1980 / GEGUŽIS - MAY / VOLUME XXXI, N. 5

Šis numeris iliustruotas Lietuvoje gyvenančių dailininkų-grafikų darbų nuotraukomis. Pernai, minint Vilniaus Universiteto 400 m. sukakti, Lietuvos dailininkai daugiausia kūrė Vilniaus Universiteto temomis. Viršelio nuotrauka — Algirdo Grigaičio.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $8.00, single copy 80 cents. Second class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing offices.

T. JUOZAS BELECKAS, S.J.

     Motinos dienos proga prisimenu vieną malonų vaizdelį, tad nuo jo ir pradėsiu.

     Mažoji Onutė ilgai galvojo, kaip čia gražiau pasveikinti savo mamytę Motinos dieną. Ji nuskynė palangėje žydinčių alyvų, nedrąsiai priėjo prie mamytės ir, paduodama jai puokštę, pasakė:

     —    Neturiu Tau gražios dovanėlės, bet štai, žiūrėk, šios baltos alyvos tegul pasako, kaip aš noriu būti gera. ..

     Paskui, žiūrėdama j motiną skaisčiomis akutėmis, tvirtu balsu pakartojo:

     —    Tikrai būsiu Tau labai gerutė!

     Motina apkabino dukrelę ir ilgai su neapsakoma meile žiūrėjo į jos veiduką.

Domicėlė Tarabildienė   Vilniaus Motina (spalvota lino graviūra)

     —    Nėra man brangesnės dovanos už Tavo pasižadėjimą! Būk gerutė, dukrele, ir man, ir tėveliui, ir visiems kaimynams. Taip pat nepamiršk pasimelsti.

     Motinos dieną ir mes prisiminsime savo mamytes ir išreikšime joms savo pagarbą bei meilę: ir toms, esančioms kartu su mumis, ir toli nuo mūsų gyvenančioms, ir toms, kurios jau nuėjo į amžiną tėvynę. Nėra abejonės, mūsų motinos visai nelaukia, kad mes joms rodytume daug sentimentalumo arba jas keltume į viešumą. Bet kartą per metus jos leis mums, kad viešai pareikštume joms savo pagarbą, meilę ir dėkingumą už tiek daug dalykų.

Skaityti daugiau: MEILĖ MOTINAI — AMŽINA

AL. LIKANDERIENĖ

     Kai prisimenu motiną, nematau aš nei skarelės surištos po smakru, nei raukšlių išvagoto veido, nei sugrubusių nuo darbo rankų. Bet matau jauną, elegantišką moterį, kuri su balta iškvėpinta nosinaite valo mano purvinus kelius, kai lėkdama kulvertomis įsiverčiau į balą. Švelnios rankos šukavo kasas, ir malonus motinos balsas sakė, kad tik motina šukuoja nepešdama, o pamotė plaukus peša.

     Ne prie ratelio, ne prie staklių mokė Dievą mylėti, bet paėmusi už rankos vedė į bažnyčią, pakeliui aiškindama, kad yra vienas Dievas, tik žmonės skirtingais būdais Jį garbina, savom kalbom į Jį kreipiasi. Bėgo laikas, keitėsi rūpesčiai ir žmonių pažinimas. Rūpėjo žinoti, kodėl žmonės verkia.

     Seniai, labai seniai, kai dar laumės žemėje gyveno, vieni tėvai susilaukė kūdikio.

Olga Andriušaitienė, šio straipsnio autorės motina.

     Atbėgusios gerosios laumės apdovanojo vaiką visom pasaulio gėrybėm. Viena laumė pavėlavo, tačiau ir ji norėjo ką nors vaikui dovanoti ir klausė motinos, ko ji savo vaikui norėtų. "Kad jis niekad neverktų”, atsakė laiminga motina. Laumė sakė, kad ji viską suteiks tam vaikui, viską padarys, tik tegul motina prašo ko kito. Tačiau motina aiškino laumei, kad kitos laumės jau apdovanojo vaiką viskuo: ir turtu, ir protu, ir išmintim, ir grožiu, beliko tik, kad jis niekad neverktų. Laumė stengėsi motiną perkalbėti, tačiau motina prašė tik to vieno dalyko — kad jis niekad neverktų. "Gerai, — tarė laumė, — tegul tavo vaikas niekad neverkia”. Motina priėjo prie lopšelio — vaikas buvo miręs. Taip baigė pasakojimą mano mama, ir man buvo aišku, kad žemėje juokas ir ašaros eina greta. Negali žmogus gyventi ir nė vienos ašaros neišlieti. Jis verkia iš skausmo ir liūdesio, meilės ir džiaugsmo, nusivylimo ar pasididžiavimo, bet verkia.

