1980 / VASARIS - FEBRUARY / VOLUME XXXI, NO. 2

Šis numeris yra iliustruotas Dalios Petreikytės nuotraukomis. Šiais metais ji baigia odontologijos studijas Loyolos universitete. Fotografavimu pradėjo domėtis prieš keletą metų. Viršelio nuotrauka — Algirdo Grigaičio.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $8.00, single copy 80 cents. Second class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing offices.

D. BINDOKIENĖ

     Keturiasdešimt metų — ilgas laiko tarpas žmogaus gyvenime. Tiek metų sulaukusį jau vadiname pusamžiu, jis jau tvirtai įsirikiavęs į suaugusiųjų visuomenės narių tarpą. 40 m. ilgas laiko tarpas ir tautos gyvenime, ypač jeigu toji tauta yra pavergta, svetimųjų valdoma. Tačiau iš istorijos žinome, kad lietuvių tauta ir dešimtį kartų tiek metų išvergavusi Rusijos carams, pakilo gyva ir nepriklausoma. Todėl prisimindami 40 metų antrosios bolševikų okupacijos sukaktį, vis dėlto galime tikėti tautos dvasine stiprybe ir viltis jos laisvu rytojumi.

     Gal didesnį rūpestį kelia aiškūs nuovargio ženklai išeivijos lietuvių visuomeniniame gyvenime. Keturiasdešimtieji metai yra tarytum sąžinės sąskaitos metai. Išeivijos bendruomenėje labai ryškiai vėl pasirodė plyšys tarp kartų ir galbūt naudinga jo priežastis panagrinėti.

     Tas kartų skirtumas ryškiausias ne ten, kur įprasta jo tikėtis: ne tarp jaunimo ir suaugusiųjų, — dažniausiai to jaunimo tėvų, bet tarp vyresniosios ir viduriniosios išeivijos lietuvių kartos. Lietuviškumo ir tuo pačiu patriotizmo sąvokos supratimas šitose dviejose amžiaus grupėse yra labai skirtingas, todėl grupes galėtume pavadinti: aktyviaisiais ir pasyviaisiais lietuviais.

     Daug didesnis procentas vyresniosios kartos lietuvių aktyviai reiškiasi bendruomeniniame gyvenime: priklauso organizacijoms, dirba lituanistinėse mokyklose, bendradarbiauja spaudoje, lanko lietuviškus renginius ir pan. Vidurinioji karta, nors nė vienas galbūt viešai neišsižadėtų savo kilmės, daugiau tenkinasi privačiu, pasyviu lietuviškumu: tautiškų motyvų papuošimais savo namuose, kai kurių tradicijų laikymusi, dar gana tvirtu lietuvių kalbos mokėjimu ir vartojimu savo šeimos bei draugų tarpe. Dalis tokių šeimų tebeleidžia savo vaikus į lituanistines mokyklas ir lietuviškas jaunimo organizacijas. Deja,

Dabartinė Lietuva

dažnai visas tų pasyviųjų lietuviškumas kaip tik ir pasireiškia tuo, kad šeštadienio rytą atveža vaikus iki lietuviškosios mokyklos durų. Tada jie jaučiasi savo tautinę pareigą atlikę ir daugiau neturį nė piršto pajudinti lietuvybės reikalams. Tegul mokytojai išmoko vaikus ne tik skaityti, rašyti, bet ir kalbėti lietuviškai, pamilti lietuviškumą. Tegul tik neužduoda pamokų ar kokių kitokių, su mokykla susijusių, projektų į namus, nes ne tėvų reikalas su vaikais lituanistinį darbą dirbti. Jeigu mokytojai nespėja šeštadieniais, tegul išmeta iš mokyklinių programų visokius ten dalyvius, linksniavimus ir sintakses. Be jų vaikas galės duoną pelnytis, karjeros laiptais kopti. Tegul tik išmoko vaikus lietuviškai šnekėti ir, žinoma (svarbiausia!), vaikai mokykloje turi būti visiškai patenkinti. Jeigu mokytojai per daug spaus, reikalaus drausmės, apkraus darbais, tai vaikas nenorės nė kojos į tą mokyklą kelti. Tėvai, kurių pareiga yra pasirūpinti vaikų laime, jokiu būdu neleis sūnelio ar dukrytės šeštadieniais kankinti, nebeveš į lituanistinę mokyklą.

Skaityti daugiau: AKTYVUS IR PASYVUS PATRIOTIZMAS

ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.

     “Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui įeiti į Dievo karalystę” (Mk 10, 25)

     Vienas žydų rabinas duodavo savo žmonėms tokią pamoką. Paėmęs už rankos, privesdavo prie lango ir paklausdavo:

     —    Ką dabar tamsta matai?

     —    Matau gatve einančius žmones, — būdavo atsakymas.

     Po to privesdavo prie veidrodžio:

     —    O dabar ką tamsta matai?

     Matau save.

     Tada rabinas tardavo:

     —    Tebūnie tai tamstai pamoka. Štai lange stiklas ir veidrodyje stiklas. Bet ant veidrodžio užteptas sluoksnelis sidabro. Va, užtenka trupinėlio sidabro, kad tamsta pradėtum nebematyti kitų, bet regėtum vien save.

     Tas rabinas vaizdingu būdu išreiškė Kristaus taisyklę apie turtus: kad jie baisiai sunkina žmogui įeiti i Dievo karalystę, nes labai dažnai daro jį savanaudį, be širdies savo broliui, jo nebematantį, beregintį vien savo reikalus.

