1980 / LIEPA-RUGP. / JULY-AUG. / VOL. XXXI, NO. 7
217 |
Bruno Markaitis, S.J. |
|
219 |
Kostas Paulius |
|
222 |
Anicetas Tamošaitis, S.J. |
|
225 |
Vysk. V. Brizgys |
|
230 |
Juozas Vaišnys, S.J. |
|
232 |
Chiara Lubich |
|
233 |
L. Jekentaitė |
|
238 |
Jonas Miškinis |
|
239 |
Juozas Prunskis |
|
240 |
J.A. Hardon, S.J. |
|
242 |
Danutė Bindokienė |
|
246 |
Vytautas Kasnis |
|
249 |
D. ir G. Vakariai |
|
251 |
J. Vaišnys, S.J. |
|
252 |
J. Pr. |
Šis numeris iliustruotas Antano Žmuidzinavičiaus (1876-1966) tapybos darbų nuotraukomis. Jis buvo vienas žymiausių mūsų meno veteranų. Mėgstamiausias jo žanras — peizažas. Per savo ilgą gyvenimą nutapė apie du tūkstančius paveikslų. Kaune, jo buvusiuose namuose, įkurtas memorialinis Žmuidzinavičiaus muziejus, kurį per metus aplanko apie ketvirtadalis milijono žmonių. Viršelio nuotrauka — Algirdo Grigaičio.
LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $8.00, single copy 80 cents. Second class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing offices.
BRUNO MARKAITIS, S.J.
Minėdami Darių ir Girėną, nesiliaujame kartoję, kad jie buvo didvyriai, kad jie išgarsino Lietuvos vardą. Taip, jie buvo didvyriai. Mūsų nuomone, vieni iš pačių didžiausių. Štai keli svarstymai. Jie atidavė Lietuvai visa, ką turėjo. Sudėjo visus savo išteklius ir viltis į planus, kurie daugeliui atrodė per drąsūs ir nerealūs. Darius ir Girėnas paaukojo dabartį ir ateitį. Susitaikė su visomis galimybėmis, netikėtumais ir nelaimėmis. Nebėgo nuo mirties, bet išskrido jos pasitikti, tikėdamiesi ją nugalėti.
Menkas buvo jų lėktuvas. Net ir aniems laikams. Neturėjo visų navigacijos ir komunikacijos instrumentų, kuriuos šiandien turi net eiliniai lėktuvai, neskirti transatlantinėms kelionėms, nekalbant apie sprausminius lėktuvus, kurie kasdien raižo vandenynus. Lėktuvas buvo ne tik menkas, bet ir perkrautas. Oras buvo žiauriai nepalankus. Be oficialaus leidimo juodu vargais negalais pakilo į lietingą padangę, paskęsdami tirštuose debesyse ir juodoje nežinioje.
Išskridimo žinia pasiekė Europą. Lašas išaugo į upę ir užkrečiančiu entuziazmu patvindė Lietuvą. Visos generacijos laukė, budėjo, meldėsi. Laukė kaimai, bažnytkaimiai, miesteliai ir miestai. Žmonės laukė grupėmis, laukė vieni. O artėjant spėjamai atskridimo valandai, Kaune laukiančiųjų minia išaugo į tūkstančius. Virpėjo lūpos, drebėjo širdys. Akys dairėsi į dangų, ausys stengėsi pagauti artėjančio lėktuvo motoro ūžimą. Ir staiga prabilo Kauno radijas. Tragiška žinia: drąsieji lakūnai žuvo. Lėktuvas nukrito vos keli šimtai kilometrų nuo Kauno. Taip arti. Ir taip toli. Turbūt labai maža buvo Lietuvoje akių, kurios neverkė, ir širdžių, kurių nesuspaudė paralyžuojantis liūdesys. Visa tauta, kelias dienas gyvendama šviesios vilties entuziazmu, negailestingos likimo jėgos buvo paskandinta tamsioje desperacijoje.