Skaityti daugiau: MANO MOTINA

MARIJA SAULAITYTĖ-STANKUVIENĖ

     Pirmą kartą po laidotuvių įeidama į butą, galvojau, kad dabar mama, laisva nuo vietos apribojime, mato, kaip gyvenu. Tiek metų vaizduote ir meile lydėjusi brolį Brazilijoje ir mudu su Algiu Kanadoje ir Vokietijoje, dabar ji gali būti su mumis betarpiškai. Siųsdavome nuotraukas, pasakodavome, žinodami, kad kažkaip jai pasiseks tiksliai matyti, suprasti. Jos žodžiai visada tikdavo: ji žinodavo, nujausdavo, kas vyksta.

     Mirčiai mes ruošėmės labai ilgai. Pirmieji mano atsiminimai yra saulėtos gatvės ir degančio tunelio. Karas mus, kaip visus ten tuo metu esančius, pastatė mirties akivaizdon. Kaip kiti laimingieji, stebuklingu būdu išlikę gyvi ir išlikę kartu, toliau jautėme mirties artumą, nes mama turėjo nesveiką širdį. Stalčiuje radau 1952 metais tėvui rašytą jos laišką, kuriame ji pasako, kas jai rūpi, jei ji staiga mirtų. Po dvidešimt septynerių metų jos mintys ir norai buvo tokie patys. Ji norėjo, kad viskas būtų paprasta.

     Laiške yra daugiau kas. Mes gyvenome, lyg būtume amžini: mūsų planai įjungė mus visus ir, gyvendami labai toli vieni nuo kitų, buvome visi kartu. Taip įstatėme save — ar buvome Dievo gailestingos rankos įstatyti — amžinybės akivaizdon. Mūsų šeimos gyvenimas buvo pilnas šilumos ir šviesos, nors ir pergyvenome sunkių dienų: tėvelio sunkus darbas, jo kova už gėrį; mamos širdies priepuoliai ir dvi širdies operacijos, paskutinioji ilga liga; mano apsisprendimai ir sąlygų pakeitimai. Per sunkiąsias dienas daugumas arba bent kas nors iš šeimos tvirtai tikėjo šviesa ir pravedė kitus pro tamsą. Tuo

Ona Saulaitienė su sūnum Antanu ir dukra Maryte, šio straipsnio autore.

mes buvome ruošiami šiai belaikei dimensijai: tikrai dvasia visa gali ir galop jai nėra ribų.

     Apie motinos mirtį net pagalvoti man būdavo baisu. Po mano gimimo, jai reumatu susirgus, buvome atskirtos. Sekė karo baisumai ir pavojai. Visą gyvenimą mama dažnai buvo mirties pavojuje. Bijojau jos mirties. Bijojau, kad jai staiga atsitiks kur nors be mūsų. Negalėjau suprasti, kaip toks tobulas žmogus gali užsibaigti. Man atrodė neteisinga, kad jos grožis ir stiprybė būtų nugalimi.

Skaityti daugiau: MEILĖ STIPRESNĖ UŽ MIRTĮ

ELISABETH ELLIOT

     — Na, kuris iš jūsų, juokdariai, įmetėte šiuos saldainius į vežimėlį? — klausia mama, apsupta vaikais ir pirkiniais.

     Du berniukai, gal kokių penkerių ir septynerių metų, greitai susižvalgo ir nubėga prie kramtomos gumos automato, stovinčio prie krautuvės durų. Kitas kokių dvejų metų vaikas sėdi pasodintas vežimėlio priekyje. Už jo jauniausias, pririštas plastikinėje lentoje ir paguldytas ant produktų. Mama paima saldainius, pasirengusi juos sugrąžinti į lentyną. Dvejų metų berniukas pradeda šaukti, kiek įmanydamas, ir ji nusileidžia, įmeta atgal saldainius į vežimėlį. Kantriai laukia, kol ateis jos eilė užsimokėti. Sužvejoja iš piniginės kelis dolerius, gauna grąžą ir, stumdama vežimėlį su prekėmis ir su vaikučiais (neišleisdama iš akių dviejų vyresnių berniukų), skuba per lietų į automobilį, pastatytą aikštėje.

     Savo mintyse ją palydžiu. Matau ją lietuje iššokančią iš automobilio. Ji atidaro garažo duris. Įvažiuoja. Uždaro duris. Įneša mažiausiąjį ir maišus į namus, nežinau, kiek kartų sugrįždama prie automobilio. Suskamba telefonas. Ji atsako. Paskui pakeičia vystyklus, nuvalo purvo žymes nuo virtuvės grindų, pavalgydina kūdikį, sudeda maistą ir pirkinius į spintas ir į šaldytuvą; paslepia saldainius, pradeda ruošti daržoves vakarienei, išima skalbinius iš džiovintuvo, perskiria besipešančius vyresniuosius berniukus; duoda valgyti mažesniajam; vėl suskamba telefonas — atsako. Sulanksto rūbus ir žiūri, kad vyresnieji pakabintų savo paltus, neerzintų mažesniojo ir padengtų stalą.