     Tačiau tai nereiškia, kad žemės gėrybės blogos. Jos yra išėjusios iš Kūrėjo rankų, todėl iš savęs geros. Jos Visagalio suplanuotos žmogui tarnauti; duotos tam, kad padėtų kilti aukštyn, būtų tartum pakopos, vedančios į jį. Tad turtai yra geri. Bet jie taip pat ir laukiniai, tartum koks tyrlaukių eržilas. Niekas nesako, kad jis blogas. Atvirkščiai, tai puikus žirgas. Antai pakinkytas į vežimą, skuta tokia risčia, kad net trata ratai. Pabalnotas, eikliai lekia pirmyn, kad net dunda kelias. Pajungtas į plūgą, verčia storiausią vagą kaip nieką. Taigi darbą daro lengvą, kelionę—mielą, o jos tikslą—greitai pasiekiamą. Bet laikyk gerai pažabotą ir pavadelėtą! Kitaip dėl savo laukinės prigimties taip ims neštis it patrakęs per laukus, kad iš vežimo terasi ištaškytus gabalus. Sėdęs į balną šauniai joti, kaip mūsų dainose, pas mergužėlę lelijėlę prie rūtų darželio, jei tinkamai nebepažabosi, užuot nujojęs pas ją, šluostysies purvą, nutrenktas į pakelės griovį. Gal dar čiupinėsies burną, skaičiuodamas, kiek išbyrėjo dantų, kai tau priedo dar smagiai vožė užpakalinėmis kanopomis į smakrą! O prie plūgo gal gręžiamas taip pasimuistys, kad tave patį nutemps, ėmęs lėkti per dirvoną, jei būsi neatsargiai įstrigęs koją į padargą ar pakinktus. Užuot suaręs lauką, pats gulsies į lovą suartais šonkauliais. Tad žirgas puikus. Bet, jei kaip reikiant nepažabotas ir nesuvaldytas, užuot buvęs pagalba, darosi painiava.

Skaityti daugiau: ŽEMĖS GĖRYBIŲ ERŽILAS

CHIARA LUBICH

     Kiek kartu gyvenime esame kartoję šiuos žodžius, kai kalbėjome paties Kristaus išmokytą maldą! Pagrindinis Kristaus mokymas yra pranešti, kad Dievo karalystė yra arti. Bet ar žinome, ką reiškia Dievo karalystė? Tai reiškia, kad Dievas yra karalius, jis karaliauja ir veikia kaip karalius žmonijos istorijoje.

     Moderniam žmogui karalystės ir karaliaus idėja nėra priimtina ir patraukli. Ji atsiduoda autoritetu, viešpatavimu ir primena kitą žodį — vergiją. Tokia yra šių dienų žmogaus galvosena. Bet kai Jėzus kalbėjo savo amžininkams žydams, karalystė ir karalius turėjo kitą reikšmę. Jiems Dievo karalystė buvo vilties sinonimas įgyvendinti tokį idealą, koks dar niekad nebuvo įgyvendintas šioje žemėje. Tai buvo teisingo valdovo laukimas ir viltis. Teisingumas buvo suprantamas ne tiek, kaip bešališkas įstatymų vykdymas, bet kaip neturtingųjų pagalba ir globa.

     Toji karalystė nėra kokia būsena ar vieta, priklausanti kitam pasauliui. Tai įvykis, kurio reikia laukti amžių pabaigoje, kada Dievas galutinai parodys savo viršenybę, sugriaudamas blogio viešpatavimą ir pradėdamas naują pasaulį. Tačiau būtų klaidinga manyti, kad Dievo arba dangaus karalystė yra tas pat, kaip dangus. Dievas ne tik tada parodys savo karališkumą. Nuo tada, kai Žodis tapo Žmogumi, jau Dievo karalystė atėjo į šį pasaulį. Jėzus sako, kad karalystė jau yra čia, nes jame Dievas jau veikia kaip karalius, pareikšdamas savo valią ir atleisdamas nuodėmes. Taip pat Jėzus nustato tuos naujus ryšius tarp Dievo ir žmogaus, apie kuriuos pirmiau buvo tik svajojama ir jų laukiama. Jis atneša solidarumą su žmonėmis, ypač su tais, kurie reikalingi pagalbos, ir paskelbia naują Dievo buvimo būdą su žmonėmis.

     Jau savo atėjimu į šią žemę Jėzus nugalėjo blogį. Savo kančia ir prisikėlimu triumfavo prieš blogį, savo kūne pradėdamas naują kūriniją.

Skaityti daugiau: “TEATEINIE TAVO KARALYSTĖ” (MT 6,10)

JUOZAS VAIŠNYS, S.J.

     Šią vasarą mažame, bet simpatiškame Oberammergau miestelyje, Vokietijoje, įvyks Kristaus kančios vaidinimai, kurie ten organizuojami kas dešimt metų. Šio mažo miestelio, turinčio vos 5000 gyventojų, šiandien turbūt beveik niekas nežinotų, jei ne tie garsieji Kristaus kančios vaidinimai.

     Vaidinimų pradžia buvo tokia. 1633 m. tame miestelyje siautė baisi maro epidemija, pareikalavusi nemaža aukų. Gyventojai meldėsi ir padarė įžadą: jei liausis maras, kas dešimt metų jie suorganizuos Kristaus kančios vaidinimus. Maras liovėsi. Pirmasis vaidinimas buvo 1634 m. Paskui kas dešimt metų vaidinimai buvo tęsiami iki 1674 m. Tada buvo nutarta, kad ateityje jie bus ruošiami visuomet dešimtiniais metais. Taip buvo daroma nuo 1680 metų iki mūsų laikų.

     Kartais vaidinimus sutrukdydavo karai. Dėl pirmojo posaulinio karo vaidinimai neįvyko 1920 metais. Jie buvo nukelti į 1922 metus. Paskui, minint 300 metų sukaktį nuo vaidinimų pradžios, jie buvo 1934 metais. Kilus Antrajam pasauliniam karui, daugeliui Oberammergau miestelio vyrų išėjus į kariuomenę ir naciams tų vaidinimų nepageidaujant, jie buvo sustabdyti ir vėl reguliariai pradėti tik nuo 1950 metų.

