(Gyvenimo vaizdeliai)
Vytautas Kasnis
Praėjusiuose trijuose "Laiškų lietuviams” numeriuose rašėme apie Stefutės ir Juozo Juodikių vedybinį gyvenimą, išsiskyrimą, netikėtą susitikimą kaukių baliuje, Juozo prisipažinimą. Ketvirtoje dalyje susitiksime su idealia, kaukėta moteria... išgyvensime vedybinio gyvenimo susitaikymo triumfą.
* * *
Mes šešiese sėdime gražiame, jaukiame salone. Šeimininkai Ruzgaičiai, Stefutė ir Juozas Juodikiai, pasiryžę po ilgesnio išsiskyrimo atnaujinti vedybinį gyvenimą, ir mudu su žmona. Juozas — mano senas pažįstamas, artimas draugas. Stefutė — mano žmonos ir Ruzgaitienės mokslo draugė. Ruzgaitis Juodikius mažiau pažinojo. Gal kiek daugiau Stefutę, taip, kaip ir aš ją, iš mudviejų žmonų pasakojimų.
Mūsų nuotaika staiga pasikeitė, kai nutarėme visą pasikalbėjimą užrekorduoti. Stefutė ir Juozas pademonstravo, kaip jie buvo pakeitę balsus kaukių baliuje, kad net mes negalėjome atpažinti. Pradėjome visi kalbėti sulenktu liežuviu. Mėginome už lūpų prispausti kietų žirnių ir paskui pasiklausyti savo kalbų. Nuo juokų pilvai plyšo. Klegėjome susiriesdami. Ruzgaitienei besijuokiant iš rankų iškrito lėkštė su pyragaičiais ir sudužo.
"Stiklo dūžiai neša laimę!” — visi šaukėme, ir tuo metu Stefutė kaip tik paslydo ant šukės ir visu svoriu išsitiesė ant kilimo. Dabar ji prisiminė, kaip vienas vyras, eidamas ją išvesti šokti, kažkaip paslydo ir išsitiesė visu kūnu prie jos kojų.
— Kas čia blogo? — įsiterpė Juozas. — Daug garbingiau prisipažinti meile, visiems matant, negu kur nors pasislėpus ar mėnulį pasikvietus liudininku.
— O ar žinote, kad tas garbingasis meilės išpažinėjas buvo mano mylimas vyras? — nuskardeno juoku Stefutė.
— Tu, Stefute, labai gražiai improvizavai vakar kaukių baliuje ir dainavai apie moteris su kaukėmis, pabrėždama, kad išbluko iš mūsų širdies idealios moters paveikslas, — įsiterpiau aš, — o man žmona kalte įkalė į galvą, kad tu esi idealiausia moteris. Tad kam gi reikėjo dainuoti apie kaukėtą moterį, atseit, apie save?
— O aš kaip tik apie Katriutę, tavo žmoną, visada kalbėdavau, kad ji yra idealiausia moteris,— pertraukė Stefutė. —Matai, kaip mes viena kitą giriame! Bet, grįžtant prie tų kaukių, priklauso, kaip kas įsivaizduoja moterį su kauke. Man atrodo, kad beveik visos moterys kaukėtos. Pirmiausia iš viršaus. Gi žiūrėk, kiek mes dažų ir pudros ant veido pritepam. Juk tai nenatūralu. Biznieriai milijonus krauna, bedažydami mūsų veidus, o mes pasiduodame jų įgeidžiams. Vyrai protingesni, jie tik kambarių sienas dažo. Kitos rūšies kaukės yra vaidybinės, vidinio pasaulio sukurtos. Jas vėl galėtume rūšiuoti į geras ir blogas, kaip toje pasakoje apie geras ir blogas raganas.
— O tu, Stefute, kokiai raganėlių rūšiai priklausai? — pertraukiau jos kalbą.
— Tu jau tikrai ruošies šį pasikalbėjimą perduoti spaudai ar radijui, — pagrūmojo pirštu Stefutė. — Tik, susimildamas, nors vardus pakeisk.