     Tada paguldo mažąjį ir užkaičia vakarienę. Baigia ruošti daržoves, sudeda rūbus į spintą. Dabar tik belieka gražiai atrodyti, būti nesusierzinusiai, nes vyras greitai grįš namo.

     Ir taip matau eilę šių būtinų, neatidėliojamų darbų, kuriuos ji turi atlikti kiekvieną dieną. Spėju, kad ji kartais svajoja, kaip būtų puiku, pavyzdžiui, jeigu ji galėtų parašyti romaną. Recenzijos laikraščiuose, žurnaluose. .. agentai lankosi pas tave... pasikalbėjimai televizijoje... tavo garbei suruoštos vaišės, kuriose dalini autografus perkantiems tavo knygą. Kelionės knygos platinimo tikslais ir taip toliau. Žinoma, tai tik svajonė! Galbūt realesnė svajonė būtų kita: vėsi, moderni raštinė; gražūs rūbai; įdomi plaukų šukuosena. Tai nieko nepaprasto — tai tik sekretorės darbas, kuris, kartą atliktas, nereikalauja tuoj būti perdirbtas iš naujo. Tai darbas, kurį galima užbaigti lygiai penktą valandą.

Skaityti daugiau: MOTINOS KASDIENINĖ RUTINA — KELIAS Į GARBĘ

KOPLYČIOS TYLOJE

Dalia Staniškienė

Kažkur pasaulis verda, kunkuliuoja,
O čia tylu, ramu ir gera. . .
Kažkur gyvenimas. . .
O čia?— Tai čia gyvenimas:
Koplyčios tyloje, pilnoj palaimintos
Ramybės. . .
Tai čia gyvenimo versmė. . .
O Kristau, mano Broli, Tu esi čia.
Bet čia Tu nebetiksi:
Tu eisi su manim,
Kai aš atgal keliausiu,
Kai grįšiu vėl į savąjį pasauli.. .
Tu eisi su manim,
Ir mano lūpos ir širdis
Giedos Tau džiaugsmo giesmę naują,
Nes aš žinosiu — Tu nelikai kurčioj tyloj koplyčios, —
Eini kartu, ir žingsniai mano
Lengvi, tarytum vaiko,
Žengiančio per pievas, gėlėmis nusėtas,
Į amžino pavasario laukus. . .

* *  *

Aš trokštu — Tu mane pagirdai.. .
Aš merdžiu— Tu mane prikeli. . .
  O Viešpatie, kaip tuščia be Tavęs,
  Kaip gera, kai Tave širdy jaučiu.. .
Aš alkstu — Tu mane pasotini. . .
V erkiu — T u nušluostai mano ašaras. . .
  O Viešpatie, kaip tamsu be Tavęs,
  Kaip akinančiai šviesu, kai Tave širdy jaučiu. . .
Aš liūdžiu — Tu mane pradžiugini. . .
Aš ilgiuos — Tu mano ilgesį numalšini. . .
  O Viešpatie, kaip šalta be Tavęs,
  Kaip šilta, kai Tave širdy jaučiu. . .
Aš bijau — Tu mane nuramini. . .
Aš klaidžioju — Tu parodai man kelią. . .
  O Viešpatie, kaip nyku be Tavęs,
  Kaip ramu susitikt su Tavim maldoje
  Ir gyventi kasdien Tavo meilės šviesoj...

Skaityti daugiau: Eilėraščiai

 ("Laiškų lietuviams” konkurse I premiją laimėjęs straipsnis)

JURGIS GLIAUDA

     Svarstymai apie specifinio leidinio vietą bendrame periodikos komplekse labai įdomi tema. Tos temos rėmuose sutelpa ir "Laiškų lietuviams” esminė siužetija, ir mūsų išeiviškos spaudos visuma. Kas užima kurią vietą ir su kokiu efektu gana plačioje mūsų periodikoje? Norint suvokti, palyginimui tarus, geografinę tam tikros šalies padėtį, tenka gerai susipažinti su tos šalies žemėlapiu. Ieškokime "Laiškų lietuviams” vietos mūsų periodikos žemėlapiuose, mūsų spaudos gaublyje.

     Jeigu lietuvių išeivijos spauda savo specifiniais leidiniais, dėl egzilio savybių, negali prilygti spaudinių nominaliam rodikliui, kuo didžiuojasi Vilniaus statistikai, išeivijos spauda pagrįstai gali didžiuotis nagrinėjamų temų pločiais, pasaulėžiūrine mozaika, virš doktrinalinės didaktikos kilstelėta svarstybų laisve. Išeivija neturi specialių — botanikos, etnogarfijos, fizikos studijų, šachmatų ir kt. — leidinių. Tačiau ir šioje, specifinės šiužėti jos srityje, išeivija turi medicinos žurnalą. Filatelijos leidinys, atrodo, puikesnis už vilniškius periodikos priedus.. Išeivijos spauda marga temomis ir laisvomis svarstybomis, kas primena spektro spalvomis žėrinčią brangakmenio šlifuotę. Šitų privilegijų neturi spauda Tėvynėje.