Antanas Žmuidzinavičius Raudonės pilis (1936)
("Laiškų lietuviams” konkurse III premiją laimėjęs straipsnis)
KOSTAS PAULIUS
Pirmiausia tikėjimas man reiškia daugiau negu gyvybę. Tikėjimu pažįstu Dievą ir kad Jis yra Meilė, ir kad toji Meilė nori būti mylima. Man aišku, man visiškai aišku, kad tikėjimas yra paties Dievo dovana. Nuo manęs priklauso, ar tą dovaną priimu ir branginu, ar visiškai nekreipiu į ją dėmesio. Tai kaip tik jaunystėje ir buvau padaręs. Gal dėl gilesnio supratimo stokos šią Dievo dovaną apleidau, nesistengdamas nei jos pažinti, nei ją stiprinti. Jei kokios pastangos ir buvo, tai tik pripuolamos ir nesąmoningos. Užtai veržiausi į tobulumą tik to tikėjimo vedamas, kokį tada turėjau. Tam veržimuisi būdinga buvo tai, kad nebuvau palikęs vietos Dievui veikti mano sieloje. Visas uolumas buvo sukauptas į mano paties galias. Tiesa, buvau nuoširdžiai pamaldus, praktikavau, kai kada entuziazmo pagautas skaitydavau religinio turinio knygas. Reguliarioje, gana dažnoje išpažintyje vis iš naujo pasiryždavau kovoti su kiekvienu nelabumu, kurs manyje pasireikšdavo. Bet laikas bėgo, ir pradėjau pastebėti, kad mano jėgos ribotos. Užuot tuos nelabumus apgalėjęs, vis iš naujo matydavau, kad jie mane įveikia. O į tobulumą veržiausi labai karštai, nes dėl supratimo stokos veikiausiai jis pats buvo virtęs tikslu. Tada man nieko nesakė ir šie Jėzaus žodžiai: "Aš vynmedis, o jūs vynmedžio šakelės” ir "jūs be manęs nieko negalite. .
Ko tad buvo galima tikėtis iš tokio tikinčiojo? Visos mano pastangos pradėjo atrodyti bergždžios. Kartais jausdavausi, lyg Don Kichotas kovojąs su vėjo malūnais. Neišvengiamai nusivylimas užgožė mane ir taip priėjau liepto galą. Kam kovoti, jei nė žingsnio j priekį nepadarau? Visiškai nutraukiau maldą, bet kokį tikėjimo praktikavimą bei religinio turinio knygų skaitymą. Apie Dievą ir savo sielą net ir pagalvoti vengiau. Viską palikau, viską ignoravau, lyg tikėjimo visiškai nebūtų buvę.
ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.
Kartais, ypač prie vandens, užeina toks tirštas rūkas, kad nebematyti, kas yra už keliolikos žingsnių. Bet su mūsų klausa darosi atvirkščiai: tada ypatingai ryškiai girdėti net toli kibančių balsai ir kitokie garsai. Nors daiktų dėl miglos nemato mūsų akys, apie juos sprendžiame iš to, ką girdi ausys.
Šis reiškinys neblogai iliustruoja tikėjimą. Daug ką mūsų proto akims dengia tartum kokia migla. Neįžvelgiame mes daiktų priežasties ir paskirties, gyvenimo prasmės, blogio kilmės, likimo kelių, kentėjimų tikslo; žmogus pats sau yra didžiulė mįslė. Bet mūsų tikėjimo ausys girdi apie tuos dalykus kalbantį Dievo balsą, iš kurio darosi ryšku, kaip su jais yra.
Vienos jaunos mergaitės buvo lapelyje užrašytas klausimas, paslapties rūko dengiamas net žilagalviams mąstytojams:
KODĖL GERIEMS ŽMONĖMS ATSITINKA BLOGI DALYKAI?
Atstatę tikėjimu savo ausį Dievo balsui, imame savo būdu girdėti, kad atsitinka bene dėl dviejų pagrindinių priežasčių: logikos ir atpirkimo. Toks nurodymas, be abejo, tuo tarpu nieko daug nepasako, netgi kažkaip mįslingai skamba. Pasidarys kruopele aiškiau, pridėjus ryšį su pasauliu: atsitinka dėl pasaulyje veikiančios griežtos logikos ir tam pasauliui reikalingo atpirkimo. Pasiaiškinkime abi šias priežastis paskirai.
Pradėkime nuo pirmosios — logikos. Suprasti, kas logiška, nėra būtina išeiti filosofijos kurso. Puikiausias logines išvadas daro liaudis, kuri yra didelė gyvenimo filosofė. Ne be pagrindo vysk. Valančius savo Palangos Juzės įvade sako, kad "tankiai su sermėga apsivilkusi vaikščioja tikra išmintis”. Todėl čia apie logiką bus kalbama gyvenimiškai, kiekvienam suprantamu būdu. Bet tai nereiškia, kad nesvarstysime giliai. Suprantamumas ir gilumas vienas su antru nesikerta, bet yra broliai, gimstantys iš vienos ir tos pačios motinos — išminties.
