KOPLYČIOS TYLOJE
Dalia Staniškienė
Kažkur pasaulis verda, kunkuliuoja,
O čia tylu, ramu ir gera. . .
Kažkur gyvenimas. . .
O čia?— Tai čia gyvenimas:
Koplyčios tyloje, pilnoj palaimintos
Ramybės. . .
Tai čia gyvenimo versmė. . .
O Kristau, mano Broli, Tu esi čia.
Bet čia Tu nebetiksi:
Tu eisi su manim,
Kai aš atgal keliausiu,
Kai grįšiu vėl į savąjį pasauli.. .
Tu eisi su manim,
Ir mano lūpos ir širdis
Giedos Tau džiaugsmo giesmę naują,
Nes aš žinosiu — Tu nelikai kurčioj tyloj koplyčios, —
Eini kartu, ir žingsniai mano
Lengvi, tarytum vaiko,
Žengiančio per pievas, gėlėmis nusėtas,
Į amžino pavasario laukus. . .
* * *
Aš trokštu — Tu mane pagirdai.. .
Aš merdžiu— Tu mane prikeli. . .
O Viešpatie, kaip tuščia be Tavęs,
Kaip gera, kai Tave širdy jaučiu.. .
Aš alkstu — Tu mane pasotini. . .
V erkiu — T u nušluostai mano ašaras. . .
O Viešpatie, kaip tamsu be Tavęs,
Kaip akinančiai šviesu, kai Tave širdy jaučiu. . .
Aš liūdžiu — Tu mane pradžiugini. . .
Aš ilgiuos — Tu mano ilgesį numalšini. . .
O Viešpatie, kaip šalta be Tavęs,
Kaip šilta, kai Tave širdy jaučiu. . .
Aš bijau — Tu mane nuramini. . .
Aš klaidžioju — Tu parodai man kelią. . .
O Viešpatie, kaip nyku be Tavęs,
Kaip ramu susitikt su Tavim maldoje
Ir gyventi kasdien Tavo meilės šviesoj...
ATSINAUJINIMAS
(Jane Priest)
Pavasario lietaus lašai
gaivina žemę.
Ir aš matau: tai Viešpaties ranka
išbarsto sėklas—
Laukai ir pievos,
Kloniai ir kalneliai
Pajunta Jo galybę, valią,
Ir gyvybe nauja alsuoja žemė. . .
Ir aš žinau:
Kada mano sieloj tamsu
Ir skausmas, nerimas kankina—
Tereikia tik įleisti vieną mažą
Viešpaties šviesos galingos spindulėlį
Ir, lyg pavasario lietaus nuplauta,
Širdis gyvybe suplazdės,
Siela nušvis — nušvis, kaip dulkė
Sidabrinė saulėje,
Ir sprogs, lyg pumpuras pavasarį,
Žiedu skaisčiu. . .
Nes, kaip pavasario lietaus lašai,
Taip Tavo Meilės spindulys
Atgaivins gyvybę sieloje žmogaus. . .
(Laisvas vertimas iš anglų kalbos)