     Daugybė specialių išeivijos leidinių su kaupu dengia literatūros, istorijos, geografinių kelionių, memuarų, filosofijos, religijos, socialinių nagrinėjimų ir, itin su kaupu, sūkuringąją modernios politikos kroniką bei aktualiją.

     Spauda Tėvynėje yra sukaustyta. Kiekvienas dėstymas, kiekvienas svarstymas, net kiekviena pasaulio ar vietos naujiena, pateikiama skaitytojui, kaip patiekalas su specifiniu ir tiktai vieninteliu padažu. O juk laisvos spaudos išganingoji privilegija ir palaima — neturėti įpareigojimo naudoti tiktai vieną vienintelį padažą, naudotis padažais pagal savo skonį ir pomėgį. Spaudos Tėvynėje padažas, made in Moscow, yra vienintelis, kuris dantis atšipina savo skoniu, užmuša apetitą skanėstui ir informacijoje, ir meno kūrinyje.

Skaityti daugiau: “LAIŠKŲ LIETUVIAMS” VIETA MŪSŲ SPAUDOJE

Saulius Ikamas   Vilniaus Universitetas (litografija)

ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.

     Kai kur Lietuvoje buvo paplitęs toks žaidimas. Vienas sugalvoja kokį nors žodį, bet užrašo tik jo pirmąją raidę, o po jos deda brūkšnius — tiek, kiek tame žodyje yra raidžių. Kitas bando tą žodį atspėti, liepdamas įrašyti tą ar kitą abėcėlės raidę. Žodyje esamos raidės atitinkamose vietose įrašomos, bet už kiekvieną nesamą pirmasis žaidėjas stilizuotai nupiešia po žmogaus (suprask, spėjančiojo) kūno dalį. Antrasis žaidėjas, žodį spėjantis, savo liepiamas rašyti raides renkasi atsargiai, kad nebūtų "pakartas”. Mat, kai jau yra ant popieriaus visos jo kūno dalys, pripiešiama virvė ant kaklo. Už pirmą pareikalautą raidę, kurios žodyje nėra, atsiranda jo galva, už antrą įdedamos akys, už trečią gauna ausis; toliau eina nosis, burna, kaklas, liemuo, rankos, kojos, o tada jau — kilpa.

     Šis žaidimas yra neblogas mūsų pačių vaizdas. Anie brūkšniai žodyje spėjančiam yra klaustukai — kokias raides jie galėtų reikšti; mato tik pirmąją. Bet tuojau taip pat pamato, ar jo pasirinkta raidė gera, ar ne, nes, jei teisinga, tai įrašoma ir meta į patį žodį kaskart daugiau šviesos, o už klaidingą nukenčiama. Juo tų klaidų daugėja, juo didesnis pavojus baigti su kilpa ant kaklo.

     Gal ne taip yra ir su mūsų gyvenimu? Jame, kaip aname žaidimo žodyje, daug kas miglota, neaišku, įskaitant pačią to gyvenimo prasmę, paties žmogaus būtį, kentėjimo tikslą, Apvaizdos planus. .. Mums čia aiški tik dalis, kaip ano užduoto žodžio pirmoji raidė, o kitką gaubia paslaptis. Žmogus stengiasi tai atspėti ir pagal galvojamą padėtį kreipia savo gyvenimo kelią. Kartais atspėja, bet kartais suklysta. Jei sprendė teisingai, eina gera kryptimi; jo vidus ir pats likęs eiti kelias vis šviesėja. Bet jei klydo, netrunka tai pajusti, nes kiekviena klaida atsikeršija. Ilgai ir plačiai klaidžioti pavojinga, nes galima baigti nebeišgelbimai užsmaugtam. Todėl ir gyvenime, kaip aname žaidime renkantis raides, sveika elgtis apgalvotai. Kad išvengtų klystkelių, kur neaišku, žmonės stengiasi pasiryškinti tikėjimo ir doros klausimus. Čia bus pateikti du, dominę mergaites, bet aktualūs visiems.