     Iš pradžių buvo vaidinama pagal kai kuriuos viduramžių Kristaus kančios aprašymus, bet nuo 1750 metų jau pradėta vaidinti pagal benediktino Ferdinando Roesner naujai parašytą poetišką tekstą. Nuo 1780 metų įvairūs autoriai tą tekstą kaitaliojo, įvesdami ne tik naujų elementų, bet pakeisdami ir visą jo pobūdį. Vaidinime vis labiau pradėjo vyrauti antisemitinė dvasia. Tai ne tik nesiderino su II Vatikano susirinkimo nutarimais, bet kartais prieštaraudavo net ir Evangelijai. Pvz. vienoje teksto vietoje buvo tokie Kaifo žodžiai: "Man būtų didelis malonumas matyti jo kūną, draskomą laukinių žvėrių”.

Skaityti daugiau: Kristaus kančios vaidinimai

KABIR (1440-1518)

IGIESMĖ

O tarne, kur tu, ieškai Manęs?
Žiūrėk, Aš esu greta tavęs.
Aš nesu šventykloj nei sinagogoj,
Aš nesu Kaaba nei Kailas.¹
Manęs nėra apeigose nei atnašavimuose,
nesu Yoga nei savęs kankinimas.
Jei tu esi sąžiningas ieškotojas,
tu Mane staiga pamatysi,
tu sutiksi Mane akimirksny.
Kabiras sako:“O broli, Dievas yra
 visų alsavimų alsavimas”.

III GIESMĖ

O    drauge, pasitikėk Juo, kol gyveni,
suprask Jį, kol esi gyvas,
nes gyvybėje slepiasi Atpirkimas.
Jei tavo pančiai dar nėra gyvenimo sulaužyti,
kokia viltis tau paliks apie išsilaisvinimą
po Mirties?
Tai yra tuščia svajonė, kad tavo siela susijungs
su Juo tik dėl to, kad apleido kūną.
Jeigu Jis randamas dabar, atrasi Jį ir vėliau.
Jeigu ne, tai mes tik persikelsime gyventi
į Mirties miestą.
Jeigu tu dabar esi su Juo sujungtas,
liksi toks ir kitame gyvenime.
Pasinerk i teisybę, pažink tikrąjį mokytoją,
tikėk į Jo tikrąjį vardą.
Kabiras sako: “Tik ieškančiam dvasia padės.
Aš esu vergas tos ieškančios dvasios”.

¹   šventas kalnas Tibete.

Skaityti daugiau: Fragmentai iš pasaulio religinės poezijos

JONAS MIŠKINIS

     Žmogus palieka svetimam krašte tol svetimas, kol savo dvasia su juo nesusilieja. O tai labai pamažu vyksta. Rasės ir kraujo savybės dar neišsprendžia tėvynės klausimo.

     Pasak žymiųjų psichologų, tėvynė surandama ne vien instinktu, bet ir instinkto paremta dvasia, kuri išlaikoma meile. Tai reiškia, kad tėvynės klausimas yra sprendžiamas savęs pažinimu ir laisvu pasirinkimu. Nors žmogų galima priversti tai ar kitai valstybei priklausyti, galima jį bausti už valstybės išdavimą, bet priversti žmogų mylėti kitą kraštą ar tėvynę negalima. Meilė ateina pati savaime. Jeigu ji pati savaime nekyla, tai jos ir nebus. Žodžiu, meilė yra laisvo žmogaus vidaus apsisprendimo dalykas. Tad ne krauju sprendžiamas tėvynės klausimas, kaip Hitleris gąlvodavo, bet dvasia.

     Žmogus negali nemylėti savo tėvynės. Jeigu jos nemyli, tai reiškia, kad jos dar nėra radęs. O tėvynė kaip tik yra randama kilnia dvasia, valingumu, dideliu troškimu to, kas gimtoje žemėje yra kilnu ir lietuviška. Kas neturi to dvasinio patyrimo, tai neturi nė patriotizmo.

     Tačiau dvasinis žmonių patyrimas yra labai sudėtingas ir įvairus dalykas. Jis apima žmogaus sąmonę ir jo sielos gelmes. Vieną veikia gimtojo krašto gamta ir jos grožis, antrą — gimtoji kalba ir jo tautos tikėjimas, trečią — tautos dvasios kilnumas bei energija, ketvirtą — tautos ir valstybės didinga praeitis ir t.t. Tai va, iš to ir išplaukia, kad nėra vieno kelio į tėvynės meilę. Vadinas, vieni eina į tėvynės meilę iš savo instinkto gelmių, kiti — iš dvasinių stebėjimų. Vienas pradeda lyg kraujo balsu ir baigia religiniu tikėjimu, kitas — studijomis ir baigia didvyriškumu. Bet kaip tie keliai skirtingi būtų, jie visi veda į vieną tikslą — į tėvynės meilę.

Skaityti daugiau: PATRIOTIZMAS —TĖVYNĖS MEILĖS JAUSMAS

 (Minint 4oo-tąsias jo mirties metines) Paulius Rabikauskas, S.J.

     Prieš 400 metų, gruodžio 31 d., Vilniuje mirė vyskupas Valerijonas Protasevičius, sulaukęs 75 metų amžiaus. Iš jo 30 vyskupavimo metų beveik dvidešimt ketveri teko didžiulei Vilniaus vyskupijai. Gal jo šiandien taip ypatingai ir neprisimintume, jei Vilniaus universiteto įsteigimo dokumentai nebūtų įamžinę jo vardo, jei jis paskutinį savo gyvenimo dešimtmetį nebūtų skyręs visas jėgas, visas savo santaupas ir turtus, kad Lietuva galėtų džiaugtis savu universitetu. Jo pastangos nebuvo veltui; keletą mėnesių prieš mirtį jis galėjo savo akimis matyti karaliaus pasirašytą universiteto privilegiją, ir, reikia manyti, kad, dar prieš atsiskirdamas su šiuo pasauliu, sužinojo, jog ir Romoje popiežius Grigalius XIII spalio 30 dieną pasirašė jo vardu įteiktą prašymą (supliką) įsteigti Vilniuje universitetą. Taip senelis vyskupas galėjo pagaliau sakyti: "Dabar gali, Viešpatie, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti”.