VYSK. VINCENTAS BRIZGYS
121. Kokia prasme kalbama apie pasauliečių kunigystę?Vyriausias ir amžinasis kunigas Jėzus Kristus, norėdamas ir pasauliečių pastangomis tęsti savo liudijimą ir išganymo vykdymą, gaivina juos savo Dvasia ir nepaliaudamas skatina imtis kiekvieno gero, tobulo darbo. Ką Kristus glaudžiai sujungia su savo gyvenimu ir uždaviniu, tam jis taip pat suteikia dalį savo kunigystės pareigų, įgalindamas garbinti Dievą ir gelbėti žmones. Dalyvaudami Mišių aukoje ir priimdami Eucharistiją, jie visus savo darbus, aukas, maldas per Kristų įteikia Tėvui. Tokiu būdu ir pasauliečiai, kaip visur veikią
Dievo garbintojai, patį pasaulį pašvenčia Dievui. Tokia prasme kalbama apie pasauliečių kunigystę. (Bažn., nr. 34; I, psl. 62- 63).
122. Kaip geriausia gali pasauliečiai bendradarbiauti Bažnyčios evangelizacijos darbe?Bažnyčia vykdo savo uždavinį, kai ji, klausydama Kristaus įsakymo ir įkvepiama Šventosios Dvasios malonės ir meilės, yra visų žmonių ir visų tautų tarpe, kad savo gyvenimo pavyzdžiu, skelbiamu žodžiu, sakramentais ir kitomis malonės priemonėmis vestų visus žmones į Kristaus tikėjimą, laisvę ir taiką ir kad tuo būdu jiems visiems būtų atvertas laisvas ir saugus kelias pilnai įsijungti į Kristaus paslaptį. (Bažn. mis. veikla, nr. 5; II, psls. 219).
123 Kokios yra pasauliečių pareigos ir teisės savo ganytojų atžvilgiu? Pasauliečiai turi teisę iš pašvęstųjų ganytojų apsčiai gauti dvasinių bažnyčios gėrybių, ypač Dievo žodžio ir sakramentų pagalbos. Tepareiškia jiems savo reikalus ir pageidavimus su ta laisvės ir pasitikėjimo dvasia, kuri dera Dievo vaikams ir broliams Kristuje. Turimos žinios, patyrimas ir prestižas leidžia pasauliečiams, o kartais net uždeda pareigą pareikšti savo nuomonę apie įvairius dalykus, turinčius ryšį su Bažnyčios gerove. Tai tebūna visuomet daroma, vadovaujantis tiesa, drąsa ir apdairumu, rodant meilę ir pagarbą tiems, kurie savo einamomis šventomis pareigomis atstovauja Kristui. Drauge su visais tikinčiaisiais pasauliečiais nedelsdami krikščioniškai, klusniai tepriima, ką nutaria Kristui atstovaują pašvęstieji ganytojai, kaip mokytojai ir vadovai Bažnyčioje. (Bažn., nr. 37; I, psl. 66-67).
Skaityti daugiau: II VATIKANO SUSIRINKIMAS MŪSŲ KASDIENINIAME GYVENIME (V)
JUOZAS VAIŠNYS, S.J.
Kunigas—kontroversinė asmenybė. Vieni jį gerbia, nori su juo bendrauti, pasikalbėti; progai pasitaikius, kviečiasi į svečius, o kiti jaučia jam didžiausią neapykantą ir jo vengia, kiek įmanydami. Vieni laiko palaima, jei kunigas aplanko jų namus, o kiti sako, kad net susapnuoti kunigą reiškia nelaimę. Kai kurie tėvai svajoja ir meldžiasi, kad Dievas pašauktų jų sūnelį į kunigus, o kiti, patyrę, kad jų sūnus linksta į kunigystę, nusigandę sušunka: "Viešpatie, apsaugok mus nuo šios nelaimės!”
Tačiau, nori ar nenori, kol pasaulyje gyvens žmonija, bus ir kunigų. Dar nėra surasta nė vienos tautos, nė vienos kad ir mažiausios bei primityviškiausios žmonių giminės, kuri neturėtų savo religijos. Todėl galima tvirtinti, kad nėra nė vienos tautos, kurioje nebūtų kunigų. Religija yra žmogaus santykiai su Dievu. Kunigas tuos santykius palaiko, puoselėja, ugdo. Jis yra tarpininkas tarp Dievo ir žmogaus. Žmonija, religija ir kunigystė yra vienodo senumo. Kai tik žmogus savo protu suvokė aukštesnę esybę — Dievą, suprato, kad reikia jį garbinti, reikia jam žmogaus aukų. Dievo žmogus nematė, bet įsivaizdavo esant jį kažkur aukštybėse, kur dieną saulė šviečia, o naktį žvaigždės blizga. Negalėdamas Dievo pasiekti, žmogus sugalvojo jo garbei deginti javus, vaisius ir gyvulius, kad bent aukų dūmai jį pasiektų. Šią pareigą paprastai atlikdavo žmonių atstovai — kunigai.