MAN RŪPI, KAD, KAI DARAUSI VYRESNĖ, UŽMIRŠTU DIEVĄ IR DEŠIMT JO ĮSAKYMŲ

     Kai kurie varpai pasižymi tuo, kad jų gaudime skamba ir viltis, ir liūdesys. Klausėjos žodžiai yra tartum toks varpas, nes iš jų aidi ir tai, kas viltinga, ir kas liūdna. Daug vilties, kad ta mergaitė gyvenime Dievo nepamirš ir iš šventųjų įsakymų kelio neiškryps, nes jai rūpi, kad taip neatsitiktų, ir jaučiasi nerami, kai pastebi, kad gal jau pradeda atsitikti. Šitokiais dalykais susirūpinusius žmones Dievas laimina ir palaiko. Blogai su tokiais, kuriems jų gyvenime Dievas ir jo įsakymai neberūpi. Kalno pamoksle Kristus vadino palaimintais tuos, kurie siekia Dievo karalystės, alksta ir trokšta jos teisybės. Šios mergaitės rūpinimasis rodo, kad jos širdis nori Dievo karalystės siekti, trokšta savo gyvenimą tvarkyti pagal jos teisybę. Todėl Dievas, kuris visa gali, ją ypatingai globos. (Žinoma, pridėtina, kad ir velnias ypatingai sekios, nes šį gėrio priešą ir purvintoją tokie žmonės labiausiai siutina).

Skaityti daugiau: TIKĖJIMO NEAIŠKUMAI (III)

Aldona Skirutytė    Vilniaus Universitetui 400 metų (spalvota grafika)

VYSK. VINCENTAS BRIZGYS

9. BAŽNYČIOS ŠVENTUMAS

     56.    Kokia prasme Bažnyčia vadinama šventa? Bažnyčia yra Triasmenio Dievo kūrinys. Kristus ją įsteigė, vykdydamas Tėvo valią, bendradarbiaujant Šv. Dvasiai. Kristus atidavė už ją pats save, sujungė ją su savimi ir pripildė Šv. Dvasios dovanomis. Visi Bažnyčios nariai yra šaukiami tapti šventais: "Tai yra Dievo valia, kad jūs būtumėte šventi” (1 Tim 4,3; Ef 1,4). Bažnyčios šventumas be paliovos reiškiasi ir turi reikštis malonės vaisiais, kuriuos Šv. Dvasia neša tikinčiuosiuose. (Bažn., nr. 39; I, psl. 68-69).

     57.    Kokia prasme turi būti šventas krikščionių gyvenimas? Krikštu žmonės tampa Dievo vaikai, dieviškosios prigimties dalininkai, todėl iš tikrųjų šventi. Jie privalo šį gautąjį šventumą išlaikyti ir tobulinti. O kadangi visi daug kuo nusikalstame, tai nuolat esame reikalingi Dievo gailestingumo ir turime nuolatos melstis: "Atleisk mums mūsų kaltes” (Mt 6,12) ir panaudoti Kristaus Bažnyčioje esančias priemones susitaikyti su Dievu ir taisyti savo klaidas. (Bažn., nr. 40; I, psl. 70).

     58.    Kokia prasme visi krikščionys yra pašaukti būti tobulais? Kiekvienam aišku, kad visi tikintieji Kristų, kokia bebūtų jų užimama vieta ar padėtis, šaukiami siekti krikščioniškojo gyvenimo pilnatvės ir meilės tobulumo. Tam tobulumui pasiekti tikintieji tepanaudoja jiems Kristaus malonės skirtą galią. Sekdami jo pėdomis, tapdami į jį panašūs ir visur nusilenkdami Tėvo valiai, didžiadvasiškai tepasišvenčia Dievo garbei ir artimo tarnybai. (Bažn., nr. 40; I, psl. 70).

Skaityti daugiau: II VATIKANO SUSIRINKIMAS MŪSŲ KASDIENIAME GYVENIME (III)

Adolfas Baliūnas

     Vincento Liulevičiaus šiais metais išleistas veikalas "Amerikos lietuvių ekonominė veikla” gerokai praturtino mūsų negausią literatūrą ekonominiais klausimais. Ši 223 puslapių knyga yra brangi tuo, kad joje kruopščiai surinkti istoriniai duomenys apie pirmųjų lietuvių pastangas užsidirbti pragyvenimą Amerikoje. Knyga turi devynis skyrius, kur smulkiai aprašomas ateivių įsikūrimas žemės ūkyje, perkant nejudomąjį turtą, laikant įnamius ("burdingerius”), steigiant amatų dirbtuves. Rašoma apie pirmuosius lietuvių žingsnius pramonėje, plačiai nušviestos lietuvių ateivių steigtos prekybos įmonės. Pirmą kartą spaudoje duodama lietuvių finansinių institucijų — bankų ir taupomųjų bei skolinamųjų bendrovių — kūrimosi istorija. Daug vietos skirta žinioms apie pirmuosius lietuvius profesionalus, gydytojus, advokatus ir t.t. Pagaliau paskutinis devintasis skyrius sumini Amerikos lietuvių ekonomines organizacijas.