     Vyskupas Protasevičius nepaliko parašęs didelių veikalų, nepasireiškė nepaprastais žygdarbiais politiniame gyvenime, nepasižymėjo plačia ir įtakinga religine veikla, kokią išvystė, pavyzdžiui, jo amžininkas vyskupas, vėliau kardinolas, Stanislovas Hozijus. Ir tačiau klystų, kas Protasevičių laikytų buvus aniems laikams mažai tikusiu vyskupu ir veikiau tiktai savimi, savo patogumais ir šventa ramybe tesirūpinančiu hierarchu. Užtenka, pavyzdžiui, paimti į rankas prieš beveik 100 metų išleistos kard. Hozijaus korespondencijos II tomą. Ten sudėti Protasevičiaus laiškai Hozijui ir Hozijaus padrąsinimai Protasevičiui liudija vieno ir antro gilias pastangas atsispirti klaidatikių kėslams, liudija abiejų budrų atsakingumo jausmą ir norą sąžiningai eiti jiems skirtas vyskupų pareigas. Iš ten sužinome, kad Protasevičius, būdamas Lucko vyskupu, išdrįso 1554 m. sušaukti vyskupijos sinodą ir jame tris naujovėmis persiėmusius kunigus viešai paskelbti eretikais. Jis žinojo, kad tas jo žygis yra surištas su dideliais nemalonumais, kad tuo jis užsitrauks galingojo Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilo Juodojo, kuris drauge buvo Lucko vyskupijoje esančios Lietuvos Brastos seniūnas, rūstybę. "Ką tik pajėgiu, viską darau, — rašo ta proga Protasevičius Hozijui, — net rizikuodamas savo galva, kad tik Bažnyčios reikalai pagerėtų”. Ir priduria: "Vaivada Mikalojus Radvilas Juodasis, tarsi koks Liuciferis, atsisėdęs ant sosto, nori prilygti Augščiausiajam” (II, p. 443); "tik vienas Dievas gali jį nuo sosto nuversti, kiti nieko nepadaro” (II, p. 835). Kitoje vietoje vyskupas Protasevičius dejuoja, kad niekas jo nepalaiko; reikėtų, kad karalius parodytų daugiau ryžtingumo. Hozijus savo laiškuose jį vis drąsina, ragina nepalūžti, ištvermingai kovoti. Džiaugiasi sužinojęs, kad Protasevičius keliamas vyskupu į Lietuvos sostinę: "Šio meto padėtis ir liūdni mūsų tikėjimo reikalai, atrodo, šaukte šaukėsi, kad pirmojo Lietuvos vyskupo sostą užimtų ganytojas, kuris savo pamaldumu, savo uolumu ir darbštumu, o virš visko Dievo gailestingumu, pajėgtų sugrąžinti į Bažnyčios avidę klaidžiojančias ir grobuonių vilkų puolamas Viešpaties aveles” (II, p. 645). Žinant, kokių griežtų reikalavimų buvo Hozijus vyskupijų vadovams, kaip jis negailėdavo karčių žodžių apsileidusiems savo pareigose ganytojams, toks jo parodytas vyskupu Protasevičium pasitikėjimas negalėjo būti vien mandagumo gestas.

Senasis jėzuitų vienuolynas Vilniuje dabartinėje K. Giedrio gatvėje.

Algio Korzono nuotrauka.

Skaityti daugiau: Vyskupas Valerijonas Protasevičius

 (Gyvenimo vaizdeliai)

Vytautas Kasnis

     Praėjusiuose trijuose "Laiškų lietuviams” numeriuose rašėme apie Stefutės ir Juozo Juodikių vedybinį gyvenimą, išsiskyrimą, netikėtą susitikimą kaukių baliuje, Juozo prisipažinimą. Ketvirtoje dalyje susitiksime su idealia, kaukėta moteria... išgyvensime vedybinio gyvenimo susitaikymo triumfą.

 *  *  *

     Mes šešiese sėdime gražiame, jaukiame salone. Šeimininkai Ruzgaičiai, Stefutė ir Juozas Juodikiai, pasiryžę po ilgesnio išsiskyrimo atnaujinti vedybinį gyvenimą, ir mudu su žmona. Juozas — mano senas pažįstamas, artimas draugas. Stefutė — mano žmonos ir Ruzgaitienės mokslo draugė. Ruzgaitis Juodikius mažiau pažinojo. Gal kiek daugiau Stefutę, taip, kaip ir aš ją, iš mudviejų žmonų pasakojimų.

     Mūsų nuotaika staiga pasikeitė, kai nutarėme visą pasikalbėjimą užrekorduoti. Stefutė ir Juozas pademonstravo, kaip jie buvo pakeitę balsus kaukių baliuje, kad net mes negalėjome atpažinti. Pradėjome visi kalbėti sulenktu liežuviu. Mėginome už lūpų prispausti kietų žirnių ir paskui pasiklausyti savo kalbų. Nuo juokų pilvai plyšo. Klegėjome susiriesdami. Ruzgaitienei besijuokiant iš rankų iškrito lėkštė su pyragaičiais ir sudužo.

     "Stiklo dūžiai neša laimę!” — visi šaukėme, ir tuo metu Stefutė kaip tik paslydo ant šukės ir visu svoriu išsitiesė ant kilimo. Dabar ji prisiminė, kaip vienas vyras, eidamas ją išvesti šokti, kažkaip paslydo ir išsitiesė visu kūnu prie jos kojų.

     —    Kas čia blogo? — įsiterpė Juozas. — Daug garbingiau prisipažinti meile, visiems matant, negu kur nors pasislėpus ar mėnulį pasikvietus liudininku.

Skaityti daugiau: Ideali moteris su kauke

Dalios Petreikytės nuotr.  Čikaga — pirmiau ir dabar

Skaityti daugiau: Dalios Petreikytės nuotraukos

     Čia duodame dviejų jaunų ištekėjusių moterų pasisakymus, iš kurių matysime, kokia skirtinga gali būti vedybinio gyvenimo sėkmė, vienaip ar kitaip praleidus pirmuosius santuokos metus.