CHIARA LUBICH
"Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs mylėtumėte vienas kitą” (Jn 13, 34).
Ar žinote, kada Jėzus pasakė šiuos žodžius? Jis juos pasakė prieš pradėdamas savo kančią. Tai buvo Jo atsisveikinimo kalba, Jo testamentas. Tai yra labai svarbu. Jei mirštančio tėvo žodžių niekad neužmirštam, tuo labiau turime neužmiršti Dievo žodžių. Tai turime rimtai įsidėti sau į galvą ir stengtis juos geriau suprasti. Jėzus ruošiasi mirčiai ir tai, ką sako, atliepia artimą įvykį. Jėzus iškeliaudamas nori išspręsti svarbų klausimą: kaip Jis gali likti tarp savųjų, kad Bažnyčia augtų ir klestėtų. Pavyzdžiui, mes žinome, kad Jis dalyvauja sakramentuose. Šv. Mišiose pats paslaptingai ateina ant altoriaus. Ir ten, kur žmonės vienas kitą myli, Jis yra jų tarpe. Bendruomenėje, kur yra tikra tarpusavio meilė, ir Jis ten yra. Jis pasakė: "Kur du ar trys susirinkę mano vardu, aš esu jų tarpe”. Taigi Jis gali būti ir veikti toje bendruomenėje, kurios gyvenimas pagrįstas tarpusavio meile. Jis gali per bendruomenę nuolatos pasireikšti pasauliui ir tęsti jam savo įtaką. Gražu tokia meile gyventi su savo artimais krikščionimis. Sv. Jonas, kurio žodžius čia svarstome, tarpusavio meilėje mato svarbiausią įsakymą, kuriuo Bažnyčia gali pasiekti vienybę. Jėzus tuoj priduria: "Iš to visi supras, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vienas kitą”. Tad jeigu nori sužinoti, kurie yra Kristaus mokiniai, jei nori tikro ženklo, juos atpažinsi iš jų tarpusavio meilės.
L. JEKENTAITĖ
Už ką mylima moteris? Kaip norėtų ji tai sužinoti. Gal todėl ji taip dažnai žvilgčioja į veidrodį ir nejučiom save lygina su kitomis. Gal todėl ji kartais vos ne magišką reikšmę skiria madingam drabužiui, šukuosenai ar skrybėlaitei. Gal todėl ją neišvengiamai liūdina nueinančios jaunystės ir grožio ženklai. O vyriškoji žmonijos pusė literatūroje ir dailėje pateikia nepraeinančios reikšmės amžinojo moteriškumo paveikslų, kurie jaudina protą bei jausmus žymiai giliau ir įvairiau, nei kartais pačios moterys tai įsivaizduoja.
Kaip besvarstytume, visi meno kūriniuose įamžinti moteriškojo tobulumo pavyzdžiai dažniausiai yra betarpiškiausiai surišti gamtiškąja moters paskirtimi būti mylimąja ar mylinčia motina. Šimtmečiais tik už tai ir buvo vertinama moteris. Jos egzistencija buvo griežtai įrėminta: šeima, vaikai, virtuvė, bažnyčia. "Platusis” pasaulis pasiekdavo ją per emocinį ryšį su vyru ir vaikais. Kadangi moteris beveik neturėjo galimybių reikštis visuomenėje ir profesinėje veikloje, ir jos asmenybės vystymasis buvo ribojamas, jai meilė, sėkmingos vedybos buvo vienintelė gyvenimo įprasminimo galimybė. Todėl ir sugebėjimas žavėti, erotinio patrauklumo ženklai — jaunystė, grožis, moteriai visada buvo geistini dalykai. Iki šiol moteris linkusi pervertinti meilės reikšmę, nes ilgus amžius tik tai jai ir galėjo duoti gyvenimo pilnatvės jausmą. Visa tai buvo suformavę tokį požiūrį į moters prigimtį: ji — stichiška, emociškai priklausoma nuo kitų nuomonės, nesavarankiška, "būti kitam” (suprask, pamaloninimas, vyriškos būties pagrąžinimas). Ir pačios silpnosios lyties atstovės, aišku, su pavydu vertino viską, kas yra vyriška: perspektyvos reikštis valstybinėje, kultūrinėje veikloje, moksle, mene, pagaliau galimybė pačiam rinktis partnerį. Tai buvo draudžiama ir tai simbolizavo tikrąjį, žmogišką gyvenimą.