Čia ji toliau pradėjo kalbėti maloniu, plonu balseliu:
— Bloga raganėlė yra ta, kuri tau į ausį cypia gražiausių dalykų, o paskui kitam apie tave visus velnius suverčia, blogiausių dalykų pritauškia, dangų su žeme sumaišo. Tokios pliuškės pjudo šeimas, gimines, draugus. Jos yra tikra pabaisa ir visuomeniniame gyvenime. Savo gerus vyrus, net šventus, kaip angelus, stumia per prievartą muštis į visuomenini gyvenimą, ten veržtis į vadovaujančias vietas, kad galėtų viską ardyti, griauti ir visu balsu šaukti, kad tik jis vienas geras, o visi kiti didžiausi niekšai. Ir kenčia tas vyras namie nuo žmonos zaunijimo, o visuomenėje — nuo jos dalies. Nereikia pavardžių minėti, jas jūs visi gerai pažįstate.
Po to ji tęsė toliau:
— O štai geroji raganėlė. Jai netinka ir toks vardas. Bet palikime tą gražų tautosakinį pavadinimą. Žiūrėkite, ir jos vyras taip pat, kaip angelėlis. Geras, ramus, darbštus, pareigingas, išmintingas. Tik jau gal ir per daug prie namų prisirišęs, geras šeimos tėvas, sakytume, prie žmonos sijonėlio prisikabinęs. O jai rūpėtų, kad jis ir visuomenėje padirbėtų, atiduotų savo dalį ir broliams tėvynainiams. Ji tempia savo vyrą į renginius, susirinkimus, į bažnyčią, į chorą. Pasakys vienai sesutei gerą žodelį apie savo vyrelį, broliukui patauškės. Tie vėl kitiems. Ir jau turime gerą vyrą valdyboje, paskiau aukščiau pakopusį. Jis sumanus, energingas, žmona jį atleidžia nuo įvairių namų darbų, pati užsikraudama didesnę duoklę, bet už tai visuomeninis gyvenimas klesti. Ir tokių Ąžuolienių, Berželienių, Uosienių pilnas mūsų visuomeninis gyvenimas. Jei ne jos, tai ir Ąžuolai, Beržai, Uosiai nebūtų tokioje aukštumoje, kokioje dabar yra. Ir ne dėl savęs, ne garbės ieškantieji (o kas ta garbė aplamai yra?), bet atiduodą duoklę, kas Dievui ir Ciesoriui yra skirta.
Mums bekalbant, staiga susakmbėjo telefonas. Skambino kunigas Juozas Žvilgaitis. Ruzgaičiui telefonu atsiliepus ir pranešus. kad skambina kun. Juozas, moterys iš džiaugsmo pradėjo žviegti ir tuoj puolė su juo pasikalbėti. Visos kvietė jį atvažiuoti ir susitarė. Vėliau sužinojom, kad Ruzgaitienė jau buvo pakvietusi jį atvažiuoti. Ji šį rytą jam skambino ir susitarė, kad jis apie atvažiavimą praneš vėliau.
Kurį laiką kalba nukrypo apie kun. Juozą. Jis buvo labai populiarus, žmonės jį mėgo ir ieškojo jo draugystės. Mes visi apie jį prikalbėjom gražiausių dalykų. Visi pritarėm Stefutės pasakojimui, kad jis į mūsų visų gyvenimą atnešė daug tyro tikėjimo, šviesos, artimo meilės, susiklausymo. "Uždaryk tokį kunigą į vienuolyną tarp keturių sienų, ir tik jis vienas gyvens bei džiaugsis Dievo malonėmis, o dabar jis tomis dovanomis dalinasi su visais”, baigė Stefutė savo pasakojimą.