     Įdomu, kad pirmieji bandymai įsikurti žemės ūkyje daugiausia pasisekimo turėjo Michigan ir Wisconsin valstybėse, kuriose ir dabar sutinkame nemaža lietuvių valdomų ūkių. Daugelis lietuvių ateivių žemės ūkių buvo maži ir negalėdavo konkuruoti su stambiais Amerikos ūkiais, dirbamais mašinomis. Todėl daugumas jų buvo priversti likviduotis, o jų savininkai išsikėlė į miestus, kur galėjo daugiau uždirbti.

Skaityti daugiau: Amerikos lietuvių ekonominė veikla

Vytautas Kasnis

     Žodynas: Simpatija — traukimo jautimas, palankumas; šnekamoje kalboje: mylimas žmogus.

     Enciklopedija: Simpatija (graik. sympatheia — drauge kentėjimas) — palankus nusiteikimas vieno žmogaus kitam; pats tas žmogus, kuriam jaučiama trauka.

     Žymieji žmonės: Sir Richard Steele, anglų eseistas sako: "Kiekvienas žmogus turi simpatijos jausmą, kuris atitinka kitą. Ir mes esame tikri, kai matome tokius žmones, susirišusius šiltais vidiniais jausmais, kad ir jų galvojimas atitinka vienas kitą, kad jie turi tam tikrą panašumą savo vidiniu nusiteikimu”.

     Edward George Bulwer, anglų novelistas: “Mes sakome ir tvirtiname, kad kiekvienas žmogus turi simpatijos jausmą, lygiai kaip Faraday tvirtina, kad kiekvienas metalas turi magnetinę trauką. Bet tam tikra temperatūra yra reikalinga, ryškinant ir ieškant paslėpto turto tiek žmogaus jausmuose, tiek metale”.

     Kristus dvylikos apaštalų tarpe turėjo vieną mokinį, kurį ypatingai mylėjo, — šv. Joną.

     Moteris turi draugių — natūralu! Moteris turi draugų—visų akys nukrypsta į juos. Vyrai turi draugų — kas čia bloga! Vyrai turi draugių — marios įtarimų.

     Atsakymai į anketą. Skaičius — dešimt. Devynios pasisakė turinčios simpatiją. Aštuonios pasisako už platonišką meilę. Viena su klaustuku. Dešimt vyrų — visi pasisakė turį simpatijų. Visi pasisako už platonišką meilę, bet kiekvienas, atsakydamas į tą klausimą, dar ir po sakinį pridėjo.

*  *  *

     Keturiolika žmonių švenčiame draugo gimtadienį. Besivaišindami įnikome į kalbas ir ginčus apie simpatijas. Ilgai netruko, kai mes Stefutę išrinkome simpatijų karaliene. O kai pasigirdo "Paskutinio sekmadienio” tango muzikos garsai, mudu su Stefute išėjome šokti. Tęsėm toliau pasikalbėjimą apie simpatijas.

Skaityti daugiau: Simpatija dienos kelyje

Jonas Kidykas, S.J.

     Visi ženklai rodė ir daug liežuvių sakė: "Ne tau būti kunigu!” Štai tie ženklai. Jonis— vagišius. Nors turėjome savo sodelį su keturiom obelim, kriauše, vyšniom, avietėm, agrastais, vis dėlto man labiau patiko Gerulskio prie pat kelio nulinkusi obelis, klebono riebios ir kaip gintaras geltonos slyvos, davatkėlių Lesaičių poros kumščių didumo, medaus skonio kriaušės. Ir dabar tartum atsiliepia sėdynėje skausmas — tiek gavau dyžos už tetos Onelės pasisavintą retežėlį su medalikėliu ir dėdės Ignaco caro kariuomenėje už gerą šaudymą laimėtą storulį didelį sidabrinį laikrodį. Tas laikrodis net jau nėjo, tik gulėjo stalčiuje kaip muziejinis daiktas, Ignaco pasididžiavimas.

     Ganiau karves. Vieną dieną iškėliau tą laikrodį iš tamsos, nusinešiau į ganyklas ir ėmiau tyrinėti, kodėl jis nebeina. Vaidinau devynerių metų laikrodininką. Ardyt tai aš jį išardžiau, kaip tikras specialistas, bet sudėt taip ir nepavyko. Ką daryt? Negi grąžinsi į stalčių saują sraigtelių ir visokių kitokių dalelių? Laksčiau po dirvas, vieną po kitos drabstydamas tas daleles, o kai beliko tik sidabriniai kaušeliai, visomis jėgomis nusviedžiau kažkur į krūmus. Teta Magdalena greit jo pasigedo ir paklausė, ar aš neturįs to laikrodžio. Aišku, ne. Kur jis dingo? "Gal neseniai pabėgęs pusbernis išsinešė” — verčiau bėdą kitam. Bet kai atvažiavo mano tėvas, jis buvo gudresnis už tetą. Greit prispyrė mane prie sienos. Tiek susivėliau bemeluodamas ir jį po laukus bevedžiodamas parodyti, kur padėjęs laikrodį, jog ne tik mano vargšė sėdynė, bet ir nugara turėjo skaudžiai atsakyti. Ar nebūtų turėję pakakti tokių pamokų? Kur tau!