Žalieji ežerai(1942) Antanas Žmuidzinavičius
Antanas Žmuidzinavičius Dzūkų kaimelis (1906)
Skaityti daugiau: Antano Žmuidzinavičiaus (1876-1966) tapybos darbų nuotraukos
JONAS MIŠKINIS
Psichologai sako, kad su žmogaus protu bendradarbiauja jausmai ir valia. Jo valia proto jausmus išryškina, švelnina ar sustiprina. Jei žmogus turėtų vien protą, būtų panašus į mašiną, kuri darbą atlieka gerai, bet yra šalta ir nesukalbama. Kai mašina veikia, tai ji doroja viską, kas tik jai pakliūva, nepaisant, kad dėl to bus kam nors nuostolių ir skausmo. Žmonės, kurie elgiasi vien šaltu protu besivadovaudami, vadinami kietaširdžiais. Jie šalti ir tarsi bejausmiai kitų atžvilgiu. Visi jų jausmai lyg apskaičiuoti, apsvarstyti, dažniausiai naudingi tik sau. Tačiau socialiniame gyvenime tokie žmonės esti nuobodūs. Bet jei jie yra mokslininkai, tai naudingi visuomenei. Mat būdami užsidarę savyje, jie turi daugiau laiko atsiduoti mokslui ir pozityviam darbui.
Tačiau priešingi jiems yra vadinami gerosios širdies žmonės, kitaip tariant, jie yra jausmų žmonės — minkštaširdžiai kitiems ir sau. Vadinas, tokie atjaučia kitus, mielai su kitais bendradarbiauja, kitiems padeda ir t.t. Iš tokių kartais pasitaiko išsiblaškiusių, nepastovių. Nebaigę vieno darbo, griebiasi kito, greit pasiduoda kitų įtakai, silpnai laikosi savo nuomonės, o kartais net pasipriešina geresnei nuomonei. Kadangi tokie remiasi jausmais, tai jų sprendimai kai kada būna nepagrįsti, neapgalvoti ir net klaidingi.
Taip pat yra ir tokių žmonių, kurie vienas kito nesupranta. Taigi vadinamam proto žmogui sunku suprasti jausmų žmogų ir atvirkščiai. O nesusipratimai kaip tik ir kyla dėl to, kad vienas kito nesupranta ar nebenori suprasti. Todėl čia ir glūdi "tragedija”, kad du žmonės, kalbėdami ta pačia kalba ir apie vieną dalyką, negali susikalbėti. Nesusikalbama, kad kalbamo dalyko atžvilgiu neturi vienodų jausmų. O tų jausmų žmoguje yra labai daug. Vieni jų įgimti, kurie sudaro žmogaus temperamentą, kiti įgyti auklėjimu ar kitokiomis aplinkybėmis.
JUOZAS PRUNSKIS
Kai naciai buvo užplūdę beveik visą Europą ir kai vyko masinis žydų žudymas, jausdamas mirtiną pavojų žydas rašytojas Franz Werfel (1890-1945) padarė įžadą, kad jeigu jis išliks gyvas, parašys kaip tik galės geresnį veikalą apie Liurdo Mariją ir apie jos regėtoją Bernadetą. Savo įžadą išpildė, parašydamas knygą "Das Lied von Bernadette”, kuri švyti giliu dvasingumu ir kuri yra išversta į daugelį kalbų.
Tame veikale jis rašė:
— Kas gi yra koks nors valdovas, ar valstybės galva, ar diktatorius, palyginus su šventuoju? Jie yra nunešami laiko vandenų ir pradingsta. Kas gi tepasilieka? Vardas dulkėmis apneštose knygose. Nėra pasauly ko nors labiau panašu į dulkę, nėra nieko juokingesnio, kaip žmogus, kurio galia yra pasibaigusi ir jis jau niekam nebegali pakenkti. Valdžios žmogaus mirtis yra jo paskutinis pralaimėjimas. Didžios mintys yra geresnėje padėtyje. Tačiau, kalbant paprastai, niekas negali pralenkti tų, kurių siekimas yra dangus.
Tuo anas Austrijos žydas rašytojas pabrėžė, kad tikriausias žmogaus kelias yra siekimas dvasinės tobulybės.
J. A. HARDON, S.J.
Mes esame keisti sutvėrimai, kartais labai sau prieštaraujantys. Imkime, pavyzdžiui, kad ir pirkimą bei pardavimą. Mes juk labai gerai žinome, kad norėdami ką nors įsigyti, turime už prekę užmokėti tam tikrą kainą. Pats žodis "pirkimas” reiškia, kad mes užmokame už daiktą, ir tik tada turime teisę jį savintis. Paėmimas to, kas kitam priklauso, nieko neužmokant, yra vagystė.