* * *

     Draugavome mes beveik ketverius metus. Mūsų draugystė buvo gana keista ir sunki, nors daugelis ją laikė labai gražia ir mums pavydėjo. Ji buvo tokia, kad nelabai įmanoma buvo tikėtis laimingos pabaigos. Vos susipažinę, mes norėjome meilės, norėjome mylėtis, nors supratome, kad pirmiausia reikia gerai vienas kitą pažinti. Bet žingsnis buvo žengtas, ir pasitraukti, pakeisti ką nors mes nemokėjome. Taip, abejonių, prieštaravimų, nesusipratimų draskomi, kūrėme savo meilę ir augome patys, nes buvome dar labai jauni. Kartais atrodydavo, kad viskas veltui, bet laimingos valandėlės vėl suteikdavo jėgų.

     Susituokėme kupini pasiryžimo ir noro kovoti už savo meilę ir laimę šeimoje. Neišnyko mūsų meilė nei po mėnesio, nei po pusmečio, kaip pranašauja netikintys ja. Ji dar labiau sustiprėjo, išaugo, tapo brandesnė ir pilnesnė, nes ją papildė bendri džiaugsmai ir įspūdžiai, bendri rūpesčiai ir siekiai. Mes atradome vienas kitame dar daug nepatirto, nesurasto džiaugsmo, tai jungė mus.

     Mes abu gana sudėtingų charakterių žmonės, bet tai netrukdo mums puikiai vienas kitą suprasti. Mano vyras geras, nuoširdus, taktiškas, stiprus, jaučia atsakomybę ir už save, ir už kitus. Jis visada stengiasi mane suprasti, pajusti mano nuotaiką ir norus. Visur aš jaučiu jo atidumą, švelnumą, pagarbą. Aš žinau, kad jis myli mane, kad aš jam vienintelė. Mes visiškai tikime ir neabejojame vienas kitu. Aš niekad neišgirdau iš jo priekaišto, kad esu ne tokia, kokios jis norėjo, kad galėčiau būti geresnė ar pan. Aš jam patinku tokia, kokia esu: ar pikta, ar liūdna, ar linksma. Aš labai jam dėkinga ir stengiuosi atsilyginti tuo pačiu. Meilė mums padeda kiekvieną kasdienybės valandą paversti švente. Mes ir dabar taip pat, kaip ir prieš vestuves, o gal dar daugiau, trokštame būti dviese. Noras būti kartu ir meilė neišnyksta, reikia tik ją nuolat kurstyti, saugoti. Reikia siekti, kad gyvenimas nevirstų monotonija, kasdienybės pilkuma, nuobodybe.

Skaityti daugiau: Pirmieji vedybinio gyvenimo metai

Juozas Vaišnys, S.J.

     Kartais vienas kitas skaitytojas užsimena, kad būtų naudinga perspausdinti kai kuriuos straipsnius, buvusius šiame žurnale prieš kelias dešimtis metų. Juk toji karta, kuri tada juos skaitė ir jais domėjosi, gal dabar jau nieko neskaito, gal domisi jau visai kuo kitu, bet gal jie būtų įdomūs dabartiniam jaunimui, kuris tada dar nebuvo gimęs. Ilgai vis delsėme, bet pagaliau atėjo mintis pamėginti. Parinkome iš "Jaunimo” skyriaus du straipsnius, kurie buvo išspausdinti 1954 metais. Įdomu, kaip dabartinis jaunimas žiūrės į to meto jaunimo problemas ir jų sprendimą. Štai tie du straipsniai:

1. Ar jie visi vienodi? (1954 m. birželio mėn.), 2. Angelas ar demonas? (1954 m. rugsėjo mėn.).

AR JIE VISI VIENODI?

     Neseniai atėjo pasiguosti gyvenimu nusivylusi septyniolikmetė. Atsisėdo ir, nulenkusi galvą, pradėjo: "Esu labai liūdna, nusivylusi gyvenimu, o ypač vyrais. Draugavau su vienu, su antru, su trečiu•— jie visi vienodi. Aš svajojau apie meilę, apie gražią, kilnią, dvasišką meilę, bet... vyrai nežino, kas yra meilė. Jų meilė grynai biologinė”. Dar norėjo kažką sakyti, bet, matyt, žodis gerklėje sustojo. Trupučiuką palaukusi, pro ašaras pasakė: "Nėra reikalo daugiau kalbėti, manau, kad ir Jūs suprantate...”

     "Taip, aš suprantu”, kažkur į tolį žiūrėdamas tariau. Norėjau daug ką sakyti, bet nežinojau, nuo ko pradėti. Išėmiau iš stalčiaus keletą laiškų ir paskaičiau vieną kitą ištrauką. Rašė mergaitės, tokios, kaip ir ji. Skundėsi tomis pačiomis sunkenybėmis. Pabaigoje paprastai jos klausdavo: "Pasakykite, dėl ko vyrai tokie keisti? Dėl ko jie turi taip maža idealizmo, dėl ko jie taip sumaterialėję? Dėl ko jie mūsų nesupranta? Ar jie mano, kad ir mūsų troškimai tokie žemi? Argi jų širdyje nėra nė kibirkštėlės tikros meilės? Ar jiems nerūpi dvasia, o tik biologija?”

Skaityti daugiau: Prieš ketvirtį šimtmečio

A. Tyruolis

     Kad skaitinių mūsų mažiesiems išeivijoj ypač reikia, žino ne tik tėvai ir švietimo vadovybė, bet ir kiekvienas, kam su jaunimo auklėjimu tenka turėti reikalo. Skaitymo knygų priaugančiam jaunimui per metus čia dabar pasirodo gana nedaug. O lietuvybės išlaikymui svetur ta jaunimo literatūra yra ne tik pageidautina, bet ir būtina kaip viena iš pačių svarbiausių to išlaikymo priemonių. Todėl reikia sveikinti kiekvieną pastangą, prisidedančią prie tos literatūros mūsų jaunimui pagausinimo.