Skaityti daugiau: Neturėjau būti kunigas...

     Dažnai gauname iš Lietuvos laiškų, kuriuose stebimasi, kad čia, išeivijoje, neatsiranda kandidatų į kunigus. Lietuvoje šios problemos nėra. Priimamųjų į seminariją skaičius yra labai ribotas, o norinčiųjų įstoti yra daug daugiau. Jeigu kiekvienas norintis tapti kunigu būtų priimtas, tai seminaristų skaičius gal kelis kartus padidėtų. Tikrai keista: Lietuvoje religija persekiojama, pajuokiama, ateizmas grūste grūdamas vaikams jau nuo vaikų darželio, o pasiryžėlių rinktis dvasinį luomą yra gana daug. O mūsų išeivijos jaunimas, gyvendamas laisvėje, apie dvasinį luomą visai negalvoja.

     Čia perspausdiname dalį laiško, kurį neseniai gavome iš Lietuvoje gyvenančio kunigo.

     "Dėkojame už jūsų ištikimybę ir meilę mūsų tautos ir tikėjimo idealams. Pasilikite ištikimi vidiniam balsui, kuriuo pradėjome sekti prieš 50, 40, 30 ar 20 metų. Darykim viską, kad tą balsą pajustų dabarties jaunimas, nes juk vidinį nerimą jaučiančių jaunuolių negali trūkti ir šiandien, nei tėvynėje, nei išeivijoje. Bet daugumas apie tai turi per mažai drąsos, per mažai žinių ir supratimo. Būkime jiems vadovai. Pirma patys turime degti tais idealais, kuriuos norime jiems perduoti. Daugiausia galime kitus patraukti savo kilniu, aukštos doros gyvenimu — tai geriausia propagandos priemonė. . .

Skaityti daugiau: Kas jį suviliojo?

Paruošė DANUTĖ ir GEDIMINAS VAKARIAI

*    Šiomis dienomis judomosios juostos vilniečius supažindina su žymiausiomis Lietuvos respublikos moterimis, kurios dirba ūkio, mokslo ir kultūros srityse.

*    Rokiškio pagrindinėje knygų rinkinio patalpoje suruošta poeto Antano Strazdo paroda. Joje rodoma apie du šimtai kūrinių bei vertimų į kitas kalbas. Jo vardo vidurinės mokyklos moksleiviai prižiūri poeto paminklą, kuris yra miestelio viduryje.

*    Kovo 14 d. Berlyno Humbolt universitete įvyko 45-tasis slavistų bei baltistikos grupių susitikimas, kuris buvo skirtas lietuvių grožinės literatūros pradininko Kristijono Donelaičio 20o-tosioms mirties metinėms paminėti.

     Berlyno knygų rinkinio vedėja F. Krause pranešė apie jos žinioje esamą sukauptą literatūrą apie Kristijoną Donelaitį. Banzeno mokslininkas F. Metz nagrinėjo serbų literatūros ryšius su donelaitika. Susirinkusiems buvo parodyta judomieji paveikslai, kuriuos padovanojo Lietuvos draugystės ir kultūrinių ryšių su užsienio šalimis draugija.

*    Šešiasdešimt trims laivams, kuriuose yra lietuvių jūreivių, per trejus metus buvo surinkta apie trisdešimt tūkstančių knygų. Kiekviena Lietuvos respublikos apylinkė turi pasiskyrusi sau laivą, kurį globoja. Kada laivas atplaukia į uostą, jame apsilanko jo globėjai, susipažįsta su jūreivias, juos vaišina ir suruošia pasilinksminimą.

*    Vilniuje įvyko Pabaltijos respublikų ir Gudijos apylinkių augalų auginimo bei veisimosi stebėjimo susirinkimas. Jame dalyvavo Maskvos, Kijevo ir kt. miestų mokslininkai. Buvo aptarta augalų augimo ir dauginimosi suvaldymas.

Skaityti daugiau: Tėvynėje

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. Patarėjas— PROF. PETRAS JONIKAS

KAI KURIE LIETUVIŲ KALBOS TAISYMAI

     Jau vienuolikti metai šiame skyriuje rašome apie įvairias kalbos negeroves, apie įvairius taisytinus žodžius bei posakius, kurie mūsų kalbai yra svetimi, dažniausiai įsibrovę iš kitu kalbų. Būtų naivu manyti, jog vieną kartą parašius, kad šis ar tas posakis mūsų bendrinėje kalboje nevartotinas, jau tuoj jis išnyks iš mūsų raštijos ir iš kasdieninės šnekamosios kalbos. Kai kuriuos dalykus reikia kartoti ir kartoti, norint pasiekti kokių nors rezultatų. Tad čia vėl pakartosime vieną kitą jau praeityje minėtą kalbos klaidą, bet pateiksime ir keletą naujų kalbos taisymų.