Bet kai atsigręžiame į antgamtinį Dievo pasaulį, staiga pakeičiame savo protavimą. Čia mums reikia stengtis nugalėti keistą įsitikinimą, kad Dievas turi mums viską teikti, ko tik mums reikia (juk į viską turime neabejotiną teisę!), ir už tai neturime nieko užmokėti. Visi juk esame girdėję pasakymą, kad "už nieką nieko negausi”. O kodėl atsirado ta keista pažiūra Dievo atžvilgiu? Žmonės tikisi viską iš Dievo gauti nemokamai.
Žinoma, reikia pripažinti, kad yra šioks toks pagrindas tokiam keistam protavimo būdui. Dievas tikrai iš nebuvimo pašaukė mus į buitį, mums nieko neužmokant už privilegiją būti jo kūriniais. Juk jis galėjo taip padaryti, kad būtume tik rožė, ar lelija, arba net ir piktžolė. Bet Dievas mus sutvėrė tokius, kokie esame. Tai ne tik mums nieko nekainavo, bet mes net neturėjome jokios galimybės už tai atsilyginti. Juk taip yra ir visame mūsų gyvenime. Yra daug dalykų, kuriuos mes turime ir kuriais džiaugiamės, kuriuos Dievas mums duoda ir nereikalauja, kad tiek ir tiek valandų už tai atidirbtume. Todėl mes Dievo gerumą laikome savaime suprantamu dalyku ir manome, kad į tai turime teisę. Pamažu kyla pavojus susikurti klaidingą nuomonę, kad Dievas, būdamas toks geras, apdovanos mus daugeliu dalykų, kurie mums nieko nekainuos. Ir tai ne tik dabar, bet suteiks mums ir amžinąjį gyvenimą be jokių mūsų pastangų.
Danutė Bindokienė
Praėjusį kartą, pradėdami rašyti šia tema, minėjome, kad buvo apklausinėta dešimt išsiskyrusių šeimų. Ten trumpai apžvelgėme tas šeimas ir jų išsiskyrimo priežastis. Dabar eisime prie atskirų šeimų pasisakymų.
Pirmiausia leisime pasisakyti Rūtai ir Sauliui (ne jų tikrieji vardai), kartu išgyvenusiems apie trejus metus. Jų skyrybos sukrėtė artimuosius ir pažįstamus net daugiau, negu ilgai vedusiųjų išsiskyrimas. Apie vyresniojo amžiaus žmonių skyrybas dažnai kalbama su šypsena: "Žilė galvon, velnias uodegon”, bet Sauliaus su Rūta santuokos iširimas buvo sutiktas su nuoširdžiu liūdesiu. Šių skyrybų atvejį pasirinkome todėl, kad jis nėra labai išskirtinis, o gana dažnai pasitaikantis jaunų, daug žadančių, lietuviškų šeimų tarpe. Žinoma, priežastys gali būti visai skirtingos, kaip pas Saulių ir Rūtą. Čia tik norime atkreipti dėmesį į faktą, kad skyryboms imuniteto neturi jokia amžiaus grupė.
Saulius su Rūta susipažino tautinių šokių ratelyje. Abudu buvo neseniai baigę lituanistines mokyklas, abu skautai nuo mažens ir savo lietuviška kilme abu viešai didžiavosi. Saulius vienturtis, buvo 21 metų, kai sukūrė šeimą. Rūta turėjo dvi jaunesnes seseris ir buvo metais už Saulių jaunesnė. Abu tuo metu lankė universitetą: Saulius studijavo biznio administraciją, Rūta — biologiją, svajodama apie gydytojos arba bent gailestingosios sesers karjerą.
Nė vieno tėvai jokių kliūčių vestuvėms nedarė, nors Sauliaus motina išsitardavo, kad jis galėjęs gauti ir geresnę merginą, kad Rūta prišnekinus jį ją vesti. . . Rūtos tėvai atsargiai užsimindavo, kad Saulius nesubrendęs, "nesusitupėjęs” ir jam dar reikėtų kiek palaukti su vedybomis. Į tokias tėvu nuomones jaunieji nedaug dėmesio kreipė.
Vytautas Kasnis
Šventėme Petrines. Kartu buvo Jonkų gražaus naujo namo įkurtuvės. Suvažiavo daug svečių — gal apie šimtą. Ir kvietimas buvo viliojantis — "prašau skirti mūsų šeimos džiaugsmui 24 valandas”. Taip ir buvo. Šeštadienį po vėlyvų pusryčių atvažiavome, o grįžome sekmadienį, jau nusišypsojus saulutei. Maudėmės didžiuliame baseine, žaidėme sviediniu, rungtyniavome teniso aikštėje. Jautėmės, lyg savo namuose. Toks buvo ir šeimininkų pageidavimas. Prašė nesivarginti dėl šeimininkų, o jie nesivargins dėl svečių. "Mūsų namai — jūsų namai, — jie sakė, — nepažeiskime vieni kitų laisvės”. Jonkuvienė, žinoma vandens sportininkė, svečius pasitiko maudymosi kostiume.
