šių laiškų tonas gana tragiškas. Prašymas skamba primygtinai — jauni žmonės reikalingi skubios pagalbos. Artimieji stengiasi kuo greičiausiai paguosti, užjausti.
Kaip žmogus aš irgi norėčiau paguosti, tačiau kaip specialistas praktikas negaliu to sau leisti. Ir ieškantiems pagalbos turiu pasakyti: neskubėkite guostis, ramintis.
Tai, ką jūs dabar pergyvenate, — svarbus asmenybės brendimo etapas, negalima to vengti. Rizikinga netgi trumpinti jo trukmę.
Viena, kas gali šiuo atveju padėti, — kantrybė. Antra — suvokimas to, kas vyksta. O vyksta psichologinės individualizacijos ir žmogaus išsilaisvinimo procesas.
Vaikystėje žmogus labiau nuo kitų skiriasi (arba yra panašus) dėl daugelio priežasčių. Visi vaikai pradeda gyvenimą nuo psichologinio "nieko”: visų jų fizinės galimybės beveik vienodos (silpnumas, nevikrumas, ribota erdvė, vienodai išsivystę instinktai, įspūdžių, žinių, įgūdžių atsarga). Vaikams beveik viskas vienodai įdomu jau vien dėl to, kad nauja: įvykiai, žaidimai, žmonės... Vaiką, net ir paauglį, lengva bet kuo sudominti, nukreipti. Paprasčiausia pasaka jam — apreiškimas. Vaikus mažai skiria socialinė padėtis. Jie laisvi nuo daugelio buitinių rūpesčių. Svarbiausius sprendimus už juos priima suaugusieji tiek šeimoje, tiek ir mokykloje. Visa tai leidžia vaikams lengviau bendrauti, greičiau pažinti pasaulį ir žmones. Taip žmonės tampa žmonijos dalimi, įgyja žinių ir bendrų visiems savybių.
Tačiau palaipsniui dėl įgimtų polinkių ir skirtingos aplinkos kiekvienas žmogus pradeda savitai suvokti ir aktyiai įgyti vienokių ar kitokių įspūdžių, žinių, savybių. Kaip kad praktiškai beveik nėra fiziškai tapačių žmonių, taip nebūna ir psichiškai vienodų penkiolikmečių-šešiolikmečių. Paaugliai net jaučia ypatingą poreikį būti kitokie negu visi: "sukurti save”, įgyti tokių įgūdžių ir bruožų, kuriuos gali išsiugdyti tik pats žmogus, besiorientuojąs į savo išskirtinumą, nepakartojamumą. Paaugliui nėra gatavų pavyzdžių Ir štai tada žmogus su visu jaunatvės maksimalizmu ima justi "begalinį vienišumą”. Kai kas tvirtina, kad žymiai blogiau jautėsi prie jaunystės slenksčio, negu prie senatvės. Jaunuoliai vis dar iš inercijos tikisi, kad vyresnieji ar bendraamžiai žino kažkokį paprastą "gyvenimo receptą” ir reiškia jiems pretenzijų, o sulaukę atsako, jų “nekenčia”. "Nekenčia” jie ir patys savęs, darosi nedrąsūs, drovūs, jaučia savo netobulumą ir tai, kaip yra sunku sukurti save.
Tačiau visi šie sunkumai, tas laikinas bejėgiškumas, silpnumas reikalingas, jeigu žmogus nori tapti nepakartojama individualybe. Tai pats natūraliausias žmogaus kelias. Drįsdamas kitaip negu tėvai ar bendramečiai matyti, svarstyti, elgtis, paauglys, be abejo, iš pradžių daro nemažai klaidų, tačiau kartu geriau pažįsta save, savo skirtybes, mokosi ieškoti naujų gyvenimo kelių, keisti save. Ir kuo ilgesnis šis procesas, tuo geriau. Jeigu paauglys pernelyg greitai "save atranda”, dažnai pasirodo, kad jis paprasčiausiai prisitaikė prie kažkokio gatavo pavyzdžio, užuot ieškojęs originalaus savos asmenybės formavimosi būdo. Tuo galima įtarti laiško autorę, svajojančią tik apie vieną vienintelę profesiją. Vengdamas neryžtingumo ir svyravimo kančių, žmogus tampa belaisviu kad ir didelio, tačiau visada riboto rinkinio standartinių būdų gyvenimiškoms problemoms spręsti. Nuėjęs ilgą ieškojimų kelią, išmokęs rasti savitą problemos sprendimą, žmogus darosi gilesnis, lankstesnis, originalesnis. Net paaugliai gerai jaučia, koks didelis skirtumas tarp žmogaus, kartojančio kad ir protingas, tačiau svetimas mintis, ir žmogaus, kuriam čia pat gimsta savitos idėjos ir iš kurio galima pasimokyti originalios mąstysenos. Be abejo, pastarasis turės visada didesnį pasisekimą aplinkinių tarpe.