     abuojas — nevartotinas reikšme "abejingas”. Štai šio žodžio reikšmės: piktas, nedoras, įkyrus, prastas. Pvz.: Tas šuo labai abuojas, saugokis jo. Šiandien abuojas oras, niekur neisiu iš namų.

     ačiū ir dėkui yra sinonimai, bendrinei kalbai jie abu yra vienodai teiktini, tačiau nevartotinas pasakymas didelis ačiū, nes tai yra vertinys iš kitų kalbų. Užuot sakius didelis ačiū, galime sakyti labai ačiū ar labai dėkui.

     antgalvis — nevartotinas vietoj žodžio antraštė. Pvz. Ar neatsimeni to straipsnio ant galvio ( —antraštės) ?

     apart — nevartotina svetimybė, keistina žodžiais be, išskyrus. Pvz.: Apart jo (=Be jo, išskyrus jį) ten niekas daugiau nedalyvavo.

     apeiti — nevartotinas reikšme "rūpėti”, pvz.: Kad aš visą dieną ten vargau, tai jam visai neapeina (=nerūpi).

Skaityti daugiau: Kalba

Joana Plikionytė-Bružienė. Klasikinės filologijos katedra, iš ciklo “Vilniaus Universitetui 400 metų”.

Joana Plikionytė-Bružienė. Astronomija, iš ciklo “Vilniaus Universitetui 400 metų”.

Skaityti daugiau: Lietuvoje gyvenančių dailininkų-grafikų darbų nuotraukos

     Šių metų balandžio 13 d. buvo paminėta “Laiškų lietuviams” 30 metų sukaktis. Nors tą dieną Čikagoje buvo labai daug įvairiausių renginių, bet prisirinko pilna Jaunimo Centro kavinė rinktinės publikos. Buvo svečių net iš Kanados ir Lietuvos.

     Pirmiausia buvo 5teiktos premijos konkurso laimėtojams. Kas ir kokias premijas laimėjo, jau buvo pranešta balandžio mėnesio numeryje. Įteikus premijas, mecenatų vardu kalbėjo Jonas Veselka, o laureatų — Aldona Kamantienė. Taip pat buvo perskaitytas Įdomus I-osios premijos laimėtojo Jurgio Gliaudos sveikinimas. Jis iškilmėse negalėjo dalyvauti, nes kelionė iš Kalifornijos per ilga.

     Po premijų Įteikimo ceremonijų sukakties minėjimą pradėjo redakcijos narė Nijolė Jankutė-Užubalienė, pakviesdama sukalbėti invokaciją, buvusi "Laiškų lietuviams” redaktorių kun. dr. Kęstutį Trimaką. Šio žurnalo per 30 metų nueitą kelią apibūdino JAV LB Kultūros Tarybos pirmininkė Ingrida Bublienė.

Skaityti daugiau: “Laiškų lietuviams” 30 m. sukakties minėjimas

ATSIUSTA PAMINĖTI

Jonas Puzinas. PETRAS AVIŽONIS. Profesoriaus, medicinos daktaro Petro Avižonio (1875-1939) visuomeninė, kultūrinė ir mokslinė veikla. Išleido Amerikos Lietuvių Bibliotekos leidykla 1979 m. Čikagoje. Aplankas dail. Petro Aleksos. Kieti viršeliai, 220 psl., kaina 12 dol. Vincas Nekė. KLAJŪNO DALIA. Eilėraščiai. Autoriaus leidinys 1980 m. Aplankas ir viršelis dail. Ados Korsakaitės-Sutkuvienės. 102 psl., kaina 3 dol. Knygą galima užsisakyti šiuo adresu: Vincas Strolis, 1315 Muskegon Ave., NW, Grand Rapids, Mich. 49504.

Kun. K. Žitkus. TAU, MARIJA, ROŽINIS. Poetinis paslapčių apmąstymas. Išleido Kanados Lietuvių Katalikų centro Liturginė komisija 1979 metais. Iliustravo dail. Danguolė Stončiūtė - Kuolienė. 175 psl., kaina — auka. Galima užsisakyti šiuo adresu: Franciscan Fathers, 1011 College St., Toronto, Ont., Canada.

NAUJOJI VILTIS. Politikos ir kultūros žurnalas. Nr. 12, 1979-80 m. Administracija: 7150 S. Spaulding Ave., Chicago, Ill. 60629. Šio nr. kaina 4 dol.

LITUANUS. Vol. 26, No. 1. Šio nr. redaktorius Tomas Remeikis. Administracija: LITUANUS, 6621 S. Troy, Chicago, Ill. 60629.

Skaityti daugiau: Paskutinis lapas