Preikštienė, kuri visada viską žino, o ko nežino, tai pati susikuria, plaštakės margumo drabužiais pasipuošusi, taip ir skraidė nuo vienų prie kitų. Vyrai ją labai mėgsta ir sako — ji įdomi. Moterys širdyje jai kartėlį nešioja, bet lūpose šypsnį parodo. Pamačiusi mane išeinant iš teniso aikštelės, tuoj prišoko ir pradėjo tauškėti, lyg žirnius berdama:
— Labas! Labas! Kaip sekasi? Pasiganyk akis, pasiganyk! Čia tiek daug gražių našlių...
— Ačiū, ačiū, — ištariau, susigaudęs, kad tenisą žaidžiau su Kvedariene. — Bet Jūsų, grožio karalienės, čia niekas neatstos, — palydėjau jos tolimesnį skraidymą tarp svečių.
Jai nuėjus, priėjo Kvedarienė. Jai aš pasakiau apie trumpą pasikalbėjimą su Preikštiene.
— Gerai, labai gerai, kad tau pataikė, — nusijuokė Verutė. — O aš turėjau progos su ja pasikalbėti net kelis kartus. Pribėgusi vieną kartą man pasakė, kad čia bus daug piršlybų, kitą kartą aiškino, kiek daug gražių, įdomių našlių čia yra, o trečią kartą, man išlipus iš maudyklės, prišoko ir siūlėsi pripiršti Vacių Kazlaitį, — lyg pyktelėjusi pasakojo toliau.
Skaityti daugiau: Linksmosios našlės išgyvenimai ir našlio mylinti širdis
Paruošė DANUTĖ ir GEDIMINAS VAKARIAI
* Profesorius R. Plečkaitis 1979 m. pabaigoje paruošė antologiją "Filosofija Vilniaus universitete 1579-1832 m.”. Pirmą kartą šioje antologijoje lietuvių kalba paskelbtos Vilniaus universiteto profesorių filosofinių veikalų ištraukos.
Lietuviai savo pagoniškos pasaulėžiūros Europoje atsisakė paskutinieji. Prof. R. Plečkaitis, pasitikėdamas tikromis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos žiniomis, rašo, kad 16-tame amžiuje Lietuvoje susikūrus mokykloms ir Vilniuje universitetui, palengva pradėjo bręsti Lietuvos filosofinė mintis. 1571 m. chorvatas T. Zdelavičius Vilniaus jėzuitų kolegijoje pradėjo dėstyti pirmąją scholastinės filosofijos sritį — logiką. Šie metai laikomi filosofijos mokslo pradžia Lietuvos mokyklose.
Naujųjų laikų filosofija Vilniaus universitete pradėjo plisti antroje 18-tojo amžiaus pusėje. Vienas iš įtakingiausių filosofų 19-tojo amžiaus pradžioje, dėsčiusių Vilniaus universitete, buvo I. Goluchovskis — iracionalizmo ir intuityvizmo atstovas. Antologijoje pateikiama taip pat filosofų trumpos biografijos ir paaiškinimai, kurie padeda suprasti sunkesnes teksto vietas.
("Literatūra ir menas”)
* Vilniaus universiteto keturių šimtmečių sukakties proga dar vis tebevyksta įvairios šventės. Neseniai prasidėjo antroji styginių kvartetų šventė Vilniaus universiteto rūmuose. Lietuvos filharmonijoje yra trys styginiai kvartetai. "Lietuvos” kvartetas, kuris dirba daugiau kaip trisdešimt metų. "Vilniaus” kvartetas ir "M.K. Čiurlionio” kvartetas.
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. Patarėjas — PROF. PETRAS JONIKAS
DRAMINIS AR DRAMATINIS?
Gerbiamasis Redaktoriau,
Labai prašau paaiškinti Jūsų redaguojamame "Kalbos” skyriuje kai kuriuos žodžius, kurių vartojimas mūsų spaudoje man ne visai aiškus. Būsiu labai dėkinga.