     Neseniai "Pasakų Fondo” leidykla išleido mažiesiems pasiskaityti naują Mildos Kvietytės pasakų ir vaizdelių knygą, pavadintą "Peteliškių sala”. Ta pati leidykla prieš trejetą metų buvo išleidusi šios autorės panašią knygą "Kalnuose” (jos rec. žr. LL 1978, nr. 5). Dabar išleistoji knyga yra lyg ir anos tęsinys ar papildymas. Iš viso čia duota aštuonetas apsakymėlių, kurių siužetas imtas daugiausia iš lietuvių šeimos gyvenimo Amerikoj, kai kas — iš pasakos pasaulio. Amerikinio gyvenimo įtakos matyti iš tokio vardo, kaip Dagys, išvedimo iš "Doggy” (Šunelis). Šiaip jau autorė tos įtakos ar kitokių ryšių vengia, ir visu jos veikėjų vardai tėra grynai lietuviški, tautiški, nors vienas kitas ir rečiau tepavartojamas ar girdėtas (Saidas, Vilda). Problema kyla, kai reikia švęsti krikščionišką vardadienį, tada paaiškėja, kad prie to krikščioniško vardo galima prisegti ir kokią patriotinio pobūdžio istorijėlę (pvz. iš šv. Kazimiero gyvenimo). Bet panašių pasakojimų būtų galima prijungti ir prie Kęstučio, Algirdo ar Vytauto vardų. Tokioms patriotiškai nuspalvintoms istorijoms būtų galima duoti net pirmenybę prieš šiaip jau fantastinio pobūdžio pasakojimus, kuriais atskleidžiami kiti motyvai.

Skaityti daugiau: Skaitiniai mūsų mažiesiems

     Dailininkas Vladas Vijeikis ilgą laiką rinko Lietuvos istorijos vaizdus ir pagaliau juos išleido didele, kietais viršeliais, 548 puslapių knyga. Jis pradeda senais, priešistoriniais laikais, dešimtuoju amžiumi prieš Kristų ir baigia lietuvių gyvenimu išeivijoje. Knygą išleido "Tėviškėlė”, 4346 S. Western Ave., Chicago, IL 60609. Knygos kaina — 15 dol.

     Gal geriausia šią knygą apibūdina pats autorius savo įžangoje:

     "Per eilę metų rinkau Lietuvos istorijos iliustracinę medžiagą. Prisirinkus gerokam pluoštui, kilo mintis parodyti ją ir kitiems, Lietuvos istorija besidomintiems. Tačiau tuojau pamačiau, kad mano turimos medžiagos nepakanka, tad kreipiausi į kitus lituanistikos rinkėjus, iš kurių susilaukiau gražios pagalbos. Už šią talką esu dėkingas dr. Vandai Sruogienei, Jonui Dainauskui, Broniui Kvikliui, Liudui Kairiui ir kitiems, man šiame darbe padėjusiems.

Skaityti daugiau: Lietuvos istorijos vaizdai

Jonas Miškinis

     Ne veltui sakoma, kad knygos, kaip ir žmonės, gimsta, gyvena, miršta. Istoriniai šaltiniai byloja, kad knygas, kaip ir žmones, persekiojo, slėpė, saugojo ir vertino, keikė ir išdavinėjo.

     Laužuose liepsnojo knygos, patekusios į "Index librorum prohibitorum”.

     Žinom, kad yra knygų, kurių beliko vienas ar tik keli egzemplioriai pasaulyje. Taigi prie vertingiausių ir rečiausių knygų priskiriami ir inkunabulai — pirmosios spausdintos knygos. Nūdien šios XV-jame amžiuje spausdintos knygos yra neįkainojama kultūros vertybė. Tos bibliotekos, kurių fonduose yra tokių knygų, teisėtai didžiuojasi šiais lobiais. Kiekvienas spaudinys — neįkainojamas įvairių epochų raštijos paminklas. Kiekviena jų — nepakartojama, nuostabi istorija. Juk be jų sunkiai suvokiama kultūros istorija, jos raida. Mokslininkų rankose šie leidiniai prabyla iš amžių glūdumos, atskleisdami šimtus, tūkstančius vertingiausių faktų.

PIRMOJI LIETUVIŠKA KNYGA

     1547 metais buvo išspausdintas Martyno Mažvydo katekizmas Karaliaučiuje. Karaliaučius tada buvo Prūsijos kunigaikštystės sostinė. Mažoji Lietuva anais laikais daugiausia buvo apgyventa lietuvių. Pavyzdžiui, Kristijonas Donelaitis labai sielojosi, kad vaikams iš Balupėnų, Išlaudžių, Ožininkų, Varnų ir kitų kaimų į mokyklą tenka eiti labai blogu keliu, per krūmynus ir vandenį. Taip pat Donelaitis gynė senuosius papročius, lietuvišką kalbą, rašė ir ryžtingai kovojo su vokiškosios kolonizacijos nešamomis negandomis.

     Tačiau anuomet Karaliaučiaus universiteto sienose skambėjo ir lietuvių kalba. Ir vienintelis tuomet žinomas pirmasis lietuviškos knygos egzempliorius iki Antrojo pasaulinio karo buvo šio universiteto bibliotekoje. Bet karas sunaikino daugelį vertybių, griuvėsiais liko ištisi miestai. Neaiškus likimas ištiko ir pirmąją lietuvišką knygą.

Skaityti daugiau: Knygų likimas

Paruošė DANUTĖ ir GEDIMINAS VAKARIAI

LIETUVOS GULBĖS

     Pasaulyje žinomos aštuonios gulbių rūšys. Lietuvoje gyvena trijų rūšių gulbės: mažoji, giesmininkė ir nebylė.