Tad pasisėmęs kantrybės ir iš anksto susitaikęs, kad laukia sunkumų, netobulumo, nežinios ir vienišumo, žmogus ruošia dirvą savitai nepakartojamai individualybei, galimybei būti ypatingai įdomiu kitiems.
Tikriausiai verta pabrėžti, kad individualumas įdomus žmonėms ne tik pats savaime, kaip neįprastas, dėmesį traukiantis bruožas, bet ir tuo, kad skatina žmogų visą gyvenimą siekti originalumo, kūrybingumo, aktyvumo. Daro jį įdomesnį sau pačiam. Dažnai tenka susitikti žmonių, kurie net sulaukę gilios senatvės nepaliauja stebėjęsi pasauliu ir savimi. Deja, dar daug ir tokių jaunuolių, kurių jau "nieku nenustebinsi”, "jiems viskas įgrįso”...
Suprasdamas tai, kas jame vyksta, žmogus gali sau padėti. Ir geriau padėti sau pačiam, negu, kaip jau suprato daugelis skaitytojų, laukti pagalbos iš šalies.
Pagalbos esmė — ugdyti ir tobulinti save, ypatingą dėmesį skiriant tiems bruožams, kurie daro individą nepanašų į kitus. Tai atrodytų paradoksalu: žmogus jaučiasi vienišas, ne toks kaip visi, ir vis dėlto reikia ugdyti savo skirtybes, užuot pasistengus tapti tokiu kaip daugelis. Tačiau taip tik atrodo iš pirmo žvilgsnio. To, kas jungia žmones, nepakanka giliam individualiam gyvenimui ir bendražmogiškam bendravimui.
Būtina domėtis, pažindintis, imtis visa to, kas labiausiai traukia, gilintis į visa, kas žmogui duoda daugiausia dvasios peno ir padeda išryškinti savo skirtingumą nuo kitų. Kartu būtina iš anksto susitaikyti su mintimi, kad pradžioje paauglys ar net suaugęs žmogus gali pasirodyti netobulas, nesuprantamas, vienišas.
Aišku, šiame etape gali būti naudinga ir pagalba iš šalies. Jeigu žmogus pats žengė pirmuosius žingsnius gana drąsiai, nepabūgo išsiskirti savo interesais, laikinu silpnumu, jis patrauks dėmesį daugelio kitų, pergyvenančių tą patį. Tokiu būdu atsiras sąjungininkų.
Todėl, jeigu jaučiate nusivylimą draugais, tėvais, "visu pasauliu”, ieškokite žmonių, įvykių, užsiėmimų, kurie jums patiktų. Lyginkite savo nusivylimą su žavėjimusi. Aptarkite tuos dalykus su bendraamžiais. Jeigu jums nepavyko įstoti į medicinos mokyklą, o jaučiate poreikį padėti žmonėms, slaugyti juos, "terliotis”, aptarinėti nelaimes, galite išbandyti save ir padirbėti slauge ligoninėje ar darželio auklėtoja. Nesigėdykite, jei kas nors stebėsis ar šaipysis dėl to, kad pasirinkote tokią "atsilikusią”, nemadingą netechnišką profesiją. Galbūt ši profesija padės išryškinti tai, kas jumyse svarbiausia — sugebėjimą užjausti žmones... Jos dėka išmoksite bendrauti su kitais, suprasti juos, o to jums dabar labiausiai trūksta. ..