Ar šalia termino draminis vartotinas ir dramatinis? Kai kurie autoriai, atrodo, jaučia skirtingą reikšmės niuansą ir rašo draminis veikalas, bet dramatinė įtampa. Kiti vartoja mišriai; tame pačiame straipsnyje rašo draminis ir dramatinis tai pačiai veikalų rūšiai pažymėti. Iš seniau siūlytų terminų draminis ir dramiškas (plg. A. Salys, Raštai, t. I, psl. 32) prigijo tik pirmasis. Ar taisytina dramatinis į draminį ir dramatiškas į dramišką, o sudramatizuoti į sudraminti? Alina Skrupskelienė
Gerbiamoji Ponia,
Ruošiantis atsakyti į Jūsų klausimą, buvo patikrinti šie žodynai: Dabartinės lietuvių kalbos žodynas (Vilnius 1972); Lietuvių kalbos žodynas (paprastai vadinamas "akademiniu”, t. II, Vilnius 1969); Tarptautinių žodžių žodynas (Vilnius 1969); Lietuvių kalbos vadovas (sudarytas Pr. Skardžiaus, St. Barzduko ir J. M. Laurinaičio, išleistas Vokietijoje 1950 m.).
Visi Jūsų minimi terminai yra kilę iš žodžio drama. Šiam žodžiui vienas ar kitas minėtas žodynas duoda tokias reikšmes: 1. kiekvienas siužetinis kūrinys, parašytas dialogo forma; 2. dialogo formos literatūrinis veikalas, kuris skiriasi nuo komedijos konflikto rimtumu, pergyvenimų gilumu; 3. prk. (perkeltine reikšme) didelė, moralines kančias kelianti nelaimė, pvz. šeimos drama.
• Vatikano laikraštis “L’Osservatore Romano” pradėjo naują laidą lenkų kalba. Ji nukreipta į Lenkiją. Su Lenkijos vyriausybe buvo vestos ilgos derybos, kad būtų duotos platesnės galimybės katalikų laikraščiams, bet vyriausybė vis teisinosi popieriaus stoka. Jei dabar Lenkijos vyriausybė kliudytų Vatikano laikraštį lenkų kalba platinti Lenkijoje, ji laužytų Helsinky jos pasirašytą informacijų laisvės sutartį.
• Massachusetts aukščiausias teismas paskelbė, kad nesiderina su konstitucija naujas tos valstijos įstatymas, kuriuo buvo leista savanoriška malda mokyklose.
• Rumunijos sostinėje Bukarešte vėl atidaryta pamaldoms Išganytojo vardo bažnyčia, pirmoj eilėj aptarnaujanti italų kilmės gyventojus. Iškilmėse dalyvavo iš Romos atvykęs nuncijus ypatingiems reikalams arklv. Luigi Poggi. Jis koncelebravo Mišias su drauge atvykusiu šalpos organizacijos Caritas pirmininku arkiv. Motolese.
• Lenkijoje reguliariai kasmet auga skaičius pašaukimų į kunigus. 1971 m. kunigų seminarijose buvo 4.088, o 1979 jau 5.845.
ATSIŲSTA PAMINĖTI
Kotryna Grigaitytė. MARIŲ VĖJUI SKAMBANT. Lyrika. Viršelis ir iliustracijos — Pauliaus Jurkaus. Išleido “Darbininkas” 1980 m. 341 Highland Blvd., Brooklyn, N.Y. 11207. 108 psl., kaina 4 dol.
Juozas Kralikauskas. PO ULTIMATUMO. Premijuotas romanas. Viršelis — Marytės Barzdžiūtės. Išleido Liet. Knygos klubas 1980 m. 188 psl., kaina 6 dol.
Albinas Baranauskas. VINCO MAZURKEVIČIAUS ROMANAS. Viršelis ir aplankas — Petro Aleksos. Išleido Liet. Knygos klubas 1980 m. 280 psl., kaina 6 dol.
KALNAI IR SLĖNIAI. Čikagos Aukštesniosios Lituanistinės Mokyklos moksleivių metraštis (1978 - 1980 m.). Redaktoriai: Vida Momkutė, Rasa Plioplytė, Ramona Smilgaitė. Redakcinė komisija: Audrė Budrytė, Gailė Eidukaitė, Julija Gotceitaitė, Viktoras Gudas, Zita Kuliešytė, Nida Pemkutė, Rasa Tijūnėlytė. Metraščio globėjas — Juozas Masilionis. 118 psl., kaina 5 dol.
RATILAI. Kristijono Donelaičio Aukštesniosios Lituanistinės Mokyklos moksleivių metraštis (1979-1980 m.). Spaudai paruošė ir redagavo: Danutė Bindokienė ir Regina Kučienė. Nuotraukos ir užsklandos — Jono Tamulaičio. Viršelis — Jono Maleiškos. 136 psl., kaina nepažymėta.