     Gulbės Lietuvoje pradėjo gyventi 1935 m. Šiandien jau galutinai susikūrė lietuviškų gulbių giminė. Lietuvoje gulbės turi savo apylinkes, kurių griežtai laikosi ir jas gina nuo kitų gulbių. Kiekviena pora ar kelios poros gulbių įsikuria atskirame ežere arba tvenkiny. Didesnis skaičius gulbių gyvena Žuvinto ežere. Lietuvoje priskaičiuojama iki penkių šimtų gulbių, iš jų trys šimtai gyvena Žuvinte.

     Dauguma gulbių Lietuvos ežeruose išsilaiko iki gruodžio pabaigos, o švelnesnėmis žiemomis net visai neišskrenda. Per didesnius šalčius jos suskrenda Nemuno, Neries, Merkio ir Šventosios upių neužšalusiose žiotyse. Gulbės žiemą iš Lietuvos išskrenda ne dėl sniego, bet dėl trūkumo maisto atvirame vandeny.

     Iš įvairių kraštų gauti 279 pranešimai apie Lietuvoje žieduotas gulbes. Lietuvos gulbės daugiausia žiemoja Danijoje ir Gotlando saloje, kuri yra Baltijos jūroje. Susekta toliausiai nuskridusios Lietuvos gulbės Airijoje, Ankano mieste, kuris nuo Lietuvos nutolęs 1680 km. ("Mūsų gamta”)

Skaityti daugiau: Tėvynėje

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. Patarėjas — PROF. PETRAS JONIKAS

ŽODELIO GI VARTOSENA

     Reikia įsidėmėti, kad žodelis gi nėra jungtukas, bet dalelytė. Dažniausiai ši dalelytė vartojama pabrėžti klausiamiesiems i-vardžiams bei prielinksniams, pvz.: Kas gi čia atsitiko? Ko gi tu taip nuliūdęs? Kieno gi čia nuopelnas? Kodėl gi tu taip pasielgei? Kada gi pagaliau subręsi? Kurgi tu eini? Argi tai tiesa?

     Kartais dalelytė gi vartojama pabrėžiant ir kitas kalbos dalis, pvz.: Ak kur dingot giedros jūs gi pavasario dienos? (K. Donelaitis). Bet ir nuostabus gi to gyvenimo grožis! Nebūk gi jau taip susiraukęs. Gražiai gi nuaugusi mergina. Galgi nežinai, kas čia atsitiko?

     Šią dalelytę vartojame tada, kai norime ką nors labiau išryškinti, pabrėžti, atkreipti į tai kitų dėmesį. Dažniausiai šia dalelyte pabrėžtas žodis turi ir sakinio kirtį. Sakinyje jis yra ryškiausias.

     Kitas dalelytės gi reikšmės atspalvis yra artimas dalelytės juk reikšmei, pvz.: As jo bijau; žinai gi, koks jis piktas. Neužmušk to vabalėlio, gyventi gi ir jis nori. Vėlu gi jau į miestą; kol nueisi, visai sutems. Šiuose sakiniuose vietoj gi būtų galima vartoti ir juk. Dalelytė gi, kaip ir juk, rodo, kad tuo sakiniu, kuriame ji pavartota, lyg aiškinama tai, kas anksčiau pasakyta arba kas bus sakoma.

Skaityti daugiau: Kalba

NUOMONĖS IR PAGEIDAVIMAI

     Siųsdami mieliesiems skaitytojams kalėdinius sveikinimus ir paraginimą atnaujinti prenumeratą, prašėme, kad jie pareikštų apie “Laiškus lietuviams” savo nuomonę bei pageidavimus. Mums, be abejo, yra naudinga žinoti, kas skaitytojams patinka, kas nepatinka, ko pageidautų. Kai kurie labai trumpai pareiškė savo nuomonę, kad jiems viskas patinka, tik viena ponia parašė, kad jai viskas nepatinka. Esame dėkingi ir už tokius pasisakymus, bet mums atrodo, kad jie nėra labai objektyvūs. Visur galima rasti ir geresnių, ir blogesnių dalykų, taigi ir “Laiškuose lietuviams”. Mums būtų labai naudinga, jei iš skaitytojų susilauktume smulkesnės kritikos ir įvertinimo.

     Čia duodame keletą paskutiniu metu gautų skaitytojų pasisakymų.

*    Žurnalas “Laiškai lietuviams” visada mielai laukiamas. Yra labai įdomus ir mūsų šeimoje perskaitomas ištisai. Linkime ir toliau išlaikyti tokį lygį, kaip kad ir iki šiol.

     Stasė ir Vacys Urbonai

*    Jūsų straipsniai visada yra labai įdomūs. Širdingai dėkojame už juos.

     Julius Paulėnas

*    “Laiškus lietuviams” skaitau nuo A iki Z. Viskas mane žavi. Visam štabui ir Redaktoriui ištvermės!

     Ona Vilėniškienė

Skaityti daugiau: ATGARSIAI

•    Mormonai pašalino iš savo bažnytinės bendruomenės Sonia Johnson, mormonų sąjūdžio ERA steigėją ir organizatorę. Šis sąjūdis siekia lygių teisių moterims.

•    Notre Dame universitetas yra gavęs auką — 7 mil. dol. Tik neseniai paaiškėjo, kad tai buvo auka Pennsylvanijos imigranto angliakasio sūnaus Frank J. Pasquerilla, Crown American korporacijos prezidento, kuris vadovauja nejudomo turto bendrovei, turinčiai 300 mil. dol. nuosavybę.

•    Vakarų Vokietijos kunigas Winfried Pietrek su kitais aštuoniais vokiečiais pasisiūlė vienerius metus savanoriškai dirbti sovietinėje priverčiamųjų darbų stovykloje, jeigu Maskva grąžintų laisvę prieš pusantrų metų nuteistam lietuviui katalikui, žmogaus teisių gynėjui Viktorui Petkui. Savo pasiūlyme jie sako, kad jų jaunų vyrų grupė galėtų daugiau padirbti, negu jau 17 metų priverčiamuose darbuose iškalėjęs V. Petkus.