Iki vakarienės dar turėjome nemaža laiko, tad nutarėme, kai atvyks kunigas, tada kiekvienas parašys ant lapelio, kaip jam atrodo, kokia turi būti ideali moteris, ir mes tada ta tema toliau kalbėsime. Dabar, man pasiūlius, Stefutė turėjo tęsti savo pasakojimą, kad moters be kaukės nėra.
— Kad aš esu ideali moteris, prisiklausiau iki kaklo, — išgėrusi kavos puoduką, ji pradėjo pasakoti. — Kai buvau dar vaikas, tai gėdijausi to pasakymo, o kai paaugau, subrendau, dėl to daug kartų verkiau. Kai ištekėjau, tai išgirdusi, pykau. Tik vėliau pripratau ir dėl to pradėdavau juoktis. Ir dabar juokiuos, nes jeigu jūs manote, kad aš esu ideali moteris, tai jūs visai nežinote, kokia turi būti ideali moteris. Pažiūrėsime, kaip jūs galvojate apie idealią moterį, kai, kunigui atėjus, ant lapelio parašysite ir pasakysite savo nuomonę. Kai anksčiau užsiminiau apie vaidybinę kaukę, tai noriu dar kartą pabrėžti, kad ji yra mūsų gyvenimo palydovė, nuo ankstaus ryto iki vėlyvo vakaro, atsiskirianti nuo mūsų tik miegant. Bet kas veidą visokiais kremais ištepa ir einant gulti, prašau, kaukė yra mūsų dienos ir nakties palydovė. Kas gali mus suprasti, kas gali mus atjausti, kad gal mes blogai jaučiamės, gal mums kartais ką nors skauda, bloga nuotaika, rūpesčiai, nerimas slegia, sielvartas širdį spaudžia. Dažnai kūną apima skausmai, o viena mano draugė kartą pasakė, kad iš nuovargio ji visa yra skausmas. Vaikams tu turi būti visada besišypsanti, mylinti, visur spėjanti. Vyrui dar reikia ir aistringos meilės, nes kitaip pavadins šalta bulve. Ir taip dedies kaukę ant kaukės; vienos nenuėmusi, kitą krauniesi. Šaltam vyrui tu per karšta, liepsnojančiam per šalta. Ir vaidini, kad kęsdama kūno skausmus, bent gerą žodelį išgirstum. Ir šypsais, nors paskui pasislėpusi verki. Vyras pavydus — tu jo vergė. Vyras geria — tu jo sargas. Nori pasipuošti, pasidžiaugti valandėlę — tu išlaidi, tu dėl kitų vyrų dabinies. Apsirengi kukliai — gėda su tavimi kur nors išeiti. Ir taip tave visur kryžiuoja. Nusišypsai viršininkui — ir pakliūvi į keblias situacijas. Nusišypsai kokiam nepažįstamam — ir tau motelio adresą paduos.
Šiek tiek atsidususi, savo pasakojimą tęsė toliau:
— Aš turiu ilgų metų dienoraštį, ir kiek maža jame dienų, paženklintų tyro džiaugsmo! Nemyli mūsų — dedamės kaukes, kad pamiltų. Jeigu kas myli — vėl dedamės kaukes, nes širdis nelinksta. Ir tos kaukės ne visados yra tokios baisios, kaip kad aš vakar turėjau kaukių baliuje — pasipuošusi mirties kauke. Ne! Kartais užsidėta kaukė patinka, prie jos pripranti, o kartais ir pamilsti. Ir tinka ji tau, kaip gražus ir brangus drabužis. Moteris yra silpna, ar bent tokia ją visi laiko. Užsidėjusi naują kaukę, pamatai, kad tavo prigimčiai ji tinka, reikalinga. Kartais tu su ja atgimsti naujam gyvenimui.
Tai pasakiusi, ji puolė Juozui į glėbį, jį karštai pabučiavo ir sušuko:
— Juozai, tu matai, kiek daug aš turiu kaukių, nuimk tas, kurios man nereikalingos, ir palik gražiąsias, kurios tau patinka...
Tuo metu į kiemą įvažiavo kun. Juozas Žvilgaitis.