•    Kubos vyskupai išleido ganytojišką laišką, kuris buvo perskaitytas visose bažnyčiose. Jie pritaria Kubos vyriausybės pasiryžimui palaipsniui išleisti tam tikrą skaičių politinių kalinių, tačiau vyskupai ragina palikti jiems teisę pasilikti tėvynėje, neverčiant emigruoti. Taip pat vyskupai palankiai sutinka vyriausybės nutarimą leisti kiekvieną mėnesį aplankyti savo tėvynę apie 10.000 emigrantų. Vyskupai primena ir tikėjimo svarbą, padedant išeiviams apsaugoti tautinę tapatybę svetimoje aplinkoje.

Skaityti daugiau: TRUMPAI IŠ VISUR

Liucerna    Dalios Petreikytės nuotr.

“Varpai Liucernos Dievui aukojo darbus vargingus žmogaus ir gamtos”, taip rašė Maironis prie Keturių kantonų ežero. Šį gražų, spalvingą Liucernos miestą aplankysime “Laiškų lietuviams” ruošiamoje ekskursijoje.

     Kaip jau keletą kartų buvo skelbta, šiais metais birželio 14 - liepos 2 d. "Laiškai lietuviams” organizuoja kelionę j Europą. Pagrindinis šios ekskursijos tikslas — aplankyti garsiuosius Kristaus kančios vaidinimus Oberammergau miestelyje, Vokietijoje (žr. šiame numeryje straipsnį "Kristaus kančios vaidinimai”).

     Iš Čikagos (ir Niujorko) išskrendam birželio mėn. 14 d., šeštadienį, per Kopenhagą pasiekiam Romą jau birželio 15 d., sekmadienį. Romoje būsime pilnas keturias dienas, turėsime audienciją pas popiežių, aplankysime miestą, Vatikano muziejų, turėsime ekskursijas į Tivolį ir Capri. Gyvensime Lietuvių Šv. Kazimiero kolegijoje.

     Birželio 20 d. iš Romos vykstame į Florenciją, pakeliui aplankydami Asyžių. Florencijoje praleidžiame visą birželio 21 d., lankydami miestą ir meno muziejus. Birželio 22 d. vykstame į Veneciją, kur visą birželio 23 d. praleidžiame, lankydami miesto įžymybes. Iš Venecijos, pernakvodami Innsbrucke, važiuojame į Miuncheną, kur būsime dvi pilnas dienas: birželio 26 d. matysime Kristaus kančios vaidinimus Oberammergau miestelyje, o birželio 27 d. aplankysime Miuncheno miesto įdomesnes vietas. Birželio 28 d. iš Miuncheno vykstame į Baden-Baden, o birželio 29 d, iš ten į Liucerną, Šveicarijoje. Liucernoje praleisime visą birželio 30 d. Liepos 1 d. iš Liucernos važiuojame į Ziurichą, o iš Ziuricho į Kopenhagą skrendam lėktuvu. Liepos 2 d. iš Kopenhagos pakylam į Niujorką ir Čikagą.

Skaityti daugiau: Ekskursija į Europą

     Sukaktuvinių metų proga skelbiame straipsnio konkursą šiomis temomis:

1. "Laiškų lietuviams” vieta mūsų spaudoje;

2. Kaip aš suprantu tikėjimą;

3. Mišrių šeimų klausimas (ar mišrių šeimų kūrimą smerkti, ar pateisinti; kokios gali kilti problemos; kaip jas išspręsti; kaip mišrių šeimų išvengti ir t.t.).

Skaityti daugiau: “Laiškų lietuviams” konkursas

ATSIŲSTA PAMINĖTI

Antanas Salys. RAŠTAI. I tomas — bendrinė kalba. Redagavo Petras Jonikas. Išleido Lietuvių katalikų mokslo akademija Romoje 1979 metais. 570 psl., kaina 30 dol. Plačiau apie šią vertingą knygą bus kitame numeryje.

Vladas Vijeikis. LIETUVOS ISTORIJOS VAIZDAI. Išleido “Tėviškėlė”, 4346 S. Western Ave., Cricago, 111. 60609. Didelis formatas, kieti viršeliai, 548 psl., kaina 15 dol. (Žr. recenziją šiame numeryje).

R. Spalis. ŠIRDIS IŠ GRANITO. Romanas. Išleido “Viltis” 1979 m., 6116 S. Clair Avė. Cleveland, Ohio 44103. 380 psl., kaina 10 dol. Recenzija bus kitame numeryje.

O. V. Milašius. SEPTYNIOS VIENATVĖS. Vertė Antanas Vaičiulaitis. Išleido Liet. Knygos klubas Čikagoje 1979 m. Viršelis V. O. Virkau. 152 psl., kaina 4 dol.

Jurgis Jankus. KOL ESU ČIA. Pasakojimai. Išleido Liet. Knygos klubas 1979 m. Viršelis Rūtos Čepaitytės-Rygelienės. 376 psl., kaina 8 dol.

Kun. K. Žitkus. TAU, MARIJA, ROŽINIS. Išleido Kanados Lietuvių Katalikų Centro liturginė komisija 1979 metais. Iliustravo Danguolė Stončiūtė-Kuolienė. Finansavo Toronto Prisikėlimo parapija 25 metų jubiliejaus proga. 175 psl., kaina 2.50 dol. Platina Prisikėlimo parapija, 1011 College St., Toronto, Ont. M6H 1A8, Canada.

Šv. Liudvikas Marija Grignon de Monfort. MARIJOS PASLAPTIS. Visiškas atsidavimas šventajai Mergelei. Vertė kun. Vytautas Balčiūnas. Įrašus piešė Paulius Jurkus. Išleido “Krikščionis gyvenime” 1979 m. 79 psl., kaina 2 dol.

CHRONICLE OF THE CATHOLIC CHURCH IN LITHUANIA. No. 36. Leidžia L. R. Kat. Kunigų Vienybė, 351 Highland Blvd., Brooklyn, NY 11207.

Skaityti daugiau: Paskutinis lapas